Darbo rinkoje ryškėja teigiamų pokyčių
COVID-19 poveikis Lietuvos ekonomikai 2020 m. buvo nevienareikšmis: viena vertus, bendrojo vidaus produkto (BVP) nuosmukis buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje, kita vertus, nedarbo lygio pokytis – vienas didžiausių.
Lietuvos ekonomika 2020 m. buvo tarp mažiausiai COVID-19 paveiktų ES: realusis BVP sumažėjo 0,8 proc. (ES vidurkis – 6,2 proc.). Anot Valstybės kontrolės, tai lėmė išaugusi chemijos pramonės produkcijos paklausa, gausus žemės ūkio derlius ir padidėjęs maisto, gėrimų, tabako produktų eksportas. Tuo metu nedarbo lygis Lietuvoje pernai buvo vienas didžiausių ES ir siekė 8,5 proc. (ES vidurkis – 7,1 proc.).
Užimtumo tarnybos duomenimis, šių metų balandį šalyje registruota 259,8 tūkst. darbo neturinčių asmenų, t. y. nedarbo lygis šalyje sudarė 15 proc. Registruotas nedarbas daugiau nei 5 proc. aukštesnis nei tuo pačiu laiku pernai. Tiesa, per mėnesį jis šiek tiek sumažėjo – kovą siekė per 16 proc. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo laisvėjantys karantino suvaržymai ir suaktyvėjusi sezoninių darbuotojų paieška.
Tačiau nerimą kelia augantis ilgalaikių bedarbių skaičius. Ilgalaikiai bedarbiai, t. y. darbo ieškantys metus ar daugiau, tarp Užimtumo tarnyboje registruotų darbo ieškančių asmenų kovą sudarė 37,5 proc. Iš viso nedirbančiųjų ilgiau nei metus – 97,3 tūkst. Šiemet jų yra beveik 68 tūkst. daugiau nei pernai tuo pačiu metu.
Pastaruoju metu daugėja ir laisvų darbo vietų. Šių metų kovą įregistruota 31,2 tūkst. laisvų darbo vietų – tai apie trečdalį daugiau nei prieš mėnesį (23,8 tūkst.) ir tuo pačiu laikotarpiu pernai (apie 22 tūkst.).
Įdarbinimo rodikliai taip pat gerėja – kovą įdarbinta 45 proc. daugiau (21 tūkst.) darbuotojų nei prieš mėnesį (14 tūkst.) ir 63 proc. daugiau nei prieš metus (8 tūkst.).
Problemos šaknys – dar prieš krizę
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas laidoje „Delfi tema“ kalbėjo, kad nedarbo problemos šaknys slypi dar laikotarpyje prieš krizę. Anot jo, didelį nerimą kelia augantis vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo nedarbas.
„Prieš prasidedant COVID-19 krizei, Lietuvoje nedarbo lygis buvo vienas didžiausių visame regione. Pandemija dar labiau išryškino iššūkius, su kuriais susiduria Lietuva. Nedarbo lygis dar labiau išaugo, ypač vyresnio amžiaus žmonių, o tai kelia itin didelį nerimą. Nemažesnį nerimą kelia jaunimo nedarbo lygio augimas.
Kodėl jis išaugo: ši krizė Lietuvos ekonomikos bendrai labai stipriai nepaveikė, bet turime vadinamą „K“ raidės formos atsigavimą, t. y. kam krizė, kam ne. Dalis sektorių vis dar yra labai sunkioje situacijoje – mažina darbuotojų skaičių, arba darbuotojai labai ilgą laiką – prastovose, jie ieško kitų galimybių. Atitinkamai kai kuriuose sektoriuose nedarbo lygis – didelis. Tuo metu kitus sektorius krizė paveikė nežymiai arba visiškai nepaveikė, pavyzdžiui, dalis pramonės sektoriaus. Ten jaučiamas labai didelis darbuotojų trūkumas“, – komentuoja ekonomistas.
Grėsmė Lietuvai – stagnavimas
Anot jo, subalansuoti rinką nėra lengva, mat ji Lietuvoje nėra itin lanksti. Darbuotojai esą nėra pakankamai drąsūs keisti savo specialybę, mokytis naujų amatų. Dalis laukia, kol situacija normalizuotis ir grįš į prieškrizinį lygį. Tačiau Ž. Maurico teigimu, po krizės situacija darbo rinkoje bus visai kitokia nei iki jos, o Lietuva gali pakliūti į stagnuojančių šalių sąrašą.
„Didžiausia rizika, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, – ekonomika po krizės bus kitokia nei prieš ją. Šalys, kurios sugebės greičiau adaptuoti darbo rinką prie pasikeitusių realijų, turės žymiai geresnį ekonomikos augimo startą nei tos šalys, kurios stagnuos ir nesugebės tos rinkos performuoti.
Manau, kad yra nemaža grėsmė Lietuvai, kad mes visgi turėsime stagnavimą, dėl kurio nedarbo lygis išliks pakankamai aukštas ilgą laiką, net ir tuo atveju, kad kai kuriuose sektoriuose darbuotojų trūko, trūksta ir trūks“, – sako ekonomistas.
Mano, kad nedarbas artimiausiu metu nemažės
Pašnekovas prognozuoja, kad nedarbo lygis artimiausiu metu Lietuvoje nemažės. Reikšmingesnio mažėjimo esą galima tikėtis tik šių metų pabaigoje, o didieji iššūkiai, kaip sumažinti nedarbo lygį, laukia dar ateityje.
„Didelio nedarbo lygio augimo neturėsime, bet tikrai yra nemaža grėsmė, kad ir didelio mažėjimo neturėsime, nes prioritetas bus teikiamas darbuotojams, grįžtantiems iš prastovų, kadangi turime struktūrinio nedarbo problemą – vieni sektoriai galvoja kaip darbuotojus išlaikyti ir darbinti, kitiems jų trūksta.
Bent jau šių metų pirmą ir galbūt antrą pusmetį turėsime disbalansus, reikės didelių pastangų, kad tas nedarbo lygis pradėtų mažėti. Reikšmingesnio mažėjimo tikėčiausi tik metų pabaigoje, jeigu ekonominė ir epidemiologinė situacija tą leis daryti.
Manau, kad didieji iššūkiai laukia kitais metais – sumažinti nedarbo lygį iki tokio, kuris buvo stebimas prieš krizę, kaip Rytų Europos šalyse – Lenkijoje, Čekijoje, Lietuvoje jis buvo kelis kartus didesnis“, – dėsto Ž. Mauricas.
Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas sako praėjusių metų pabaigoje beveik „pataikęs“ su spėjimu, koks šiemet bus nedarbo lygis, tad tokie skaičiai jo nestebina: „Trišalės tarybos posėdyje pasisakiau, kad nesu toks optimistas, kad šiais metais bedarbystė bus tokia, kokią prognozavo Finansų ministerija. Mes maždaug pataikėme, galvojome, kad bus apie 18 proc. Dabar yra šiek tiek mažiau (15 proc. – Delfi), o ministerija prognozavo, kad bus apie 10-11 proc.“
Atlyginimai – dideli, bet susidomėjimo nėra
Darbdavių atstovas panagrinėjo vieno didžiausių darbo paieškų portalo skelbimus: kiek laisvų darbo vietų, kokie siūlomi atlyginimai. Anot jo, atlyginimai didesni nei Lietuvos vidurkis, tačiau pasiūlymai nesulaukia susidomėjimo.
„Mes profsąjungų dažnai esame kaltinami, kad siūlome labai mažus atlyginimus, todėl žmonės nenori dirbti. Bet pažiūrėkite, kas siūloma: pardavimų vadovui atlyginimas – 2200 Eur, peržiūrėjo apie 500 žmonių, tik 7 susidomėjo. Atlyginimas – žymiai didesnis nei vidurkis, skelbimą peržiūrėjo labai daug žmonių, bet nesusidomi. Yra dar įdomesnių pavyzdžių: statybos vadovui – 3000 Eur, peržiūrėjo apie 2000, susidomėjo tik 6.
Nekalbu apie tokius atlyginimus kaip 600-700 Eur, tuomet išvis nėra norinčiųjų dirbti. Tai vadinami nedarbo spąstai, kai žmonės susigyveno su pandemija, gauna išmokas, jų poreikiai labai sumenko – išlaidos apsiriboja maistu, mokesčiai už šildymą, elektrą. Mane šokiravo STRATA tyrimas, kiek žmonės išleidžia pinigų – švietimui apskritai yra nulis, žmonės neperka knygų, į renginius neina taip pat. Šioje vietoje formuojame ateities darbo rinkos dalyvių įdomų mentalitetą – be kultūros, švietimo. Mes čia galime susidurti su dar rimtesniais iššūkiais, jeigu nebus proveržio“, – kalbėjo D. Arlauskas.
Anot jo, visa tai rodo struktūrinę bedarbystę. Kol kas priemonių jai įveikti pašnekovas tikina nematantis, todėl galima tikėtis, kad Lietuva turės dar daugiau bedarbių.
„Kaip spręsti šį didžiulį iššūkį – visos valstybės reikalas. Tai, kaip dėliojami vadinami ekonomikos atsigavimo pinigai, švietimo reforma, aš nematau jokio proveržio“, – atkreipia dėmesį D. Arlauskas.
Situacija primena 90-ųjų pradžią Suomijoje
Ekonomistas priduria, kad Lietuvos dar laukia tikrai nemažai iššūkių, o dabartinė situacija esą primena 90-ųjų pradžią Suomijoje.
„Tuo metu Suomija turėjo dvigubą krizę – nekilnojamojo turto ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo krizę, nes dalis veiklų ten buvo nukreipta. Suomija tuo pat metu žengė kokybinį šuolį – vystėsi IT ir aukštųjų technologijų. Suomija, būdama gerovės valstybe ir kopijuodama Skandinavijos modelį, turėjo labai didelį nedarbą labai ilgą laiką – per 10 proc. nedarbo lygis laikėsi daugiau nei 10 metų.
Panaši situacija, manau, bus ir Lietuvoje, nes turime keletą pokyčių. Turėjome krizę, kuri tapo proga daliai įmonių optimizuoti savo veiklą, automatizuoti procesus. Geras pavyzdys – Lietuvos paštas, kuris dėl automatizacijos atleido apie 400 darbuotojų.
Kitas dalykas, kuris vyksta Lietuvoje ir ypač išryškėjo krizės metu, – pakankamai spartus darbo užmokesčio augimas. Pernai, nepaisant krizės, turėjome 10 proc. augimą. Nebesame pigios darbo jėgos šalimi. Trečias dalykas – kokybinis pokytis: augant darbo užmokesčiui, atitinkamai didėja reikalavimai“, – dėsto „Luminor“ ekonomistas.
Anot jo, dabar Lietuva įžengė į aukštesnio lygio ekonomiką, tad prioritetu turėtų tapti uždavinys – bedarbius sugrąžinti į darbo rinką.
„Ne visi žmonės spėja paskui priekyje sparčiai važiuojantį traukinį, todėl daliai žmonių bus sudėtinga įsilieti į darbo rinką. Turėsime iššūkių, tikėtina, dviženklį nedarbo lygį pakankamai ilgą laiką.
Prioritetinis uždavinys turėtų būti – kaip tuos žmones kažkokiu būdu įtraukti į darbo rinką: perkvalifikuoti, skatinti viešojo sektoriaus dalinį nuotolinį darbą, investuoti į jų IT kt. gebėjimus. Reikia daryti čia ir dabar, kad nedarbo lygis, kuris šoktelėjo dabar, netaptų struktūriniu ilgalaikiu nedarbu kaip buvo Suomijoje“, – įspėja Ž. Mauricas.
Darbo rinkos disbalansą lemia ne viena priežastis
Anot Užimtumo tarnybos, laisvų darbo vietų pasiūlos ir darbo ieškančių asmenų disbalansą, t. y. kodėl esant dideliam nedarbui yra laisvų darbo vietų, sąlygoja keletas priežasčių.
Pirma, geografinis pasiskirstymas – darbo ieškantys asmenys telkiasi kituose regionuose nei registruojamos laisvos darbo vietos. Pavyzdžiui, Vilniuje registruojama vidutiniškai 24 proc. visų laisvų darbo vietų.
Antra, COVID-19 laikotarpiu kai kurie sektoriai augo labai sparčiai, o kiti – merdėjo. Daugiausiai asmenų neteko darbo paslaugų srityje, kur buvo didžiausi ribojimai: pramogų, kelionių, apgyvendinimo, restoranų, vaikų priežiūros ir pan. O laisvų darbo vietų pasiūla augo srityse, susijusiose su prekių gamyba, gabenimu, sandėliavimu ir pardavimu.
Trečia, darbo ieškančių asmenų kompetencija ir kvalifikacija. Daug darbuotojų, netekusių darbo, negali tiesiogiai pereiti į kitų sektorių įmones, nes darbams atlikti reikalingos tam tikros žinios ar praktinė patirtis. Nekvalifikuotų darbų pasiūla visada yra ribota.
Ketvirta, karantino ir ekstremalios situacijos metu darbdavių persvarstytos veiklos perspektyvos, optimizuotos funkcijos ir peržiūrėtos darbo jėgos apimtys sąlygojo darbuotojų skaičiaus mažinimą. Taip pat mažėja laisvų, naujai kuriamų darbo vietų.
Penkta, pandemija didesnę neigiamą įtaką turėjo jauniems specialistams be darbo patirties arba su maža darbo patirtimi. Apribota vaikų priežiūros ir ugdymo įstaigų veikla taip pat siaurina jaunų moterų užimtumo galimybes – tapo daug sunkiau susirasti darbą ar dirbti visą darbo dieną.
