150 tūkst. naujų darbo vietų. Tokius skaičius Seime surengtame Lietuvos užimtumo politikos gairių iki 2020 metų pristatyme pateikė premjeras Algirdas Butkevičius. Ypač daug dėmesio planuojama skirti jaunimui, sudaryti jam galimybes įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje. Iki šiol, pasak Vyriausybės vadovo, pavienės programos ar projektai nepasiteisino. Pavyzdžiui, darbo biržose registruotiems bedarbiams perkvalifikuoti skiriamos didžiulės lėšos, tačiau beveik trys ketvirtadaliai jų ir toliau lieka bedarbiai.
Naująją valdžią galima suprasti: apie 200 tūkst. bedarbių išlaikyti kasmet tenka skirti milijonines lėšas. Nuo pat krizinių 2008 metų nedarbo lygis šalyje išlieka aukštas, kaip ir visose Pietų Europos valstybėse: bedarbiai sudaro 12–13 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų. Laimei, mes – ne Ispanija: ten bedarbis yra kas ketvirtas suaugęs gyventojas. Tačiau mūsų bedarbiams mokamos išmokos – bene mažiausios visoje Europos Sąjungoje.
Tad kaipgi ši Vyriausybė ruošiasi kardinaliai mažinti nedarbą? Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktoriaus Viktoro Majausko, daugiausia dėmesio bus skiriama verslui skatinti ir naujoms darbo vietoms steigti. Todėl bus siūloma mažinti darbo jėgos apmokestinimą didinant mokesčius, kurie yra mažiau žalingi ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui. Taip pat ketinama didinti darbo santykių lankstumą, parengti naujas ūkio sektorių plėtros programas – eksporto, pramonės, paslaugų, turizmo ir kt.
Skatinant verslumą numatoma parengti šeimos ir socialinio verslo koncepcijas, gerinti finansavimo prieinamumą pradedantiems verslą ar jį plečiantiems asmenims, kurti darbo vietas regionuose, kaimo vietovėse. 2020 metais savarankiškai dirbančių asmenų turėtų padaugėti nuo 9 iki 13 proc.
Taigi ministerijoje gimsta daug idėjų, tik kaip jos bus įgyvendinamos – nežinia.
Darbo birža darbo vietų nekuria
Darbo ir socialinių tyrimų instituto darbuotojas Arūnas Pocius sutinka, kad ambicingas siekis sukurti 150 tūkst. naujų darbo vietų – svarbi ir būtina sėkmingos Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos sąlyga. Tačiau valstybė tam turi skirti gerokai daugiau lėšų – ir savų, ir Europos Sąjungos. Turi būti apribotos monopolinės rinkos sudarant lengvatas smulkiajam ir vidutiniam verslui – nuo kepyklėlių iki siuvyklų. Tuomet darbdaviai labiau brangins turimus darbuotojus.
Pagaliau reikia atsikratyti mūsų visuomenėje vis dar gajaus stereotipo: girdi, darbo vietas kuria Darbo birža. Daugumą jų sukuria verslas, ypač jei yra remiamas valstybės.
A. Pocius pripažįsta, kad išlieka grėsmė, jog gana daug darbdavių stengsis ir toliau išlaikyti žemą darbuotojų darbo apmokėjimo lygį. Ekspertas darbuotojams pataria įgyti darbdavių labiau vertinamą specialybę, o valstybei – apriboti Europos Sąjungos paramą toms ekonomiškai klestinčioms įmonėms, kurios savo darbuotojams „teišgali“ mokėti minimalią mėnesinę algą. Be to, pašnekovo nuomone, darbo jėga Lietuvoje turi būti mažiau apmokestinta. Tam reikia didinti neapmokestinamą pajamų dydį bei įvesti progresinius pajamų mokesčius (nuo 10 tūkst. litų). Stambiojo verslo subjektai sumoka į šalies biudžetą juokingai mažai, palyginti su paprastais darbuotojais, todėl ekonomiškai klestinčios įmonės turėtų prisiimti didesnę mokesčių naštą.
Pasak pašnekovo, tebesitęsianti emigracija gali padėti išspręsti pavienių mūsų žmonių materialines problemas, tačiau tai nėra vaistas visai Lietuvos valstybei, nes prarandama pernelyg daug kvalifikuotų darbo išteklių. Be to, daugiausia emigruoja jauni žmonės, todėl mūsų visuomenė sparčiai sensta.
„Greitos“ darbo vietos
Pašnekovės nuomone, jeigu minimali mėnesinė alga ir toliau augs taip sparčiai, kaip pastaraisiais metais, verslui tiesiog neapsimokės kurti nekvalifikuotų darbo vietų, jau nekalbant apie nekvalifikuotą jaunimą, į kurį reikia investuoti papildomai. V. Klyvienė įsitikinusi, jog tik nuosaikiai didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas nedaro žalos ekonomikai. O ilgalaikiams bedarbiams, pasak analitikės, reikia nebemokėti socialinių išmokų.
Bankininkė siūlo valdžios žmonėms nepamiršti ir švietimo sistemos: dauguma abiturientų vis dar stoja į aukštąsias mokyklas, kurių tikslas – ne įdarbinti absolventus, šiems baigus studijas, o tik didinti studentų skaičių.
O į emigrantus pašnekovė pataria žiūrėti kaip į didžiulį kvalifikuotos darbo jėgos potencialą, kurį svarbu parsivilioti namo jau įgavusį patirties, neretai – ir kapitalo. Tačiau tam reikia ir augančios ekonomikos, ir palankesnių sąlygų verslui.
Didžiausia viltis – Europos lėšos
Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas įsitikinęs, jog Vyriausybės norai kardinaliai mažinti nedarbą vien mūsų valstybės mokesčių mokėtojų pinigais yra riboti. Didžiausia viltis – Europos Sąjungos lėšos ir užsienio investicijos. Todėl Lietuva turi daugiau investuoti į ekonomiką, pirmiausia – į namų renovaciją, taip pat į infrastruktūrą. Tai ir mažintų nedarbą, ir pritrauktų investicijų.
Minimalios mėnesinės algos kėlimas, ekonomisto nuomone, iš esmės neišspręs nedarbo problemos: darbdaviai tai išradingai apeina, o ilgalaikiai bedarbiai nėra suinteresuoti dirbti už mažą atlyginimą. Jiems geriau nedirbti ir gauti socialines išmokas bei kompensacijas.