Kaip pamaitinti pasaulį?

Filosofinę, moralinę ir ekonominę labai netolygaus maisto vartojimo ir žmogaus teisės į maistą problemą, atrodytų, išspręsti labai lengva – turtingos šalys ir žmonės turi pasidalyti su alkstančiais ir badaujančiais. Tačiau viskas paprasta – tik iš pirmo žvilgsnio.

Vien Europos Sąjunga (ES) 2008–2013 metais numato skirti Afrikai 22,7 milijardo eurų. 90 proc. šios sumos turėtų tekti Sacharos srities valstybėms, kuriose padėtis – itin sudėtinga. Turtingų valstybių parama Afrikos šalims skiriama jau daugelį metų, tačiau problemos tai neišsprendžia, nes maistas – suvalgomas, be to, parama demoralizuoja Afrikos gyventojus, skatina ir taip vešinčią korupciją.

Ieškoma kaltų

Finansų analitikų asociacijos valdybos narys, „MP Bank“ filialo Baltijos šalyse Turto valdymo departamento vadovas Mindaugas Vaičiulis sako, kad žemės ūkis turi didesnių problemų nei spekuliantų veikla šiame sektoriuje ar padidėjęs kinų apetitas pieno produktams. Dažniausiai taip tik ieškoma kaltų, o ne priežasčių. Spekuliacija kai kuriais produktais (kava, kakava, grūdais, cukrumi) vyksta jau daugiau kaip 100 metų, ir dėl to maisto kainos niekuomet nekilo ilgesnį laikotarpį. Kainoms smarkiai šoktelėjus, mažėja žmonių galimybės jį įpirkti, ir veikla šioje srityje tampa nepelninga.

Pasak M. Vaičiulio, maisto kainos daugiau neturėtų kilti, jos jau trečią mėnesį krinta. Paklaustas, kaip vertina išmetamą maistą ir badaujančius žmones, finansų analitikas atsakė, kad tai – laisvės už savo pinigus pirkti tai, ką nori, kaina. Deja, išmetamo maisto nei kitiems atiduoti, nei į Afriką nugabenti – neįmanoma. Labdara ir parama skurstantiesiems – neatsiejama civilizacijos dalis, tačiau problemos turėtų būtų sprendžiamos iš esmės. Pašnekovo teigimu, svarbu pasiekti, kad žmonės, kurie šiuo metu badauja, turėtų nuolatinį pajamų šaltinį maistui pirkti ar galimybę patys užsiauginti maisto.

Reguliavimas – nelengvas

Turtingiausioms pasaulio valstybėms G20 pirmininkaujanti Prancūzija, didžiausia ES maisto gamintoja, neseniai paskelbė visą komplektą ekonominių pasiūlymų, kaip maisto kainoms kopiant į istorines aukštumas sustabdyti alkanų žmonių skaičiaus didėjimą pasaulyje. Tai bendra žemės ūkio pasėlių, taip pat žemės ūkio produkcijos apimčių ir atsargų duomenų bazė, eksporto apribojimų reguliavimas, tarptautinis rinkos reguliavimas, ypatingiems atvejams skirtų atsargų formavimas ir pasaulinės žemės ūkio produkcijos našumo didinimas. Jungtinių Tautų skaičiavimais, maisto gamybos apimtys pasaulyje iki 2050 m. turi išaugti 70 proc., nes žmonių skaičius iki to laiko gali padidėti iki 9,2 mlrd.

Pasak analitikų, kebliausias iš visų šių klausimų – prekybos reguliavimas, mat vargu ar šalys lengvai sutiks, kad kažkas kitas nurodinėtų, ką galima ir ko negalima išvežti už jų ribų. Tokiam pasiūlymui, manoma, priešintųsi Indija – jos vyriausybė, siekdama suvaldyti kainas ir užtikrinti pasiūlą, dažnai riboja maisto produktų eksportą.

„Slepia“ maistą

Pasaulis nedaug žino apie tikrąją maisto produkcijos pasiūlą ir paklausą bei realų rinkoje esantį pagrindinių produktų, tokių kaip kukurūzai, kviečiai, ryžiai bei sojų pupelės, kiekį.

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, JAV, skelbia tikslius duomenis, tačiau to esą negalima pasakyti apie ES ar juo labiau besivystančias šalis – Indiją, Braziliją, Argentiną, Rusiją. Kinija, antroji po JAV žemės ūkio produkcijos gamintoja pasaulyje, informaciją apie žemės ūkio produktų apimtis laiko valstybės paslaptimi.

Tad pagrįstai baiminamasi, kad informacijos stygius ir toliau turės didelės įtakos svyravimams maisto produktų rinkoje. Sakykim, nuogąstaujant dėl ryžių trūkumo, 2007–2008 m. įvyko kosminis ryžių kainų šuolis – jos išaugo nuo 300 iki 1 000 JAV dolerių už toną, šalys uždraudė eksportą, importuotojai ėmė kaupti atsargas. Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad nerimas dėl ryžių stygiaus nebuvo pagrįstas.

Visgi kaupti statistikos duomenis apie žemės ūkį – brangu ir sudėtinga, todėl rinkoje vyksta įvairūs spontaniški ir pražūtingi daugeliui žmonių svyravimai, baiminantis vieno ar kito maisto produkto stygiaus ar brangimo. Šie kainų svyravimai stumia į pražūtį ir Afrikos ūkininkus – jie staiga gauna daug mažesnes pajamas už savo produkciją.