„Delfi“ prieš kurį laiką svečiavosi įmonėje, kur jos vadovas papasakojo apie bendrovės veiklą bei kaip jai sekėsi karantino metu.
Sandėliavo ir senas lėktuvų sėdynes
Kai atvykstame į Jonavą, prie įmonės logistikos sandėlių matyti išsirikiavę sunkvežimiai.
„Dirbame tą sunkųjį darbą, kurio klientai patys dirbti nenori“, – netrukus matytą vaizdą aiškina įmonės direktorius Marius Giedraitis.
Paprašytas detaliau paaiškinti apie bendrovės veiklą, jis teigia, kad paprastai kalbant įmonė rūpinasi savo klientų prekių priėmimu iš gamintojų, jų rūšiavimu, sandėliavimu, grupavimu, perskirstymu, paruošimu tolimesnei prekybai bei išsiuntimu į prekybos taškus.
„Su dauguma klientų turime sandėlio valdymo integracijos sistemą. Tai reiškia, kad elektroniniu būdu jie pateikia mums užsakymo formą, kas pas mus iš tiekėjų turi atvykti, o mes tas prekes kraudami skenuojame ir jie mato, kas iškrauta.
Prekės atvyksta nuo šaldytuvo iki kempinėlių, skirtingų prekių yra dešimtimis tūkstančių“, – sako M. Giedraitis bei priduria, kad klientai, kurių prekes jie prižiūrintys, dažnai išvis jų nė nepamato, nes kartais jos iš sandėlio kurjerių pagalba iškeliauja ir tiesiai pas pirkėjus.
Kadangi vienas didžiausių darbų – iš sunkvežimių iškrauti prekes, o esant reikalui pristatyti į specialius taškus, bendrovėje darbininkai sukasi kaip bitės, tačiau, natūralu, kaip tikina M. Giedraitis, kad kraunant prekes nutinka visko.
„Jeigu tūkstantis žmonių vandens buteliuką padavinės vienas kitam, jis greičiausiai vis tiek gali iškristi, tai ir mums būna visko.
Būna ir padėklas palūžęs būna, keliame kažkokį daiktą, iškrenta, būna, su technika darbuotojai atsimuša. Tik galime pasidžiaugti, kad nebuvo kritinių dalykų, kad būtų darbuotojų sužeidimų, o daiktas, kaip daiktas, daug dirbame, o jei prisidirbame, kompensuojame.
O ir su sistemomis būna visokių painiavų. Būna, gamintojai sumaišo brūkšninius kodus, o kada pas klientus pradeda važiuoti prekės, jie informuoja, kad čia jau kažkas ne to. Žinoma, lietuviai tokie žmonės, jei geresnė prekė atvažiavo, jie tyli, nes gal niekas nesužinos, bet jei atvažiuoja pigesnė, tai skandalas aukščiausiu lygiu, tada greitai viskas atsistato į vėžes“, – sako direktorius.
Įdomiausia sandėliuota prekė, kada buvusi sandėlyje, anot jo, yra dėvėtos lėktuvų sėdynės.
„Bankrutavo viena įmonė ir jiems Karmėlavoje jas buvo per brangu laikyti, todėl atvežė pas mus.
Jie sakė, kad bus lėktuvų sėdynės, maniau, kad bus naujos, o atidarėme dėžes, ir jos buvo senos. Iš viso jos pas mus pragulėjo 3-4 metus ir galų gale bankroto įkarštyje jas išsivežė“, – atsimena vadovas.
Rasti darbuotojų – nelengva
Paklaustas apie klientus, Marius aiškina, kad tai šiandien daugiau lietuvių įmonės, tačiau pasakoja, kad prieš kurį laiką situacija atrodė ir kitaip.
„Turėjome ir rusų klientų, kurie čia laikydavo prekes ir būdavo taip, kad iš čia prekės pas juos į parduotuvę patekdavo per 4 dienas. Muitinės sandėlis – apie 5 tūkst. kv.m., tai bent 2-3 tūkst. kv.m. būdavo rusų prekės. Jiems neapsimokėdavo laikyti pas save ir jie laikydavo čia ir pildydavo į savo prekybos taškus.
Didžioji dauguma mūsų klientų šiandien – lietuviai. Po 2009 m. rusų klientų stipriai atsisijojo“, – pasakoja direktorius.
Vadovas atvirai kalba ir apie darbuotojų paieškas bei mokamus atlyginimus. Kaip teigia, kadangi įmonė įsikūrusi Jonavoje, čia daugiau ir darbuojasi jonaviškiai, nors, kaip tikina, vienas kitas atvyksta ir iš Ukmergės ar Kėdainių.
Kalbant bendrai, vadovas neslepia, kad rasti norinčių dirbti šiandien nėra labai lengva, o pasiteiravus apie mokamus atlyginimus sako, kad jie tikrai nėra mažiausi kalbant apie darbą šiame sektoriuje.
„Pas mus prekių priėmėjai/surinkėjai uždirba pagal atliktą darbą, turi bazę ir vėliau suma priklauso kiek suskenuoja paimtų prekių. Nėra uždėtų jokių lubų, tai galiu pasakyti, kad užmokestis labai svyruoja.
Vienas gauna 700 Eur, kitas. – 1,4 tūkst. Eur, nors dirbo tą patį“, – aiškina vadovas ir priduria, kad tam įtakos turi tiek darbo greitis, tiek įgūdžiai, tiek sistemos išmanymas.
Tiesa, jis teigia, kad dėl to, jog prekių sandėliai yra Jonavoje, o ne arčiau didžiųjų šalies miestų, jie savo darbuotojams mažesnių atlyginimų mokėti negali.
„Pabandykite prekių priėmėjui/surinkėjui mokėti mažesnę algą. Jis greitai dirbs kitur“, – sako M. Giedraitis.
Nedirba nė vienas ukrainietis
Įmonės direktorius pasakoja įdomios patirties turintis ir įdarbinant iš užsienio grįžusius lietuvius. Kaip pabrėžia, yra buvę tiek blogų, tiek gerų atvejų.
Kartą, kaip tikina, iš užsienio grįžę vyras su žmona įsidarbino įmonėje, tačiau po nepilnos savaitės tiesiog dingo.
„Skambinau, nekėlė, neatrašė. Jie taip ir nebeatėjo į darbą, tad teko supildyti pravaikštas. Paskui sužinojau, kad rado geriau. Vėliau identiškai susidūriau su dar keletu tokių žmonių, bet visi jie, kaip taisyklė, buvo grįžę iš Anglijos“, – sako vadovas, bet, anot jo, yra buvę ir gerų pavyzdžių.
„Vienas žmogus dvejus metus gyveno ir dirbo Islandijoje. Jis ten susitaupė butui ar sodybai, grįžo, įsigijo automobilį, dabar dirba pas mus.
Kitas atvejis, vyras su žmona buvo išvykę į Vokietiją. Pabuvo ten nepilnai metus, grįžo ir dabar įsigijo namą, taip pat dirba pas mus“, – sako jis.
Marius pasakoja, kad šiandien įmonėje nedirba ir nė vienas ukrainietis.
„Mano požiūris, kad kol mes galime dirbti ir uždirbti, išgyventi su lietuviais, reikia taip ir daryti, bet greičiausiai neišvengiamai ir mes importuosime juos dėl darbuotojų trūkumo.
Ypač nelieka krovėjų grandies, kai reikia rankomis iškrauti“, – sako jis.
Karantino metu – darbymetis
M. Giedraitis mus vedasi apžiūrėti ir sandėlių. Ten iki lubų penkiais šešiais aukštais prikrauta visokiausių prekių, kaip pats ir sako, nuo kempinėlių ar USB atmintinių, iki buitinės technikos, skalbyklių, šaldytuvų ir kt.
Mus lydi ir įmonės komercijos vadovas Aivaras Gūdmantas, kuris paklaustas, ko reikia, kad logistikos terminalų veikla Lietuvoje dar labiau išsiplėtotų ir ekonomikai duotų gerą poveikį, tikina, kad prie to stipriai prisidėtų europinė geležinkelio vėžė.
„Dabar iš Vakarų Europos atvažiuoti į Lietuvą su krovininiu traukiniu yra problematiška. Tarkime, iš kokios Čekijos atvažiuoti į Kauną su krovininiu vagonu yra reikalų. Su juo išeina brangiau nei su sunkvežimiu vežti, nes reikia persikrauti, keisti vėžes ir pan. Šito dar nėra“, – sako jis, o M. Giedraitis priduria, kad logistikos centrų šalyje ir taip gana sparčiai daugėja.
„Aš kartais važiuodavau ir matydavau, kaip statosi nauji logistikos centrai ir galvodavau, kada pas mus sandėliuose pasidarys tuščia, nes tu esi ne Kaune, bet jau praėjo ta baimė.
Nauji centrai irgi užsipildo, visiems visko reikia“, – teigia vadovas.
Galiausiai pasiteiravus, ko įmonę išmokė pandemija ir ar tai jiems buvo nauja galimybė, direktorius aiškina, kad gerą bendrovės rezultatą karantino metu lėmė geras įdirbis.
„Aš nenoriu pasakyti, kad čia buvo galimybės, šansai, manau, kad iš tendencingo mūsų darbo ir išėjo, kad mes turėjome savo klientus ir mums buvo naudinga, kad vienas didžiųjų klientų po Naujų metų pildė savo sutartis. Per pandemiją buvome garantuoti, kad dideliu kiekiu turime užkrauti sandėlį ir turėsime darbo. Visiškai neturėjome problemos.
Taip pat pandemijos įkarštyje pasirašėme sutartį su dar vienu dideliu klientu. Turėjome krūvį iš senojo sandėlio atsivežti čia prekes. Turėjome baisiausią darbymetį per pandemiją ir tik bijojau, kad įmonės neužkluptų virusas, nesustabdytų darbo“, – sako M. Giedraitis.
