aA
Darbuotojų išnaudojimas niekur nedingo ir nedings, sako Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovas Jurgis Valiukevičius. Jo manymu, klasinė analizė galėtų padėti Lietuvos gyventojams susivokti, kokioje ekonominėje sistemoje jie gyvena.
Jurgis Valiukevičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Darbuotojas niekada neturi jokios galios darbovietėje pasakyti kažką, iš jo nuolat bandoma išgręžti kuo daugiau, tai yra ilgos darbo valandos. Būtent dėl to problema nėra tik pajamų nelygybė, bet ir šis santykis, kuris yra nedemokratiškas, visiškai neetiškas“, – interviu DELFI sakė J. Valiukevičius.

Kairiuoju save įvardijantis pašnekovas pabrėžė, kad darbuotojo ir darbdavio interesai visada yra priešingi. J. Valiukevičius teigė, kad Vakarų šalyse pastebima didėjanti jaunimo simpatija demokratiniam socializmui labiausiai susijusi su atmosfera po 2008 metų finansų krizės.

„Kai sprogo burbulas, su juo sprogo ir iliuzija, kad pagaliau vyksta toks augimas, kur visi pagaliau gyvens, turės savo namus, mašinas – ta kapitalistinė vartojimo svajonė“, – sakė jis.

– Savo tekste tinklapyje gyvenimasperbrangus.net rašai: „Klasinės analizės bijoma tikrai ne dėl to, kad ji iš negyvųjų prikels Sovietų Sąjungą. Pats žodis klasė iššaukia nelygybės, hierarchijos, galios santykių ir konflikto sąvokas ir tai iš esmės prieštarauja liberaliai dogmai, jog asmeninės pastangos yra pagrindinis gerovės šaltinis.“ Kas bijo klasinės analizės ir kas atsitiktų, jei nustotų bijoti?

– Manau, kad nėra grynai taip, kad kažkas cenzūruoja ir bijo. Labiau bendra intelektualinė srovė, kalbant tiek apie akademija, tiek apie medija, yra tokia, kad bet koks užsiminimas apie klasę iškart nubloškia į sovietinę ideologiją. Man atrodo, kad tai sutampa su baime kalbėti apie sovietmetį, baime, susijusia su geopolitine situacija. Dažniausiai tai matoma ne kaip mokslinė sritis, požiūris į ekonomiką, socialinius reikalus, bet kaip propaganda.

– Kaip pats pradėjai kvestionuoti vyraujančią neoliberalią ideologiją?

– Pirmiausia, skaitytos knygos paskatino pagalvoti kitu kampu apie politinę situaciją. Tačiau ir dirbant prekybos centre, skaičiau apie ekonomiką ir supratau, kad tai parašyta ne iš mano pozicijos, bet labiau iš verslo pozicijos. Tada kyla klausimas, kaip mąstyti apie ekonomiką būtent iš darbuotojo pozicijos. Tada kitaip pradedi žiūrėti ir į partijų programas, galimus pasirinkimus politinėje skalėje. Pamatai, kad tiek dešinieji, tiek kairieji dažnai išlieka toje pačioje neoliberalioje sferoje. Jie nebando į sistemą pasižiūrėti iš toliau, pagalvoti ne pagal laisvosios rinkos dogmas.

– Kokias knygas rekomenduotum perskaityti?

– Karlą Marxą būtina skaityti, jo „Kapitalą“. Daugelis perskaito Komunistų partijos manifestą ir galvoja, kad tai jau yra viskas. Bet tai tas pats, kaip perskaityti Dešimt Dievo įsakymų ir sakyti, kad jau viską žinai apie religiją. „Kapitalas“ yra liberalios ekonomikos kritika, joje iškeliamos tokios sąvokos kaip išnaudojimas. Manau, kad ši sąvoka yra labai svarbi šiandien, nes per ją galima pasižiūrėti, kaip atsiranda turtinė ar pajamų nelygybės.

Daugelis perskaito Komunistų partijos manifestą ir galvoja, kad tai jau yra viskas. Bet tai tas pats, kaip perskaityti Dešimt Dievo įsakymų ir sakyti, kad jau viską žinai apie religiją.
J. Valiukevičius

Iš kitos pusės, ekologija irgi yra labai svarbus klausimas. Manau, kuo toliau, tuo labiau ši tema bus svarbesnė. Ne tik žmonės yra išnaudojami, bet ir gamta. Nesakau, kad reikia pasiekti kažkokią harmoniją, kur visi lygus, bet reiktų panaikinti tą santykį, kuris leidžia išnaudoti tiek žmones, tiek gamtą, neatsižvelgiant į tai, kokią reikšmę tai turės ateities kartoms. Dabar viskas matoma per pinigus, o tai sukelia daugybę problemų.

– K. Marxas dar nepasenęs? Juk „Kapitalas“ parašytas prieš 150 metų.

– Aišku, kad jis pasenęs, bet jo sudaryti konceptai, padėti kritiniai pagrindai leidžia iš naujo pažiūrėti į sistemą. Jis galvoja ne apie kapitalizmo taisykles, bet apie tam tikras tendencijas. Viena jų – kad pelno lygis visada mažėja. Kuo labiau auga ir vystosi ši sistema, tuo sunkiau tampa išlaikyti tą patį pelno lygį. Pagal tai galima paaiškinti pasikeitimą Vakarų Europoje po 1970-ųjų, kai pereita nuo gerovės valstybės į neoliberalų modelį, kuris skatina augimą, padeda verslui, ir tai daroma dirbančiųjų sąskaita.

Tai galima suprasti kaip tam tikrą bandymą išspręsti problemą, kaip iš naujo pradėti auginti pelną. Tačiau šis procesas kažkada pasiekia krizę. Krizė yra vienas stipriausių K. Marxo išaiškinimų – yra tiek daug taškų, kaip ji gali įvykti. Tai svarbu aiškinant tiek pastarąją finansų krizę, tiek bandant žvelgti į ateitį ir galvoti, kur ji bus.

– Kur K. Marxas dabar tikėtųsi krizės?

– To niekas negali pasakyti. Yra daug nuomonių. Tarkim, studentų paskolos Jungtinėse Valstijose gali būti burbulas, kuris gali sprogti. Kinijoje valstybė duoda labai daug paskolų, kurios nėra investuojamos į produktyvumo auginimą, tai tik vartojimo palaikymas. Mažėjant pelno normai, kažkuriuo momentu grandis trūks, prasidės grandininė reakcija.

Jurgis Valiukevičius
Jurgis Valiukevičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

– Kas apskritai yra klasinė analizė ir kokia iš jos nauda?

– Yra du metanaratyvai. Vienas – klasės, kitas – tautos.

Pavyzdžiui, dabar Rytų Europoje matome dešiniųjų iškilimą Vengrijoje, Lenkijoje, Estijoje. Ten naudojamas tautos naratyvas – kad kažkoks globalus elitas yra susimokęs prieš žmones, juos išnaudoja, dėl to reikia išrinkti naują tautai atstovaujantį elitą. Šiame pasakojime apkaltinamos įvairios grupės, pradedant LGBT ar pabėgėliais, baigiant kairiaisiais. Tautos naratyvas atskiria žmones ir įvardija juos kaltininkais.

Tuo metu klasės kritika labiau žiūri į struktūrą. Taip, žmonės išnaudoja vieni kitus, bet tai nereiškia, kad tie patys bankininkai yra iš prigimties blogi. Žiūrima, kaip atsiranda tokia pozicija, kai bankai gali išnaudoti žmones. Kuo ši analizė produktyvi Lietuvos atveju – ji padeda susivokti padėtyje. Dabar daug kalbama apie socialinę nelygybę, bet neišeinama už pajamų ar turto. Tačiau tai neesmė. Reikia klausti, kaip atsiranda tokie skirtumai. Klasinė analizė gali parodyti kaip po nepriklausomybės atkūrimo susiformavo tokia rinka, kurioje didelė žmonių dalis dirba už gana mažus pinigus, kurie leidžia tik išgyventi, bet neleidžia turėti laisvo laiko, nustoti nerimauti dėl ateities. Per klasinės analizės prizmę galima įžvelgti, kad tai nėra kažkokio susimokiusio elito problema. Galbūt tai yra labiau struktūrinis požiūris, matant Lietuvą ne tik kaip uždarą valstybę, bet kaip dalį Europos Sąjungos, kurios ekonominė politika prisideda prie to, kad Lietuva visada išliktų periferijoje, o gyvenimo lygis nepakiltų.

Taip, žmonės išnaudoja vieni kitus, bet tai nereiškia, kad tie patys bankininkai yra iš prigimties blogi.
J. Valiukevičius

Man atrodo, kad Lietuvai ir kitoms Rytų Europos šalims būtų labai sveika bendriau kalbėti, kokia ekonominė politika buvo įgyvendinta po nepriklausomybės atkūrimo. Dabartinis dešiniųjų populiarumas, pyktis prieš ES, prieš žmogaus teises, kylantis populistinis antigenderistinis judėjimas atsiranda dėl to, kad nėra kito paaiškinimo, t.y. klasinės analizės. Tada žmonių pasakojimai apie tai, kaip buvo privatizuoti fabrikai, kolūkiai lyg ir sklando, bet viešumoje apie juos niekas nekalba, nors tai girdime prie giminių stalo. Tai tokia tautos amnezija, apie kuria nekalbama viešai, bet apie ją visi žino. Tai pasireiškia pykčiu isteblišmentui, dominuojančioms partijoms, o tada iškeliami antiisteblišmento dešinieji. Vis dešinėjanti politika gali nuvesti labai blogais keliais – iki karo, iki didesnių represijų. Kritikuojant ekonominę politiką, galima ją pakreipti į labiau emancipacinę ir siekti lygesnės visuomenės.

Tai tokia tautos amnezija, apie kuria nekalbama viešai, bet apie ją visi žino.
J. Valiukevičius

– Ar teisingai suprantu, kad po nepriklausomybės atkūrimo kapitalas, gamybos priemonės susikoncentravo mažumos rankose, ten pat ir išliko per visą laikotarpį, o pajamų ir turtinės nelygybės priežasčių buvo ieškoma ne ten, kur jos išties yra?

– Taip, bet kalbant apie kapitalo koncentraciją reikia suprasti du dalykus. Viena yra Lietuvos mastu. Čia galima paminėti Ramūno Karbauskio atvejį, kai net ir ES parama žemdirbiams sukuria tai, kad regione žemė koncentruojasi aplink vieną žmogų, o likusieji netenka pragyvenimo šaltinių.

Kita koncentracija yra Europos ar pasaulio lygmeniu. Čia galima kalbėti apie stambiąsias korporacijas, finansinių institucijų galią. Didesni sprendimai ES ar pasaulio lygiu gali būti stumiami jų, o situacija Lietuvoje nuo jų irgi labai priklausoma.

Tai dvigubas procesas. Iš vienos pusės globalioje rinkoje vyksta turto koncentracija į finansinius blokus. Iš kitos pusės, pati visuomenė Lietuvoje irgi pradeda skirstytis į turtingesnius ir visus likusius.

– Dar vienas teiginys iš tavo tekstų: „Socialinio struktūrinimosi teorijos supaprastina visuomenės paveikslą iki labai funkcionalistinių teiginių: skirtingos grupės atlieka skirtingus vaidmenis ir už tai gauna skirtingus atlygius. Šiame sustingusiame visuomenės paveiksle dingsta galios ir išnaudojimo santykiai“. Kas tai per santykiai? Kas ir ką išnaudoja?

– Tai rašydamas galvojau apie vieną prezidentės Dalios Grybauskaitės komentarą apie ES pateiktas gaires Lietuvos socialinei politikai. Ji kalbėjo, kad reikia per pensijų ir pašalpų indeksavimą mažinti atskirtį. Po straipsniu apie tai buvo skaitytojo komentaras, parašytas liaudiškai: „Nuėjau dirbti į fabriką, moka minimumą, darbas visą dieną, grįžęs namo negaliu pastovėti ant kojų, daugiau nieko negaliu veikti“.

Kai mąstome apie nelygybę tik skaičiais, nematome kokia kasdienybę yra už jų. Galbūt fabrike dirbančiam žmogui tas minimumas nėra pirmutinė priežastis, kodėl jis jaučiasi skurdžiai. Galbūt pirma priežastis yra nuovargis, neturėjimas laiko sau, šeimai, išnaudojimas darbe. Tik per pajamas į problemą žiūrinti socialinė teorija nemato realaus išgyvenimo – ką iš tikrųjų reiškia būti išnaudojamu.

Todėl sakau, kad kalbant apie nelygybę visada reiktų turėti omenyje santykį tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbuotojas niekada neturi jokios galios darbovietėje pasakyti kažką, iš jo nuolat bandoma išgręžti kuo daugiau, tai yra ilgos darbo valandos. Būtent dėl to problema nėra tik pajamų nelygybė, bet ir šis santykis, kuris yra nedemokratiškas, visiškai neetiškas.

– Bet ar visur taip yra?

– Daugelyje sferų būtent taip ir yra. Žiniasklaidoje galbūt per daug girdime apie naujas darbo formas, kur darbuotojas pats gali derinti viską, kur yra visokie stalo futbolo stalai, masažo kėdės. Viskas tampa tartum XXI amžiaus kapitalizmo rožine svajone, kur išnaudojimo nebeliko, visi sugyvename kaip lygūs su lygiais. Bet tai labai siaura sritis.

– Vis tiek galiausiai išeina tas pats, tik geriau užmaskuota?

– Tai tam tikras mitas, kad išnaudojimas dingo, kad klasė dingo, kad šitą problemą mes kažkaip jau išsprendėme, nes tai buvo senų laikų (industrinio kapitalizmo) skirtys. Manau, kad tai niekur neišnyks.

– 2018 metų gegužės 1 dieną įsteigta Gegužės 1-osios profesinė sąjunga. Ką vienija ir kam atstovauja ši organizacija?

– Daugiausiai tai yra žmonės, dirbantys prekybos centruose arba restoranuose, aptarnavimo sferoje. Yra daug studentų, kurie vasaromis arba likusiu laiku dirba. Nenorėjome kol kas susikoncentruoti vienoje srityje, nes mūsų grupė gana marga. Norėjome sukurti organizaciją, kuri žiūrėtų į problemą ne iš sektoriaus pozicijos, bet kalbėtų bendriau, bandytų daryti įtaką kitoms profsąjungoms, darbuotojams, kad jie galvotų labiau per išnaudojimo terminus.

– Sakote, kad nemanote, jog darbdavių ir darbuotojų interesai yra suderinami ir nesiekiate jų santykiuose abipusės naudos. Kokia tada yra išeitis, jei ne kompromisų paieškos?

– Šiandien yra nemažai profsąjungų, kurios kalba apie tai, kad geresnės darbuotojų teisės bus geriau ir darbdaviui. Mūsų nuomone, profsąjungų pozicija turėtų būti, visų pirma, kuo daugiau išsikovoti darbuotojui. Tik su tokia pozicija eiti derėtis. Negalvoti, kad pats darbdavys turės noro ir bus geraširdis. Taip galėtų atgyti darbuotojų judėjimas, tie patys žmonės turėtų daugiau pasitikėjimo profsąjungomis.

– Kaip vertinate taip vadinamus socialinio dialogo projektus, Trišalės tarybos veiklą, kai Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų atstovai bando susitarti?

– Socialinio bendradarbiavimo modelis yra perkeltas iš Skandinavijos šalių, bet ten jis išsivystė iš aršių profsąjungų kovų. Lietuvoje situacija yra visiškai kita. Mūsų nuomone, dabar socialinis dialogas labiau pakenkia darbuotojams. Jis uždeda miglą, tarsi būtų deramasi ir kalbamasi – susėdę prie stalo rasime bendrus interesus. Tačiau darbuotojo ir darbdavio interesai visada yra priešingi. Darbdavys nori daugiau pelno, nori, kad žmonės daugiau dirbtų, sukurtų daugiau vertės. Darbuotojai nori daugiau laisvo laiko, didesnių atlyginimų, ne tokių įtemptų darbo sąlygų.

Socialinis dialogas tampa labiau reklamine akcija. Tarkim, prekybos centre, kur dirbau, buvo daug kalbėjimo apie bendravimą su darbuotojais, bet visiems buvo aišku, kad tai yra tik lankstinukuose. Taip, ten paklausia žmonių, kokios jų problemos, bet viskas tuo ir baigiasi. Vietoje didesnių atlyginimų ar daugiau laisvo laiko jie padaro kažkokius mokymus, įsisavina ES lėšas. Nemačiau, kad socialinis dialogas realiai veiktų. Veikti jis gali tik tada, kai priverti darbdavį kalbėtis, o tai padaryti gali tik susivieniję darbuotojai. Reikia aršios kovos, kuri priverstų derėtis ir tik tada gali sakyti, kad gerai, sėdame ir kalbamės.

Jurgis Valiukevičius
Jurgis Valiukevičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

– Ar pats esi apsibrėžęs savo politines pažiūras?

– Aš esu kairysis. Esu už tai, kad darbovietės būtų demokratiškos. Už tai, kad verslas nebūtų vadovaujamas tik darbdavių. Manau, kad darbuotojai galėtų patys rinkti savo atstovus, kurie vykdytų ūkinę veiklą. Vienur tai vadinama socializmu, kitur tam tikra anarchizmo forma. Lietuvoje pasakius, kad esi kairysis, manau, jau aišku, kad nesutinki su tuo, kaip yra dabar.

– Kiek ir kokių klasių yra Lietuvoje?

– Į klasę žiūriu labiau per interesų prizmę, o ne kaip į sociologinę grupę. Todėl labai sunku apibrėžti, kad egzistuoja 5, 6 ar 7 klasės. Kai tai daroma, visuomenė tarsi sustingdoma. Ką ir kritikavau, dažniausiai skirstoma tik per pajamas, kultūrą, vartojimą. Man svarbiau ne pačios klasės, o klasiniai santykiai, t.y. išnaudojimas. Žinoma, egzistuoja dirbančiųjų klasė, tai žmonės, kurie išgyvena parduodami savo darbo jėgą. Ji labai didelė, yra amerikiečių šūkis, kad „mes esame 99 proc.“.

– Tai yra tik dvi klasės – 99 proc. ir 1 proc.?

– Ne, ta pati dirbančiųjų klasė išsiskaido į daug skirtingų, galbūt jų interesai irgi nesutampa, persipina.

– Viešojoje erdvėje bene daugiausiai dėmesio sulaukia taip vadinama vidurinioji klasė. Ekonomistai vis bando atsakyti, kas jai priklauso, o kas ne. Ką tai parodo apie šalies visuomenę?

– Dėl viduriniosios klasės žiūrima į pajamas (nuo 1 iki 2 tūkst. eurų uždirbantys žmonės) arba žiūrima į kultūrą (išsimokslinę ir t.t.). Tačiau ir vienu ir kitu atveju, manau, kad tų žmonių nėra tiek daug, kad ši klasė būtų tokia svarbi, kiek dabar apie ją kalbama.

Vidurinioji klasė yra labiau ideologinis fonas, viltis, kad mes gyvensime kaip Vakarų Europoje. Dažniausiai apeliuojant į šią klasę pateisinami dar labiau ekonomiką liberalizuojantys sprendimai. Pavyzdžiui, kai buvo įvedinėjamas naujasis Darbo kodeksas, buvo sakoma, kad ši klasė yra jauna, veržli, nori lanksčių darbo santykių, todėl jie daugiausiai pasipelnys iš to naujo kodekso. Taip suniveliuojami santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, sakoma, kad visa visuomenė egzistuoja gentyse, neturi prieštaraujančių interesų, dėl to viską atlaisvinus, viską leidžiant, visiems bus geriau.

Man atrodo, kad vidurinioji klasė ir egzistuoja tik kaip pateisinimas dar labiau liberalizuojantiems įstatymams, kurie naudą neša ne darbuotojams, ne jaunajai kartai, bet verslui.

Vidurinioji klasė yra labiau ideologinis fonas, viltis, kad mes gyvensime kaip Vakarų Europoje.
J. Valiukevičius

– Pastaraisiais metais Vakarų šalyse pastebima didėjanti jaunimo simpatija demokratiniam socializmui. JAV populiari politikė Alexandria Ocasio-Cortez, Jungtinėje Karalystė – Jeremy Corbynas. Patraukliai atrodo jų išsakoma kritika kapitalizmo problemoms. Tavo manymu, tai teigiami pokyčiai?

– Kaip kairysis, žinoma pritariu tam. Reikia daugiau savikritikos, kairiųjų judėjimų atgimimo. Man atrodo, tai labiausiai susiję su atmosfera po 2008 metų finansų krizės, kai sprogo burbulas. Su juo sprogo ir iliuzija, kad pagaliau vyksta toks augimas, kur visi pagaliau gyvens, turės savo namus, mašinas – ta kapitalistinė vartojimo svajonė.

Kai viskas pradėjo ristis žemyn, visuomenėje įsigyveno status quo, tos centristinės politikos atmetimas. Visuomenė pradėjo poliarizuotis, nes matome ne tik kairiuosius, bet ir dešiniųjų judėjimus, sustiprėjusius, paėmusius galią.

– Bet jie labiau populiarūs tarp vyresnių žmonių. Tarkim, Donaldo Trumpo palaikytojas atrodytų labiau vyresnis, nei jaunesnis.

– Manyčiau, kad amžius nebūtinai yra tas rodiklis, kuris nusveria vienur ar kitur. Pavyzdžiui, Lietuvoje, man atrodo, žmonės kaip tik yra labiau linkę palaikyti gal ne Vytautą Radžvilą ar Arvydą Juozaitį, bet dešiniuosius, konservatorius.

– Kas pasikeistų, jei valdančiąsias pozicijas užimtų kairiųjų pažiūrų politikai?

– Nededu visų vilčių į parlamentą ar demokratiją. Tačiau man gražus Čilės 1971 metų pavyzdys, kai buvo išrinktas socialistas Salvadoras Allende. Jų valdžia paskatino procesus, kai pradėjo kurtis socialiniai žemdirbių, darbuotojų, moterų judėjimai, kurie pradėjo transformuoti santykius. Norint sumažinti išnaudojimą, pirmiausia, reiktų užtikrinti žmonėms išgyvenimo sąlygas. Čia kalbu apie būstą, sveikatos paslaugas, švietimą.

Svarbu iš naujo pažiūrėti, kaip apie ekonomiką galima būtų kalbėti ne per pelno prizmę, ne per tai, kad iš augimo galiausiai visiems nukrenta centai, bet per tai, kad pradėti reikia nuo žmogaus poreikių, gamtos klausimų. Pagal tai formuoti teoriją ir politiką.

Išrinktos kairiųjų partijos savaime nieko nepakeis, bet jos galėtų paskatinti išėjimą iš užsidarymo, kad nieko neįmanoma pakeisti, kad viskas eina tik blogyn. Vertėtų realiai galvoti, kaip tuos santykius galime pakeisti.

– Naujasis prezidentas Gitanas Nausėda rinkimų kampanijos metu daug kalbėjo apie gerovės valstybę. Paprastai tai suvokiama kaip kairioji idėja. Jei ji išties bus įgyvendinama, ką reikia padaryti?

– Netikiu, kad G. Nausėda iš tikrųjų imsis kažko dėl to. Nemanau, kad gerovės valstybė apskritai įmanoma Lietuvoje (atskirai). Tai turėtų būti daroma Europos lygmeniu. Dabar Europos ekonominė politika nulemia, kad esame periferija ne tik geografiškai, bet ir ekonomiškai.

Kas galėtų keistis, jei įvyktų persilaužymas, būtų pradėta mąstyti kaip mažinti nelygybę? Manau, kad galėtų vykti daug teigiamų procesų, pavyzdžiui, didesnis politinis aktyvumas, kai nepavargę žmonės, kurie turi daugiau laiko šviestis, dalyvauti politikoje, galėtų dar aktyviau kovoti už savo teises.

Kitas dalykas – kristų depresijos ir kitų psichologinių problemų lygis. Jos tartum nepastebimos, bet yra daug jaunų žmonių, kurie serga depresija, yra didelis savižudybių skaičius. Man atrodo, kad iš dalies tai vyksta dėl to, kad neoliberalioje sistemoje viskas paliekama individui. Jei tau nesiseka, turi galvoti, kad tai yra tavo kaltė. Perėjus į mąstymą, kad tai gali būti sisteminės problemos, atsakomybė žmogui būtų nuimta. Galbūt psichologinės problemos būtų reiškiamos politiškai, viešai. Tai labai pagelbėtų daugeliui žmonių, ypač jaunų.

Jei tau nesiseka, turi galvoti, kad tai yra tavo kaltė. Perėjus į mąstymą, kad tai gali būti sisteminės problemos, atsakomybė žmogui būtų nuimta.
J. Valiukevičius

– Kairieji dažnai akcentuoja mokesčių sistemos problemas, kalba apie realius progresinius, turto mokesčius. Ką reikėtų pakeisti, kad mokesčių sistema taptų teisingesne?

– Čia susideda ir globalių veiksnių. Dabar mokesčiai žemi, nes tarp periferinių valstybių, kaip Lietuva, kaip kitos postsovietinės šalys, vyksta varžymasis dėl kompanijų. Tada sumažinami mokesčiai kapitalui, kad jos ateitų pas jas. Jei mokesčius padidini, bandai perskirstyti, kompanijos gali labai greitai pabėgti kitur. Realiai to pasiekti galima tik jungiantis į tarptautinius tinklus, keliant šiuos klausimus Europos lygiu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(93 žmonės įvertino)
4.2581

Estijoje „Ikea“ ketina pasamdyti daugiau kaip 40 darbuotojų (3)

Švedijos baldų ir namų apyvokos prekių mažmenininkė „Ikea“ paskelbė Estijoje ieškanti 40...

G7 ministrai pasiekė susitarimą dėl interneto milžinių apmokestinimo (1)

Prancūzijoje vykstančiame didžiojo septyneto (G7) finansų ministrų susitikime ketvirtadienį buvo...

Teismas sustabdė įtartiną Kauno rajono savivaldybės konkursą (3)

Iš atliekų tvarkymo konkurso geriausią kainą pasiūliusį dalyvį išmetusią ir maždaug 330...

Už kartelį Vilniaus kapinių priežiūros konkurse – 0,4 mln. eurų baudų (3)

Koncerno „ Icor “ valdomos Estijos pastatų priežiūros ir administravimo grupės „ City...

Būsimiems šeimos kortelių savininkams – „Maximos“, „Litexpo“ nuolaidos (3)

Gausios ir neįgalius vaikus auginančios šeimos nuo rugsėjo turės galimybę naudotis lengvatomis...

Top naujienos

Populiariausias Kaliningrado kurortas: lietuviams priekaištauja, kad jie nemoka gerti (248)

Pagrindiniu Kaliningrado srities kurortu vadinamas Svetlogorskas svajoja nukonkuruoti Palangą ir...

Žydų gynyboje strigę lietuviai liks be Europos jaunimo čempionato apdovanojimų (123)

Europos jaunimo iki 20 metų čempionate Lietuvos jaunieji krepšininkai ketvirtadienį vakare...

Apsilankė legendiniuose Šventosios nameliuose: taupūs žmonės už tokią kainą čia gali praleisti visą savaitę (138)

Vasara – tikras atostogų metas, kai daugelis žmonių renkasi, kur praleisti laisvas dienas, o gal...

Balso netekęs „Žalgirio“ treneris: sukūrėme daugiau nei pakankamai (1)

24 – tiek smūgių ketvirtadienį atliko Vilniaus „Žalgiris“ . Retai kada vilniečiai šitiek...

Brutalaus nužudymo Vilniuje pėdomis: liudininkė negali pamiršti sukrečiančių vaizdų (89)

Trečiadienio rytą vilniečius sukrėtė žmogžudystė Verkių parke. Vietiniai gyventojai vis...

Alytuje mestos didžiulės policijos pajėgos: ieškomas pabėgęs nuteistasis  įvestas planas „Sulaikymas" (48)

Ketvirtadienį popiet į Alytaus pataisos namus negrįžo nuteistasis, informuoja pareigūnai...

Progas švaistęs „Žalgiris“ baigė kovas Europos lygoje (87)

Europos lygos pirmo atrankos etapo atsakomosiose rungtynėse aibę šansų sukūręs Vilniaus...

Simona Nainė išbandė stilistės darbą: pažiūrėkite, kaip pavyko balsavimas (42)

„Nebus čia taikos!“ – taip į stiliaus dvikovą iškvietęs prekės ženklo „Nunu“...

Malaizijos krantuose ieškomi dingę du per Antrąjį pasaulinį karą nuskendę povandeniniai laivai juose – 79 įgulos narių kūnai (8)

Aplink Indoneziją, Malaiziją ir Singapūrą jūros dugnas slepia daugiau nei 100 nuskandintų...

Šefas iš amerikiečių parsivežė ypatingą šonkaulių marinavimo receptą (22)

„Kai hobis susuka galvą, kai jam atiduodi savo dienas ir naktis, kai daug domiesi ir tau viskas...