Amerikos bankai vėl bando reguliuoti ekonomikos atsigavimo "žaliuosius daigus". Kol politikai kalba apie įsipareigojimą laikytis reguliavimo reformos (iš tiesų tai sritis, kur smulkmenose slepiasi velnias), kuri turėtų užkirsti kelią krizei pasikartoti, bankai telkia jėgas ir rūpinasi, kad galėtų dirbti taip, kaip anksčiau.
Senoji sistema pateisino bankininkų (jei ne jų akcininkų) lūkesčius, tad kodėl jie turėtų pritarti pokyčiams? Išties, pastangų sukurti tokią finansinę sistemą, kokios norėtume, skirta minimaliai, todėl turėsime mažiau konkurencingą bankininkystės sistemą su dar didesniais bankais, kurie ir taip buvo per dideli.
Jau seniai pripažinta, kad JAV bankai, kurie yra per dideli, kad bankrutuotų, taip pat yra per dideli, kad būtų valdomi. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių keli jų veikė labai silpnai. Bet kadangi vyriausybė garantuoja indėlių draudimą, ji (kitaip nei kituose sektoriuose) nori vaidinti svarbų vaidmenį pertvarkant bankus. Paprastai, žlungant bankui, vyriausybė parengia finansinį jo pertvarkymo planą. Jei tam skiriama pinigų, aišku, kad ji iš to tikisi gauti pelno ateityje. Pareigūnai žino, kad jei jie lauks per ilgai, vegetuojantys ar ties vegetavimo riba atsidūrę bankai (su maža grynąja verte arba visai be jos, bet laikomi su perspektyviomis institucijomis) "žais dėl prisikėlimo". Jei bankai imasi didelių statymų ir laimi, išsikapsto uždirbę, jei ne - jų nuostolius prisiima vyriausybė.
Tai ne tik teorija. Ši pamoka mums brangiai kainavo per devinto dešimtmečio taupymo ir paskolų krizę, kai banko kasos aparatas rodė, jog "trūksta lėšų", o vyriausybė nenorėjo pripažinti, kad banko, o ne kliento, sąskaita tuščia. Taigi vyriausybė įsikiša prieš tai, kol kasa ištuštinama. Paprastai per finansinį pertvarkymą senųjų akcininkų nebelieka, o naujaisiais tampa obligacijų savininkai. Kartais vyriausybei tenka skirti papildomų lėšų arba ieškoti naujų investuotojų, kurie perimtų bankrutavusį banką.
Tačiau Baracko Obamos administracija įvedė naują sąvoką: bankas per didelis, kad būtų finansiškai atkurtas. Dabartinė JAV administracija teigia, esą prasidėtų tikras pragaras, jei dideliems bankams būtų taikomos įprastos taisyklės. Taigi ne tik negalime liesti obligacijų savininkų, bet ir akcininkų, net tuomet, jei daugumos jų akcijų vertė susijusi su vyriausybės suteikta finansine parama.
Manau, kad toks sprendimas yra klaidingas. B.Obamos administracija pasidavė politiniam spaudimui bei didžiųjų bankų keliamai panikai, ir susipainiojo tarp akcijų išpirkinėjimo ir pačių bankų gelbėjimo.
Pertvarkymas suteikia bankams naujos pradžios galimybę - labiau pasitikima naujais, potencialiais investuotojais, kiti bankai mieliau jiems teikia paskolas, o šie gali perskolinti pinigus kitiems asmenims. Pajamų iš organizuoto pertvarkymo gauna ir obligacijų turėtojai. Ir jeigu turto vertė iš tikrųjų yra didesnė, nei manoma rinkoje, galiausiai tai atneš pelno.
Tačiau jau aišku, jog B.Obamos strategijos dabartinė (ir ateities) kaina yra labai didelė ir ji nepasiekė net savo riboto tikslo - kad vėl būtų teikiamos paskolos. Mokesčių mokėtojams teko apmokėti milijardinę sąskaitą, o už garantijomis padengtus milijardų vertės vekselius tikriausiai reikės sumokėti ateityje.
Rinkos ekonomikos taisyklių perrašinėjimas buvo naudingas tiems, kas sukėlė tiek skausmo viso pasaulio ekonomikai, ir buvo finansiškai per brangus. Dauguma amerikiečių mano, kad tai pernelyg neteisinga, ypač kai pamatė, kaip bankai nukreipia tuos milijardus paskoloms, iš kurių bankininkai gali sau išmokėti dideles premijas prie atlyginimų ir dividendus. Taip yra naikinama socialinė sutartis, o tai neturėtų būti daroma taip lengvai.
Ši nauja erzacinė kapitalizmo forma, kurios nuostoliai suvisuomeninti, o pelnas privatizuotas, - pasmerkta žlugti, nes paskatos yra iškreiptos ir nėra rinkos drausmės. "Per dideli, kad būtų pertvarkyti" bankai žino, jog gali nebaudžiami žaisti net su federalinio rezervo lėšomis, nustatydami beveik nulines palūkanų normas, nors pinigų tam neturi.
Kažkas pavadino naująjį ekonominį rėžimą "socializmu su Amerikos savybėmis". Bet socializmas rūpinasi paprastais žmonėmis, o Jungtinės Valstijos tik truputį padėjo milijonams amerikiečių, kurie prarado savo namus. Žmonės, kurie netenka darbo, 39 savaites gauna ribotą bedarbio pašalpą, o vėliau turi kapstytis patys. Be to, dauguma praradusiųjų darbą praranda ir sveikatos draudimą.
JAV išplėtė savo korporacinį saugumo tinklą nuo komercinių iki investicijų bankų, vėliau įtraukė draudimą, o dabar - ir automobilių pramonę. Ir pabaigos tam nematyti. Tiesą sakant, tai ne socializmas, o ilgametės korporacinės gerovės sistemos pratęsimas. Turtingieji ir galingieji, kai tik gali, kreipiasi į vyriausybę ir siūlo jai savo pagalbą, o socialiai remtini asmenys taip gauna nedidelę socialinę apsaugą.
Reikia išardyti "per didelius bankrutuoti" bankus, nes nėra jokių įrodymų, kad šie monstrai visuomenei atneša tokią naudą, kuri proporcinga už ją sumokėtai. Jeigu tokių bankų negalime išardyti, reikia bent gerokai apriboti jų veiklą. Bankams neturi būti leista elgtis taip, kaip jie elgėsi praeityje, t. y. lošti kitų sąskaita.
Dabartinė padėtis kelia ir kitą, su JAV "per dideliais bankrutuoti" ir "per dideliais, kad būtų pertvarkyti" bankais susijusią problemą - bankai tapo per daug stiprūs politiškai. Jų lobistinės pastangos pasiteisino - pirmiausia, jie atsikratė reguliavimo ir leido mokesčių mokėtojams už viską sumokėti. Tad bankai viliasi, kad jų pastangos pasiteisins dar kartą ir jie vėl galės daryti ką nori, neatsižvelgdami į mokesčių mokėtojams keliamą riziką ir pavojų visai ekonomikai. Mes negalime leisti, kad taip atsitiktų.
