ES parama nesinaudota ir jau investuota daugiau kaip milijonas eurų ir šiemet jau tikimasi skinti 100 t uogų. Kai krūmai subręs, planuojamas derlius viršys 360 t ir viskas bus eksportuota. Lietuvoje derlius neparduodamas.
„Mėgstu iššūkius. Man pasiūlė įgyvendinti naują projektą – lygioje vietoje sukurti didžiausią šilauogių ūkį. Noriu kurti tai, ko Lietuvoje nėra“, – pasakoja ūkio vadovas Vytautas Buivydas ir pripažįsta, kad šiandien šilauogė pelningiausia uoga Lietuvoje.
Pradžia buvo 2016 m. kai Paškuvėnų k., Telšių raj. nupirkta sodyba su 22 ha žemės. Investuotojai tinkamos vietos ieškojo gana ilgai. Nes masyvų, kurie atitiktų griežtas sąlygas nėra daug. Reikėjo, kad šalia būtų didelis vandens telkinys ir ištisus metus uogas būtų galima lieti, geras privažiavimas ir atitinkama dirvožemio struktūra bei cheminė sudėtis. Šilauoges galima sodinti ne į bet kokią dirvą. Jos neauga molyje, reikia smėlio ir atitinkamo rūgštingumo.
Olandai ir lietuviai
Be gamtinių, skatino ir ekonominės priežastys.
„Investuotojus iš Nyderlandų pas mus traukė keli dalykai. Tai dar palyginti pigi žemė ir mažesnis nei pas juos darbo užmokestis. Kai radome vietą, per metus pasodinome 20 ha“, – pasakoja V. Buivydas.
Ūkis įsikūręs šalia Virvytės upės. Vanduo (leidimas jį naudoti gautas) pumpuojamas į dirbtinį tvenkinį pačiame uogyne, iš kurio ir laistomos uogos. Ši tarpinė grandis reikalinga tam, kad sausros metu iš upės vienu kartu nebūtų paimtas per didelis vandens kiekis. Per lietinimo sistemą vanduo atvedamas iki kiekvieno augalo.
„Daigai pigiausi Lenkijoje, tačiau olandai norėjo, kad uogos būtų pačios kokybiškiausios ir sodinukus pirko Nyderlanduose, kur jie 30 proc. brangesni. Iš pramoninio ūkio tikimasi didžiausios galimos grąžos, todėl renkamasi augalai, kurie gali atnešti didžiausią derlių“, – aiškina vadovas.
Dalis sodinukų C2 (šaknų sistema 2 litrų tūrio), dalis C5 (šaknų sistema 5 litrų tūrio). Žiūrint pagal metus, tai 2 arba 3 metų sodinukai. Didžiausias derlius būna kai augalas sulaukia penkerių metų. Tada iš vienos šilauogės galima skinti 4–5 kg derliaus.
Sodino kuo tankiau
Viename hektare pasodinta 3300–3500 sodinukų, arba 80 000 visame ūkyje. Tai pramoninė technologija. Kiti augintojai hektare sodina 1500–2500 augalų. Kuo krūmai retesni, tuo jų amžius ilgesnis. Pavyzdžiui, juos auginant taip tankiai, kaip šiame ūkyje, uogos derės 10–15 metų, o kai sodinamos rečiau, iki 30 metų. Tačiau pramoniniame ūkyje reikia per kuo trumpesnį laikotarpį gauti kuo didesnes pajamas, todėl renkamasi didžiausią galimą intensyvumą.
„Pirmą derlių skynėme pernai. Tai buvo virš 10 t., arba apie 120 gr iš kiekvieno augalo. Šiemet jau tikimės skinti 100 t.“, – planais dalinasi Vytautas ir prisipažįsta, kad net negalvoja apie Lietuvos rinką.
Šis ūkis sukurtas tam, kad visą produkciją eksportuotų, nes savininkas iš Nyderlandų valdo tokius pat ūkius savo gimtinėje ir Vokietijoje. Lietuvos vidaus rinkai užtenka smulkų vietinių augintojų.
„Mes vidaus rinkoje nekonkurencingi, nes esame PVM mokėtojai. Atsistoję turguje, jei sumokėsime visus mokesčius, negalėsime uogų parduoti už tokią kainą, kurios norime. Eksportui PVM netaikomas. Dėl to gavome užsienio prekybos tinklams reikalingus sertifikatus ir viską išvežame. Tačiau šis sertifikatas ir didžiulė atsakomybė. Ten netgi kontroliuojamos leidžiamos augalų apsaugos priemonės“, – dėsto V. Buivydas.
Tačiau ir Vakarų rinka nėra tuščia. Čia jau įsitvirtinę lenkai, valdantys didžiausius Europos šilauogynus. Sparčiai ši sritis auga ir Lietuvoje.
Kalbant apie praktinį eksportą, nuskintos uogos sudedamos į dėžutes po 4 kg ir nuomojamame šaldymo sandėlyje kraunamos tiesiai ant palečių. Kai susikaupia pakankamas kiekis, derlius išvežamas į Nyderlandus, kur rūšiuojamos, fasuojamos ir išvežiojamos po prekybos centrus. Kol kas Lietuvoje tuo neužsiimama.
„Mums reikėtų skatinti tokius ūkius kaip mūsų. Tegul šalia kiekvieno kaimo būna po kelis tokius ūkius, tegul investuoja ir užsieniečiai, nes jie netaps monopolininkais su didžiuliais žemės plotais. Mūsų didžiausias valdomas plotas gali būti 50 ha. Daugiau suvaldyti bus sudėtinga. Tuo pačiu atsigaus ir kaimas, nes reikės darbo rankų“, – apie tai, jog čia ne grūdų ūkis, kurį galima didinti iki begalybės, aiškina V. Buivydas.
Ne panacėja
Jis sako, kad kelių tūkstančių hektarų grūdų ūkis sukuria iki 10 darbo vietų. 20 ha šilauogių ūkyje sezono metu dirbs iki 100 žmonių. Dabar čia 5 nuolatinės darbo vietos. Jei bus sukurtas fasavimo cechas, darbo bus ištisus metus kur kas didesniam žmonių skaičiui.
Kol kas būtent darbuotojai ir yra skaudžiausia ir sudėtingiausia dalis. Žmonės vežiojami iš aplinkinių kaimų ir miestų, mokyklose skleidžiama žinia, kad paaugliai vasarą galės užsidirbti. Pagal įstatymus uogas rinkti gali ir moksleiviai nuo 16 metų. Normas vykdantis žmogus per valandą uždirbta 3,5 euro „į rankas“.
„Mums reikia mokytis iš olandų. Jie iš hektaro užaugina produkcijos už 13 000 eurų, mes už 900 ir tai oficiali statistika“, – sako V. Buivydas.
Visgi verslininkas pripažįsta, jog šilauogių verslas nėra panacėja visam kaimui. Jis turi ir pakankamai daug rizikų. Jei augini grūdus ar laikai karvę visada žinai, kad daugiau ar mažiau uždirbsi. Produktas ir jo pirkėjai – perdirbėjai – seniai žinomi. Kaina visiems vienoda. Auginant uogas galima greitai paslįsti.
Pirma bėda tai produkcijos realizavimas. Pasiūla nuolat auga ir ūkininkas turi sugebėti konkuruoti su lenkais. Lietuvoje augintojų taip pat nuolat didėja. Be to, kad ir koks būtum augintojas, reikia suprasti, jog Lietuvos rinka traukiasi ir didesnio ūkio perspektyva tik eksportas.
Kitas rizikos faktorius – gamta. Jei lietų ir sausrą galima suvaldyti naudojant technologijas, tai išvengti šalnų pavojaus nepavyks.
Kita rizika liečia brangias vėlyvas veisles, kurios dera rugsėjį. Uogos paprasčiausiai nespėja prisirpti ir lieka žalios ant augalo. Tačiau viską suskaičiavus tai patrauklus verslas.
