Planavimas: Kam to reikia?
– Pakelkit rankas, kas mėgstat planuot?
Per pokalbį „Boso valandoje“ Airinė Palšytė prisipažino, kad turi smulkų ketverių metų planą. Ta proga naiviai jos paklausiau:
– Kaip manai, ar to plano turėjimas tau padeda kryptingai siekti užsibrėžtų tikslų?
– Žinoma, taip, – atsakė olimpietė. – Neįsivaizduoju, kaip pasiekti kažkokius tikslus, kai nuolat blaškaisi.
uo vieno prie kito bėgioji ir nėra kažkokio sistemingumo, nuoseklumo. Sporte tai yra savaime suprantamas dalykas. Yra tam tikri ciklai. Ir mes visiems ciklams, metų laikams, turime priskirtus planus.
– O kaip manai, jei tokį kryptingą tikslų turėjimą, veiksmų planavimą žmonės perkeltų į savo gyvenimą, ar jiems būtų lengviau? – „o, šventas naivume“ užduodamas šį klausimą pagalvojau apie save.
– Be abejo, – užtikrintai atsakė Airinė.
– Gal turi savo nuomonę arba idėjų, kodėl jie to nedaro? – ir vėl galvodamas apie save klausinėjau toliau.
– Manau, kad žmonės tiesiog nemėgsta disciplinos. Bet jei turėtum tam tikras gaires, nuo kurių nenuklystum, ir darytum tai nuolat, būtų kur kas lengviau. Nebūtų tokio streso. Ir tai veikia. Aš tai iš rezultatų žinau.
Ir ji tą tikrai žino. Ir vis daugiau žmonių tai žino. Palyginti su laikotarpiu prieš dešimt penkiolika metų. Tai tikriausiai vienas iš gerėjančio gyvenimo požymių. Arba požymių to, kad didėja skaičius žmonių, kuriems gerėja gyvenimas.
Tiksliau, neturint ypač skausmingų išgyvenimų praeityje, didėja pasitikėjimas šviesia ateitimi. O jei jis didėja, tai galima ir paplanuoti.
Na, ir puiku. Ir paplanuokim. Kita vertus, dar labai labai daug skamba balsų, teigiančių, jog ateities vis tiek nenuspėsi. Tai kam vargintis?
Turim biudžetą metams į priekį. Va jums ir planas. O ką, ne planas? Žinom, kiek ketinam uždirbti. Ir žinom, kiek nenorėsim išleisti. Praeitų metų rezultatus gi turim.
Jau minėti vizionieriai Edie Weiner ir Arnoldas Brownas vis pareplikuoja: „Jei mąstant bus remiamasi evoliucijos metafora ir elgiamasi kūrybiškai, bus galima išvengti didelės klaidos, kai ateitis suvokiama tik kaip paprastas praeities atspindys.“
Akivaizdu, kad ateities veiksmams suplanuoti praeities patirties nepakanka. Reikia kažko daugiau. Kažko labiau pagrįsto. Kažko fundamentalesnio. Į ką būtų galima atsiremti – reikia žinoti, kokioje ateityje nori gyventi. Reikia tikėjimo, kad tokia ateitis įmanoma. Įsitikinimo, kad esi čia tam, kad ją tokią sukurtum. Sau. Savo šeimai. Savo organizacijai. Savo komandai. Savo klientams. Savo partneriams.
Ateities nuspėti neįmanoma. Tačiau galima ją sukurti. Ir planas yra tos ateities kūrimo įrankis. Visi verslo analitikai sutinka, kad pasaulis keičiasi beprotiškai greitai. Suvaldyti pokyčio neįmanoma. Galima tik prie jo prisitaikyti, arba… jį sukurti.
Būti pokyčio kūrėju. Aiškiai matyti, kodėl, kur ir kaip nori, kad būtų. Padėti savo žmonėms pamatyti tą patį. Pamatyti su jais kartu. Ir kartu su jais aptarti ir susitarti, kokiais keliais ir keleliais ten eisim. Va, kas šiandien yra planavimas.
Kapitonas, vadovas, lektorius Paulius Kovas savo knygoje Gyvenimas audroje cituoja kolegą, „Ambersale“ ekspedicijos sielą ir simbolį, legendinį Liną Ivanauską (Linkų): „Žiauriai smagu plaukti su kapitonais, kurie numato kelis žingsnius į priekį. Iš anksto susidėlioja galimus ėjimus, o reikalui esant staigiai pasirenka vieną ar kitą. Yra ir kitokių kapitonų. Kurie iš pradžių padaro, o padarę žiūri, kaip iš tos situacijos išsisukti. Tarkime, kokias bures pasirinkti?
Didesnes ar mažesnes?
Turi prognozę ir matai, kad ateina didelis vėjas. Supranti, kad esamos burės per didelės. Turėsime su jomis bėdos. Taip, dabar galėsime labai lengvai jas išskleisti, 10–0 minučių paplauksime greitai, bet paskui mums teks dar greičiau viską leisti žemyn, dėti mažesnes bures.
Ir sakai žmogui – neverta. Neverta rizikuoti dėl 10 minučių greitesnio plaukimo. Kai užpūs vėjas, bus kur kas sudėtingiau jas pakeisti. Visa įgula bereikalingai vargs. Ir nebus greičiau! Pralošime dar daugiau, kol įstengsime pasikeisti bures pučiant stipriam vėjui. Taip ir nutinka. Ir dar burę suplėšai.“
Paulius Kovas tęsia: „Nugali tie kapitonai, kurie žiūri į priekį. Gali laimėti trumpose distancijose, tačiau greitai išseksi. Lemiamą akimirką pritrūksi jėgų. Protingas kapitonas moka optimaliai paskirstyti ir savo ir komandos resursus. Vargu ar įgula pasitikėtų kapitonu, jeigu pajaustų, kad jo ego didesnis už tikslą saugiai atvesti laivą į uostą.“
Vienas iš rimčiausių darbuotojų lūkesčių, kad vadovas žinotų, kur einame. Tiesa, jie įsitikina, kad jis tikrai žino, tik jei jis apie tai su jais pasikalba. Išprovokuoja dialogą ir paskatina priimti bendrus sprendimus.
Lyderystės ir organizacijų efektyvumo ekspertas Marty Brounsteinas pagal daugelį požymių skiria vadovą „darytoją“ ir vadovą „ugdytoją“.
Na, pavyzdžiui: „Darytojas yra dažnai orientuotas į veiklą ir užduotis, o ne į rezultatą ir tikslus. Darytojo požiūris į planavimą – per daug reikalų šiandien, kad rūpintumėmės ateities reikalais. Krizių valdymas ir gaisrų gesinimas yra tai, kuo ir pagal ką gyvena vadovai darytojai <…> Vadovų ugdytojų požiūris į planavimą visų pirma pasireiškia tuo, kad tai priemonė įtraukti savo darbuotojus. Ateitis ir jos pasiekimo keliai yra tai, apie ką kalbasi vadovas ugdytojas.“
Kitaip sakant, planavimas atlieka ne tik tiesioginę pragmatiškąją funkciją – žinoti, kur eiti ir kaip statyti kojas.
Bet Jis atlieka ir ugdančią, įtraukiančią, uždegančią, motyvuojančią funkciją. Įtraukdamas darbuotojus į planų kūrimą vadovas visų pirma įtraukia juos į bendros ateities kūrimą. Suasmenina tą ateitį ir padaro ją tikėtina. Vadinasi, pasiekiama. Ir štai – žmonės ima ir patiki. „Jeigu mes darom, vadinasi, padarysim“, – sakydavo vienas svarbiausių mano gyvenimo ir vadybos mokytojų, M-1 grupės savininkas amžinatilsį Hubertas Grušnys. Ir mes tikėjom. Ir darėm.
Planavimas: tikslų kėlimas darbuotojams
Lyderystės ekspertas, rašytojas ir verslo įkvėpėjas Dave’as Ramsey savo bestseleryje EntreLeadership teigia: „Tikslai paverčia viziją energija.“ Ir priduria: „Vienybė atsiranda, kai visi susitaria dėl tikslų ir kovoja, atiduoda save, kad juos pasiektų. Tai komandos darbas elgtis brandžiai ir matyti prieš akis laukiantį apdovanojimą. Ir tai lyderio darbas nuolat apšviesti, nušviesti tikslą ir panaikinti trukdžius jam pasiekti.“
Mes, vadovai, esam atsakingi, kad mūsų komandos žaidėjai aiškiai suvoktų, dėl ko kovojame. Dirbame. Atiduodame didžiąją savo gyvenimo dalį. Visi. Kaip sakė Stephenas R. Covey: „Pradėk, turėdamas galvoje pabaigą.“ Kas ta pabaiga? Tai ir yra tas tikslas, dėl kurio visi mes čia susirinkom.
Mūsų, vadovų, darbas – susitarti su savo komandos nariais, kaip atrodo laimėjimas.
Kada mes laimėsime. Kas turi įvykti, kad mes jau būtume laimėję. Ką mes turime padaryti, kad laimėjimas būtų mūsų. Bet tai neįmanoma, jei nė vienas iš mūsų nežino, kaip laimėjimas atrodo. Tai yra jei apie tai nekalbėjom. Jei dėl to nesusitarėm. Nesusitarėm dėl strategijos.
Peteris Fiskas rašo: „Strategija padeda žmonėms suprasti judėjimo kryptį, parodo, į ką sutelkti dėmesį, ir sujungia visus atskirus praktinius veiksmus į visumą. <..> Strategiją reikia pradėti kurti nuo aiškaus kompanijos tikslo – kodėl kompanija egzistuoja, ką vertinga duoda šiam pasauliui, ko trūktų, jei jos nebūtų? <…> Šiandien kompanijoms reikia svarbesnio tikslo, peržengiančio pelno siekimo ribas; tikslo, kuris įprasmintų egzistenciją ir remtųsi individualumu, kintančia strategija ir įvairia veikla. Kaip pasakė Goethe: „Reikia būti kuo nors, kad ką nors padarytum.“
Ir kaip niekada vietoj nuskambėtų Viktoro E. Franklio žodžiai: „Gerovės visuomenės epochoje daugelis žmonių turi iš ko gyventi. Tačiau daugybė nežino, kam galėtų gyventi.“
Verslas yra viena tikslingiausių, kryptingiausių žmogaus veiklų. Ji, ši veikla, gali egzistuoti tik būdama tikslinga. Joje veikiantys individai ir gali įgauti tą savo prasmės suvokimo galimybę. O tai suteikia atsakomybės, vadinasi, ir laisvės galimybę.
Gal ir filosofiškai, bet nuoširdžiai tikiu, kad žmogus, žinantis savo veiklos tikslus, įprasmina savo egzistavimą viename ar kitame savo gyvenimo tarpsnyje. Ir tame tarpsnyje jis įgauna pasitikėjimo savimi kaip tuo, kuris atsako už save, savo buvimą ir to buvimo sukuriamą naudą. Jei norit, galite juoktis, bet čia ir dabar man norisi pasakyti, kad verslas, kaip tikslinga veikla, joje sąmoningai veikiančius žmones išlaisvina lengviausiai. Leidžia pasijusti atsakingiems už savo gyvenimą. Leidžia aptikti savo buvimo prasmę.
Tad vadovas, suteikdamas, atskleisdamas teisingus tikslus savo darbuotojams, padeda jiems išnaudoti galimybę įprasminti savo egzistavimą. Tik čia, aišku, nepanaikinamą įtaką įgauna keletas smulkmenų: tikslo svarba visiems susijusiems asmenims (o ne vien vadovui) ir tinkamas tikslo perteikimas, įtraukiantis darbuotoją į tikslo formulavimą ir skatinantis jo įgyvendinimą. Juk nėra jokios vizijos, jeigu ja netikite. Taip pat ir jūsų darbuotojams jokia vizija neegzistuoja, jeigu jie ja netiki.
Jei jūsų darbuotojas nusprendė, kad kažkas yra tiesa, jis iš visų jėgų laikysis to įsitikinimo. Pavyzdžiui, jei darbuotojas nusprendžia, kad tikslas, kuris jam yra iškeliamas, yra ne jo tikslas, o to, kuris tą tikslą iškėlė, mes, kaip vadovai, nieko nepadarysim, kad jis tą tikslą priimtų kaip savo. Nebent… esame tam darbuotojui tikras autoritetas.
Nebent jis mumis pasitiki. Tik tada jis įsiklausys. Tik tada jis permąstys savo susigalvotą tiesą. Tiesą apie tai, ką jis čia, savo darbo vietoje, veikia. Ir kam to reikia.
