Pastarąjį kartą, kai teko lankytis Vilniuje, praėjus kelioms dienoms po „Snoro“ griūties, visus kankino klausimas, kaip tai pakeis Lietuvos ekonomiką. Šiandien akivaizdu: „Snoras“ nebuvo nei svarbi, nei ilgalaikė problema, jo griūties įtaka Lietuvos ekonomikai buvo minimali, o atsakingos institucijos ir bankų sektorius pademonstravo darbo kokybę bei stabilumą. Tačiau kur esame šiandien ir kokie iššūkiai laukia rytoj?
Tuo metu, kai Lietuva jaudinosi dėl „Snoro“, euras tiesiog griuvo. Paradoksalu, tačiau Lietuvoje tai niekam nerūpėjo, nors tai, kas vyksta euro zonoje, yra didžiausias ir nepaprastai svarbus iššūkis Lietuvos ekonomikai. Jei euro padėtis blogės ir situacija taps nekontroliuojama, laukia daug didesnis nuosmukis ar net depresija, nei matėme po 2008 metų.
Pernai rudenį situacija anaiptol neatrodė optimistiškai: ministrai ir ekonomikos ekspertai nuolat skraidydavo į Briuselį, tačiau daugelis jų neturėjo nė menkiausio supratimo apie tai, kas vyksta ir ką reikėtų daryti, taigi galima konstatuoti, kad politikos formuotojai rudenį patyrė visišką nesėkmę. Dažniausiai pasirenkamas problemos sprendimo būdas buvo tiesiog viską dar griežčiau kontroliuoti, pavyzdžiui, uždrausti greitą akcijų pardavimą, kredito apsikeitimo sandorius, kontroliuoti reitingų agentūras…
Kitas populiarus problemų sprendimo būdas – griežtinti fiskalinę politiką, ypač Graikijoje. Tačiau krizės centre buvo ne fondai ir ne valstybių išlaidos, o tai, kad Europos centriniam bankui (ECB) nepavyko laiku atlaisvinti pinigų politikos. Ir toliau griežtindamas fiskalinę politiką, ECB tik pastūmė eurą griūties link, o kai kurias Europos Sąjungos valstybes – reformų link. Kitaip tariant, ECB pasinaudojo savo ekonominėmis galiomis politikoje, rizikuodamas sulaukti dienos, kai Vokietija, Olandija ar Suomija tiesiog pasakys: „Gana!“
Šiandien jau matome, kad ECB pagaliau pradėjo laisvinti pinigų politiką – bankų valdytojams suteikė priėjimą prie euro likvidumo. Tai išsaugojo eurą. Iki šiol turime daugybę problemų, tačiau jei ECB ir toliau imsis teisingų veiksmų, euro krizė priartės prie pabaigos maždaug per pusmetį. Tiesa, būtinos ir struktūrinės permainos, tačiau negalima fiskalinių ir struktūrinių permainų painioti su pinigų politika.
Būtent pinigų politikos griežtinimas visų pirma ir sukėlė nuosmukį: pasaulyje išaugo JAV dolerių paklausa, atsirado jų trūkumas, o tai tam tikra prasme ir reiškė pinigų politikos griežtėjimą. JAV į situaciją reagavo pirmiausia – Federalinis rezervų bankas pradėjo spausdinti dolerius ir taip laisvinti pinigų politiką.
Šiandien JAV ir toliau daugėja paskolų, o padėtis šalyje gerėja. Šiais metais joms prognozuojamas 2,5 proc. augimas, kitąmet – 2,6 proc., optimistiškiau atrodo ir padėtis darbo rinkoje. Žinoma, prie lengvesnio JAV atsigavimo prisidėjo ir tokie veiksniai kaip šoktelėjusi naftos kaina bei dėl cunamio Japonijoje atsigavusi JAV automobilių pramonė, tačiau būtent dėl finansų politikos JAV prognozuojamas ilgalaikis stabilus augimas. Ką daryti Europai?
Išlaikyti palūkanų normas žemas, didinti pinigų pasiūlą ir, manau, bus galima pasiekti gana greitą ir stabilų atsigavimą, jei šios krypties bus laikomasi. ECB jau pradėjo permainas, kad atlaisvintų pinigų politiką, tačiau, norint, kad šios permainos tęstųsi reikiama linkme, svarbu nepamiršti, kad pinigų politika turi užtikrinti ne tik tai, kad infliacija netaptų nevaldoma, bet ir tai, kad neatsirastų defliacija. Atrodo, kad ECB (kai kurie sakytų, Vokietija) taip bijo infliacijos augimo 3–4 proc., kad yra linkęs rizikuoti nauja depresija.
Kai pinigų politika pernelyg griežta, palūkanų normos šalyje yra labai žemos. Tokią situaciją matome Japonijoje. Sakoma, kad palūkanų normos žemos tada, kai pinigų politika pernelyg laisva, tačiau tai nėra tiesa: jos žemos tuomet, kai nėra infliacijos, kai neauga šalies ekonomika, o Japonijoje ji neauga jau 20 metų, taigi palūkanų norma Japonijoje yra žema.
Gana greitą euro atsigavimą leidžia prognozuoti ir kiti veiksniai: fiskalinė politika yra griežta, tačiau tolesnio griežtinimo nefiksuojama, dėl globalizacijos JAV ir Europos Sąjungos ekonominiai ciklai beveik sutampa, taigi JAV atsigavimas yra geras ženklas Europai, o Kinijai žadamas 8,5 proc. augimas gali gerokai prisidėti prie Europos eksporto augimo (jau šiandien JAV sudaro vos 10 proc. Europos Sąjungos eksporto, Azija – daugiau nei 20 proc.).
Tiesa, yra ir rizikos veiksnių, pavyzdžiui, neaiški Graikijos ateitis, pavojus, kad Graikijos užkratas gali išplisti į Portugaliją, glaudesnės finansinės integracijos siekis, kurios rezultatai kol kas neaiškūs, prezidento rinkimai Prancūzijoje ir t. t. Tačiau ankstesni argumentai leidžia prognozuoti nedidelį augimą jau šių metų antrą ketvirtį, kuris metų pabaigoje turėtų siekti 1,5 procento.
Yra ir kitas Europai labai svarbus dėmuo, kurį galima pavadinti sistemos stabilumu arba nestabilumu. Šiuo metu šalių narių lyderiai, grįžę iš Briuselio, visuomet turi ką paskelbti: naują iniciatyvą kovoti su nuosmukiu, įstatymų arba mokesčių permainas. Verslas nenori, kad kasdien keistųsi sąlygos, kuriomis reikia dirbti: įstatymų bazė, mokesčiai, reguliavimas.
Verslui reikia mažiau reguliavimo ir daugiau tikrumo, kokie mokesčiai ir įstatymai bus rytoj. Pavyzdžiui, finansinių sandorių mokesčiai reikštų tik tai, kad turės mažėti finansinių sandorių skaičius, reikalavimas, kad bankai didintų kapitalą, reikštų, kad kurį laiką bankai negalės skolinti... Nestabilumo baimė aktuali ne tik bankams – ji paralyžiuoja visą verslą. Gal geriau būtų, jei politikos formuotojai pasiimtų ilgas atostogas ir leistų verslui atsigauti?
