Baltarusių portalas Tyt.by nusprendė kūrybiškai pažiūrėti į prezidento pasiūlymą – pabandė išleisti 100 dol. vietos Lietuvoje.
Lietuva Baltarusijoje – sava. Ir ne viena, kaip Lietuvoje, o net penkios. Apie kaimą Molodečno rajone yra netgi straipsnis Vikipedijoje.
Tut.by korespondentas Olegas Anufrienka nusprendė padaryti indėlį į tėvynės ekonomiką ir su 100 dolerių kišenėje patraukė į vieną iš Baltarusijos Lietuvų. Užduotis – pirkti ne importines, o vietines prekes.
Lietuvos kaime – tik viena gatvė ir ta pati be pavadinimo. Nusprendėme pasivaikščioti. Prie 62-o namo sutikome Galiną Ivanovną. Nors gyvena tik iš pensijos, buitimi moteris nesiskundė.
„Jaunystėje ir pati, norėdama papildomai užsidirbti, važiuodavau į Lietuvą (į šalį) pardavinėti sviesto. Pas mus pirkdavau pigiai, o ten dvigubai brangiau parduodavau. Paskui čia veždavausi dešros, saldumynų, kokių nors drabužių, to, ko pas mus nebuvo, – atsiminė moteris. – Tada tarp mūsų šalių nebuvo nei sienų, nei vizų. Autobusas į Vilnių važiuodavo tiesiai per mūsų kaimą. Tik valanda–pusantros kelio. Ryte išvažiuoji, vakare grįžti. Pas mus daugelis taip uždarbiaudavo.”
Anot Galinos Ivanovnos, šiuo metu iš jos kaimo į užsienį važinėja vos pora žmonių – automobilių perpardavinėtojai. Jie gyvena pasiturimai, tai kelia kaimynams pavydą ir neapykantą. Apie muito mokestį išvykstantiems į užsienį moteris nieko negirdėjo, be to, ši problema jos per daug nejaudina.
„Tiesiog jau seniai niekas nebevažiuoja apsipirkti į Vilnių. Ten viskas brangu, kaime tiek neuždirbsi. O šiandien produktų ir vietos parduotuvėje pakanka. Drabužių nusipirkti jaunimas – į Molodečną, senukai – į Berezinskoje. Tai kaimyninis kaimas, ten antradieniais ir penktadieniais atvyksta prekybininkai prekiauti”, - pasakojo moteris.
Žurnalistas patraukia į vietos parduotuvę, kuri iš išorės primena eilinę kaimo trobą. Ant prekystalių – dviejų rūšių dešra, dešrelės, dešrelės natūraliame apvalkale, pienas, kiaušiniai, kruopos, makaronai.
„Pasirinkimas pas mus gana didelis, vietiniai nesiskundžia. Ir mėsos produktų, ir pieno produktų, ir bakalėja yra, – pasakoja pardavėja. – Būtiniausių namų ūkio prekių: muilo, dantų pastos, skalbimo miltelių.”
Papietauti Lietuvoje nėra kur. Čia nėra paklausos viešojo maitinimo įstaigoms, todėl ir pasiūlymų nėra.
„Važiuokite į Berezinskoje, ten yra kavinė, – pataria vietos gyventojas Leonidas Metvejevičius. – Pas mus Lietuvoje tik maisto produktų parduotuvė. Rimtesnių pirkinių reikia važiuoti į kaimyninį kaimą.”
Iki Berezinskojė – dvi minutės kelio. Čia šalia privačių namų yra ir daugiaaukščių. Beveik prie įvažiavimo stovi namas, kuriame - parduotuvėle „Drabužiai iš Europos“, o už jo – turgus. Čia už 100 dolerių galima apsirengti nuo galvos iki kojų. Kojinės – 5 tūkst. Baltarusijos rublių (1,39 Lt), trumpikės – 10 tūkst. Baltarusijos rublių (2,78 Lt).
Vietos parduotuvėje – didesnis pasirinkimas nei Lietuvoje. Be standartinių produktų čia galima nusipirkti rusišką garpuodį ar kinišką virtuvės kombainą už 500 tūkst. rublių (139,20 Lt). To paties gamintojo lygintuvas – perpus pigesnis. 32 colių skersmens plokščiaekranis televizorius kainuoja beveik 4 mln. rublių (1 114 Lt). Jam pirkėjo kol kas neatsirado. Na, o turimų 100 dolerių irgi nepakaktų.
Paskutinė viltis išleisti pinigus – vietinė kavinė. Dieną ji – užkandinė, vakare – baras. Užeiname. Iš dešimties staliukų užimtas tik vienas. Vietos darbininkai gurkšnoja alų, aptaria kasdienes problemas. Tikriausiai ne muito mokestį.
Nusprendžiame nepietauti, apsiriboti arbatos iš pakelio puodeliu ir dviem kavos „Trys 1-ame“ puodeliais. Mūsų sąskaita - 9 tūkst. rublių (apie 2 Lt). Beje, kavinėje, kaip ir visur Lietuvoje ir apylinkėse, galima atsiskaityti banko kortele.
Barmenė kilusi iš Ašmenos – dar arčiau Lietuvos Respublikos. Į užsienį mergina nevyksta, niekaip negali gauti vizos. Tiesa, pažįstami ir kaimynai kas savaitę važiuoja apsipirkti į Lietuvos Respubliką.
Išgėrę kavą nusprendėme atsisveikinti ir vykti namo. Tegu tėvynės ekonomikos savo 100 dolerių nepagerinome, įvykdėme kitą svarbią valstybės programą – „Ekonomika ir taupumas“. Juk net ir apžiūrėjus įžymias vietas ir prekybos bei pramogų objektus, pinigų taip ir neišleidome.
