Premjero Sauliaus Skvernelio pasakyta frazė, kad latviai – ne broliai, o konkurentai, įžiebė tikrą audrą. Tokį teiginį prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino kaip tarptautinę gėdą. Pats S. Skvernelis vėliau teigė, kad jo citata buvo iškraipyta ir iš tiesų jis omenyje turėjo, kad su latviais esame broliais, tačiau yra ir nemažai neišspręstų klausimų, egzistuoja ekonominė konkurencija.

Lietuva vis dar nėra išsprendusi jūrų sienos klausimo su Latvija, nepavyko susitarti dėl suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo regionalizavimo, daug diskusijų kyla dėl elektros tinklų sinchronizacijos, „Rail Balticos“ projekto, problemų buvo kilę ir dėl Rengės ruožo.

Tačiau patys lietuviai būtent su Latvija pasigenda didesnio bendradarbiavimo. Sausį paskelbta Užsienio reikalų ministerijos (URM) užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad lietuviai geriausiai santykius vertina su Latvija, Estija, Ukraina, Vokietija ir JAV. Taip pat dažniausiai kaip prioritetinio bendradarbiavimo šalį lietuviai nurodė Latviją (65 proc.).

Istorikas: buvimas broliu nebūtinai reiškia ir brolišką elgesį

Istorikas ir publicistas Gediminas Kulikauskas komentuodamas Lietuvos ir Latvijos santykius pirmiausia pabrėžia, kad vienu žodžiu – brolis ar konkurentas, jų neapibūdinsi. Santykiai sudėtingi ir būta įvairių istorijos epizodų.

„Yra toks posakis, kad artimas kaimynas svarbiau už tolimą giminaitį. O latviai ne tik artimi mūsų kaimynai, bet ir giminaičiai, tad jų svarba turėtų būti dviguba. Bet, deja, buvimas broliu nebūtinai reiškia ir brolišką elgesį. O jis visoks“, – teigia jis.

Zino Kazėno nuotr.
Kaip sako istorikas, nuo pat pradžių ėjome greta, tačiau palenktyniaudami ir pasipešdami. Daugiausia buvome jungiami kalbos, bet papročiai, požiūriai ir religija su laiku ėmė skirtis.

„Tarpusavyje ir kovota, ir konkuruota, bet ir padėta vieni kitiems. Lietuviai anksčiau sukūrė valstybę, latgaliai buvo nukariauti vokiečių. Viduramžiais latgaliai, žiemgaliai, kuršiai (kaip ir kitos kaimyninės gentys) nesyk kentėjo nuo lietuvių ir žemaičių antpuolių. Pasitaikius progai – nevengė keršyti, pavyzdžiui 1205 m. surengę pasalą, žiemgaliai nužudė kunigaikštį Žvelgaitį ir jo karius. Arba Saulės mūšis, kad ir pavadintas baltų vienybės diena, bet jame kalavijuočių pusėje (tiesa, gal ne savo noru) kovėsi nemažai latgalių, kuriuos po pralaimėto mūšio besitraukiančius žudė tie patys žiemgaliai.

XIX amžiuje būdami Rusijos imperijos sudėtyje (Kuršo gubernija) latviai gerokai išsiveržė į priekį: pas juos gerokai anksčiau (1818–19) m. panaikinta baudžiava. Protestantiška urbanizuota Latvija ekonominiu pramoniniu požiūriu tuo metu buvo visa galva aukščiau už katalikišką kaimo Lietuvą. Mūsų valstiečiai su pavydu žvelgė į kur kas turtingesnius latvių ūkininkus, pas kuriuos lietuvių vaikai eidavo piemenauti, o bernai – uždarbiauti.

Kita vertus tarpusavio santykiai buvo labai tamprūs. Pavyzdžiui, gausiausias skaičiumi lietuvių gyvenamas miestas buvo Ryga – 1913 m. mūsiškių ten buvo apie 35 tūkst., Latvijoje buvo gausu lietuvių inteligentijos. Pramonės išsivystymo požiūriu latvių nepajėgėme pavyti net tarpukariu. Humanitarinių mokslų daktaro Gedimino Vaskelos duomenimis, maždaug 1934 m. nacionalinės pajamos vienam Lietuvos gyventojui tesiekė 60 proc. Latvijos gyventojo pajamų lygio“, – kelis įvykius iš sudėtingos ir ilgos santykių istorijos išskiria G. Kulikauskas.

Gediminas Kulikauskas. Lietuvio kodas

Pasak istoriko, bendradarbiavimas ir konkuravimas tarp latvių ir lietuvių vyko beveik sinchroniškai. Svarbūs tapo ir šalių asmeniniai interesai.

Būta ir abipusių teritorinių pretenzijų dėl Palangos, Mažeikių, Alūkstos apskrities ir Daugpilio, kuriuos teko spręsti tarptautiniam arbitražui. Lietuva gavo Palangą ir Mažeikius, latviams liko Daugpilis ir visa Alūksta
Gediminas Kulikauskas

„Sakykim tarpukariu, 1919 m. vasarį, Lietuva latviams suteikė gyvybiškai svarbią 5 mln. markių paskolą (mainais gaudama galimybę naudotis Liepojos uostu). Bet jau tų pat metų rudenį nepadėjo latviams, kai šie susikibo su bermontininkais (nors į Kauną prašyti pagalbos buvo atvykęs net Latvijos užsienio reikalų ministras).

Lietuvius irgi galima suprasti – jie baiminosi lenkų smūgio į nugarą. Bet vėliau jau latviai neparėmė Lietuvos Vilniaus klausimu, skelbdami neutralumą ir taip „atsilygindami“ lietuviams už jų neparamą kovoje su Bermontu bei nenorėdami gadinti santykių su lenkais, su kuriais turėjo bendrą sieną. Kita vertus, lenkams Latvija aiškiai pareiškė, kad jei Liucijanas Želigovskis žygiuos į Kauną, latviai stos kovoti lietuvių pusėje.

Būta ir abipusių teritorinių pretenzijų dėl Palangos, Mažeikių, Alūkstos apskrities ir Daugpilio, kuriuos teko spręsti tarptautiniam arbitražui. Lietuva gavo Palangą ir Mažeikius, latviams liko Daugpilis ir visa Alūksta“, – pasakoja G. Kulikauskas.

Lietuvos istorijoje ne naujiena, kad brolis su broliu žemės, miško, namo ar kito gėrio nepasidalija.
Gediminas Kulikauskas

Pasiteiravus istoriko, ar vis dėlto įmanoma išskirti įvykį, kuris lietuvius ir latvius susiejo brolišku ryšiu, G. Kulikauskas atsako, kad vargu. Mat santykių istorija ilga, lydima kartėlių ir abipusių nusivylimų, o nuoširdumo valstybiniu lygmeniu nebūta daug. Vis dėlto istorikas asmeniškai išskirtų vieną įvykį.

„Tai 1989–ųjų Baltijos kelias, kuriame, tiesa, dalyvavo ir estai. Tada išties buvo galima pasijusti broliais. Bet tai, kad tarp Latvijos ir Lietuvos iki šiol nėra ratifikuota jūros siena irgi šį tą pasako. Na, bet Lietuvos istorijoje ne naujiena, kad brolis su broliu žemės, miško, namo ar kito gėrio nepasidalija“, – juokauja G. Kulikauskas.

Svarbūs partneriai ir gynyboje, ir prekyboje

Lietuva ir Latvija yra ėmusis ne vieno bendro projekto. Užsienio reikalų ministerija išskiria, kad šiuo metu svarbiausi projektai – „Rail Baltica“, Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros sistema, regioninės dujų rinkos kūrimas.

„Kaip vieną iš naujausių bendradarbiavimo projektų pavyzdžių (kuriame dalyvauja ir Estija), galima paminėti, kad 2018 m. liepos 8 d. Rygoje, pasirašius atitinkamą susitarimą, įsteigtas bendrą Baltijos kultūros fondas, kurio tikslas – skatinti kultūrinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos bei už jų ribų ir stiprinti Baltijos valstybių kultūros tarptautiškumą organizuojant bendrus kultūrinius renginius. Šis fondas pradėjo veiklą nuo 2019 m.“, – rašoma komentare DELFI.
Informuojama, kad šalys sėkmingai bendradarbiauja ES ir NATO bei kitose tarptautinėse organizacijose, derina ir laikosi panašių pozicijų. Ypač daug bendradarbiaujama saugumo ir gynybos srityse. Užsienio reikalų ministerijos tvirtinimu, bendradarbiaujama ir ekonominiais klausimais.

Baltijos kelias
„Latvija yra ketvirta pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė. Latvijai Lietuva yra pagrindinė prekybos partnerė bei viena svarbiausių užsienio investuotojų (3 vieta). Kasmet rengiamas bendras Baltų vienybės dienos minėjimas, nuo 2018 m. teikiamas abiejų šalių užsienio reikalų ministrų įsteigtas Baltų apdovanojimas, kuriuo įvertinami pasiekimai ir indėlis lietuvių–latvių literatūros vertimų, kalbos mokymo ir puoselėjimo, kultūros ir istorijos paveldo tyrimų srityse.
2019 m. planuojama surengti bendrą Lietuvos ir Latvijos vyriausybių posėdį. Vykdomi bendri vaistų ir medicinos priemonių viešieji pirkimai, bendradarbiaujama teikiant grietąją medicinos pagalbą pasienio rajonuose ir kt.“, – teigiama DELFI.

Vis dėlto kai kurių klausimų lietuviai ir latviai neišsprendžia jau ne vienerius metus. Pavyzdžiui, vis dar neišspręstas jūros sienos klausimas. 2016 m. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad klausimas įstrigo dėl to, jog kyla įtarimų, kad tame jūros šelfe, kur dar tiksliai nenustatyta skiriamoji linija, gali būti naftos telkinys. Priešpriešų iškilo ir dėl Lietuvos siekio, kad suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas taptų regioniniu Baltijos šalių terminalu. Ginčų kilo ir dėl išardyto Rengės ruožo, už kurį Lietuva net gavo baudą iš Europos Komisijos.

„Infrastruktūros ir energetikos projektai yra sudėtingi ir kompleksiniai, jų įgyvendinimas reikalauja tarpusavio veiksmų derinimo bei užima nemažai laiko. Natūralu, kad dažnai šalys turi savų interesų, kuriuos bando apginti. Svarbiausia, kad šių projektų įgyvendinimas juda į priekį, beveik visais svarbiausiais klausimais pavyksta surasti kompromisą.

Atsižvelgiant į dvišalių santykių intensyvumą, natūralu, kad vis dar yra iki galo neišspręstų klausimų. Jei matome, kad vienur ar kitur reikalingi Latvijos sprendimai – raginame kaimynus padaryti šiuos sprendimus. Tačiau konfliktų ar įtampos tarp Lietuvos ir Latvijos nėra. Dėl Mažeikių-Rengės geležinkelio ruožo – Lietuva jį atstatys“, – komentuoja Užsienio reikalų ministerija.

Kaimynai visada būna apsibara, apsipyksta, bet vis tiek vieni kitus gerbia ir brangina, ypač tie kaimynai, kurie tokius istorinius išbandymus praėjo.
Linas Linkevičius

Pats užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius „DELFI Dienoje“ kalbėjo, kad kaimynams yra įprasta pasibarti ir pasipykti, tačiau latviai daugeliu aspektų išlieka svarbiais sąjungininkais ir bendražygiais.

„Nemanau, kad kas Lietuvoje latvius ne broliais galėtų pavadinti ir netikiu, kad taip bus. Vieni artimiausių mūsų brolių tiesiogine prasme, kitų tautų neturime, kurios būtų taip artimos. Mylime vieni kitus ir gerbiame, pakonkuruojame kažkur kaip visada ir kaip pas kaimynus būna visko, bet latviai artimi mūsų sąjungininkai, draugai ir bendražygiai daugelyje aspektų. (…) Kaimynai visada būna apsibara, apsipyksta, bet vis tiek vieni kitus gerbia ir brangina, ypač tie kaimynai, kurie tokius istorinius išbandymus praėjo. Dar estus prijunkime, nors kalbiškai ir kultūriškai giminiuotis neketiname, bet Baltijos šalys daug daugiau bendro turi nei skirtumų. Tai yra faktas. Ir mes tą bendrumą turime išnaudoti bendrai jėgai, nes trise esame stipresni, labiau matomi ir mūsų užduotis yra išnaudoti tą bendrumą, o ne skirtumus“, – teigė jis.

Zino Kazėno nuotr.
Ekonominė konkurencija naudinga, bet trūksta bendradarbiavimo infrastruktūroje

Konkurencijos tarp šių šalių egzistuoja, o bendradarbiauti tikrai būtų galima stipriau, mano „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jis išskiria krašto apsaugą. Šioje srityje išties bendradarbiaujame ganėtinai stipriai. Tačiau konkuruojame dėl investicijų pritraukimo, kiekvienas dairosi naudos sau svarbiuose infrastruktūriniuose projektuose.

„Latvija vėluoja įsijungti į bendrą dujų rinką, taip pat nelabai entuziastingai sutiko mūsų iniciatyvą turėti SGD, jie patys turi milžinišką Inčukalno gamtinių dujų saugyklą, bet nebūdami bendroje rinkoje su Lietuva, visi negalime pilnai išnaudoti galimybių. Mes esame tiesioginiai konkurentai, net kišame pagalius vieni kitiems į vagonų pabėgius. Kaip ir dalinai mūsų interesus galėtų sujungti „Rail Baltica“ projektas, bet matome, kad egzistuoja skirtingi interesai, nesugebame susitarti dėl bendros įmonės, nes kiekviena valstybė, įskaitant Latviją ir Estiją, turi savų interesų. Be abejo, šalys labiau atstovauja individualius interesus, negu visų trijų Baltijos šalių. Taip pat yra oro uostų pavyzdys dar. Ryga stiprus regioninis oro uostas, o Lietuva tokio neturi. Bet to bendradarbiavimo nėra tiek daug, labiau konkurencija. Jūrų uostai, geležinkeliai irgi yra konkurentai. Bendro čia kažko nėra. Energetikos rinkoje gal kiek geresnė situacija, turint omeny, kad Latvija neturi kito pasirinkimo.

Net ir investicijų pritraukime labiau konkuruojama, o ne dirbama išvien reklamuojant Baltijos regioną. Prie to prisideda ir Estija, kuri mėgsta save pozicionuoti kaip Šiaurės šalį, kratosi tokio įvaizdžio kaip Baltijos šalies“, – teigia ekonomistas.

Ekonomistas prisiminė, kad net kol netapome Europos Sąjungos (ES) ir Šengeno zonos narėmis, neradome sutarimo dėl sienų kontrolės.

„Kol netapome Šengeno zonos narėmis, iki pat paskutinės dienos pasienio punktuose buvo atliekama patikra ir pasų, ir net bagažinių. Tai rodo labai aiškią situaciją, kad patys nesugebame sukurti bendros idėjos, net pasienio pervažiavimo palengvinti. Jei nebūtume įstoję, galima pajuokauti, kad turbūt ir dabar būtų buvę problemos. Kiek pamenu, net Lenkija jau šiek tiek buvo buvo palengvinusi tikrinimą. Važiavau autobusu, tai jie jau porą mėnesių iki įstojimo nebetikrindavo, o Latvija iki paskutinės minutės. Ne tik latviai, bet ir lietuviai. Šengeninį režimą tarp trijų Baltijos šalių galėjome daug anksčiau turėti, dar kokiais 2002 m., o vis tiek laukėme paskutinės minutės“, – prisimena Ž. Mauricas.

Žygimantas Mauricas

Ekonomisto teigimu, Lietuvos ir Latvijos ekonomikos yra labai panašios, išgyvenamas panašus ekonominis ciklas, panašiu metu įsivestas euras, panaši ir eksporto struktūra. Dėl to ir konkurencija atsiranda siekiant pritraukti investicijas į savo šalį.

Nebūtinai konkurencija yra blogai. Konkurencija leidžia šalims neužmigti ant laurų.
Žygimantas Mauricas

„Mes priklausomi nuo transporto paslaugų eksporto, nuo informacinių technologijų paslaugų, stengiamės pritraukti paslaugų centrus į savo šalis. Iš esmės ta pati pramonė – mediena, baldai, chemijos, metalo apdirbimo. Manau, kad tos konkurencijos tikrai yra. Aišku, yra specifikų tam tikrų, bet kuo toliau, tuo labiau specifikų mažėja. Abi šalys tapusios ES periferija, kur aršiai kovoja dėl investicijų, nes žino ir suvokia, kad tai vienintelis būdas palaikyti ekonomikos augimą. Nebūtinai konkurencija yra blogai. Konkurencija leidžia šalims neužmigti ant laurų. Manau, kad ta konkurencija prives prie to, kad galime tapti vienas iš konkurencingiausių regionų visoje ES“, – sako ekonomistas.

Tačiau medalis turi dvi puses. Nors konkuruoti tam tikrose sferose ir sveika, kitose – daug naudingesnis būtų bendradarbiavimas. Čia išskiriami aplinkos apsaugos, energetikos bei infrastruktūros projektai.

Kadangi visi galvoja apie savo pyrago gabaliuką, o ne bendrą pyragą, bendrų projektų dažnai nepavyksta įgyvendinti.
Žygimantas Mauricas

„Pavyzdžiui, geležinkelis. Dabar Baltarusija derasi arba su Latvija, arba su Lietuva, mes konkuruojame, jie veža kur pigiau. Jei turėtume bendrą Baltijos šalių įmonę, tai Baltarusijai būtų riesta, o mums būtų žymiai didesnė nauda. Bet politiškai tai būtų sunku padaryti, sukurti bendrą įmonę. Teoriškai geras variantas būtų, bet praktiškai sunkiai įgyvendinamas. (...) Neturime nutiesę greitkelio į Latvija, net gėda. Tiek metų, tiek europinių pinigų, tiek žmonių žūsta tame „Via Baltica“ kelyje. (…) Matysime, ar „Rail Baltica“ prokjektas mus suvienys ar suskaidys. Tai bus labai geras testas Baltijos šalims.

Kalbant apie oro uostus, galėtų irgi būti bendras projektas, juos sujungti. Galėtume turėti geresnį susisiekimą su Rygos oro uostu. Jie turės skrydį į Niujorką, į Aziją dar paleis, tai Lietuvai būtų naudinga, kad turėtume didesnį skrydžių pasirinkimą. (…) Pavyzdžiui Talinas turi milžinišką problemą su oro uostais, nes visi skrydžiai perkeliami į Suomiją. Pas mus Vilniaus oro uostas nesujungtas su Kauno oro uostu – vienas sovietinis, kitas laukuose. Tai Ryga pasidarė atšaką į oro uostą gudriai, o Lietuva ir Estija to neturės. Jei Rygos oro uostas taptų pagrindiniu, trumpuoju laikotarpiu nukentėtų mūsų oro uostai, bet čia ir yra bendradarbiavimo esmė. Nes bendradarbiaujant bendras pyrago dydis išauga, tik individualūs pyrago gabalai atitenkantys kiekvienai šaliai būtų nevienodi ir būtų nuskriaustų. Dėl to šalys iš esmės nėra linkusios bendradarbiauti ir tik ekstra atvejais (karo, po karo, kilus išorinei grėsmei). Jei mes neatiduodame lyderystės Rygai, tada išeina taip, kad estai važiuoja į Suomiją, mes važiuojame kažkur į Lenkiją, ar iš vis per Kopenhagą skrendame ir nelaimi niekas Baltijos regione.

Kadangi visi galvoja apie savo pyrago gabaliuką, o ne bendrą pyragą, bendrų projektų dažnai nepavyksta įgyvendinti. „Rail Baltica“ puikiai parodė – visi tempia į save paklodę ir nelabai kam įdomu bendras rezultatas“, – DELFI komentavo Ž. Mauricas.

Pastebima, kad bendradarbiauti šalys galėtų ir pritraukdamos dideles pramonės sektoriaus įmones.

„Visų pirma pramonei reikia ploto, nes vyksta fizinė gamyba. To ploto aplink didžiuosius miestus dažniausiai nėra arba jis labai brangus. Reikia ieškoti kitokių galimybių ir artimos infrastruktūros. To ploto negalima rasti daug vienoje šalyje. Tai gamybos linijos galėtų būti vienokios Rygoje, kitos Kaune ar kažkur kitur Lietuvoje, dar kitos Estijoje. Tokie dalykai tikrai įmanomi. „Airbus“ yra geras to pavyzdys. Jis išskaidytas keliose ES šalyse, sukurta puiki infrastruktūra, kuri sugeba gabenti milžiniškų gabaritų gaminius – lėktuvų variklius, korpusus – iš vienos šalies į kitą ir kiekviena šalis specializuojasi tam tikrame elemente. Tai pavyzdys, kaip skirtingos šalys gali bendradarbiauti“, – sako Ž. Mauricas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (493)