Nuolat į gimtąją šalį tėvų ir draugų aplankyti grįžtantis vaikinas buvo tas žmogus, kuriam kilo mintis įkurti 60 mlrd. dolerių vertės kompanijos „Uber“ inžinerinį padalinį Lietuvoje.
„Sėkmingi pavyzdžiai įkvepia. Jei nebūčiau pažinojęs aktyvių ir Lietuvos sėkme suinteresuotų žmonių, tai tikriausiai man nebūtų pakakę ryžto įtikinti „Uber“ kolegų, kad verta įsikurti Lietuvoje“, – įsitikinęs M. Golivkinas. Šiuo metu besiplečiančiame kompanijos filiale dirba 15 žmonių, o padalinio dydį riboja tik tinkamų kandidatų trūkumas.
M. Golivkinas yra nominuotas gruodžio 29 d. vyksiančiuose „Globalios Lietuvos apdovanojimų“ kategorijoje „Už į Lietuvą pritrauktas investicijas“.
Penkios savaitės – 40 darbo pokalbių
„2012 metais nusprendžiau persikelti į San Franciską ir susirasti darbą startuolyje. Pradžioje turėjau planą pasikalbėti su 20 kompanijų. Darbo paieškos procesas buvo sudėtingas: per tris pirmas savaites negavęs pasiūlymo jau buvau pradėjęs galvoti, kad grįšiu namo tuščiomis“, – pasakojo vaikinas.
Jis jau buvo benuleidžiąs rankas, tačiau jo mąstymą pakeitė keletas Silicio slėnio startuolių istorijų. Vienas sutiktas verslininkas papasakojo, kaip jo kuriamai kompanijai žengiant pirmuosius žingsnius jis buvo įsiskolinęs apie 100 tūkst. dolerių.
Tuo pačiu metu Maksimui teko perskaityti ir „Uber“ kompanijos vadovo Traviso Kalanicko istoriją: prieš įkurdamas „Uber“, verslininkas devynerius metus dirbo bandydamas komercializuoti failų apsikeitimo technologiją. Sunkiausiu metu T. Kalanickas dirbo negaudamas atlyginimo, taigi jam teko grįžti į tėvų namus ir metus juose gyventi.
„Šios istorijos man parodė, kad norėdamas pasiekti savo tikslų turiu įdėti dar daugiau pastangų nei galiu ar buvau planavęs iš pradžių“, – prisiminimais dalijosi M. Golivkinas. Tada jis išmetė jau numatytos kelionės į Lietuvą bilietus ir nusprendė pasilikti San Franciske tol, kol nebus pasiektas tikslas arba kol nepasibaigs pinigai. Lyg burtų lazdele mostelėjus, praėjus keletui dienų po šio sprendimo, vaikinas pradėjo gauti darbo pasiūlymus.
Paklaustas, ar tai – sėkmė, jis atsakė taip: „Manau, kad tai – užsispyrimas: išgirstos istorijos, darbo pokalbių patirtis leido suprasti, kad siekiant kažko svarbaus verta pasistengti daugiau nei planuota. Galbūt nepasiseks, bet užtat neteks gailėtis, kad nepadarei visko ką galėjai, kad nesistengei pakankamai“, – tvirtino jaunuolis, po penkių savaičių darbo paieškų gavęs keturis pasiūlymus ir pasirinkęs kompaniją „Uber“.
Buvo įkvėptas kitų žmonių darbų
Pradėjęs pasakoti savo istoriją, jis iškart mini visuomenininko Tado Langaičio ir buvusio kompanijos „NFQ“ vadovo Dariaus Lebedzinsko vardus. „Tai buvo du mane įkvėpę žmonės, kurie parodė, kad užsienio kompanijos gali plėstis ir įsikurti Lietuvoje. Važiuodamas dirbti į užsienį, galvojau apie jų darbus ir svajojau panašią partnerystę sukurti ir pats“, – sakė Maksimas.
T. Langaitis kurį laiką dirbo estų kompanijoje, o ilgainiui padėjo įsikurti šios kompanijos padaliniui Lietuvoje. T. Langaičio į Lietuvą atvesta „Webmedia“ (dabar vadinama „Nortal Lithuania“) vėliau tavo pirmąja M. Golivkino darbo vieta, kuriai jis negaili gerų žodžių ne tik dėl galimybės tobulinti savo darbo įgūdžius, bet ir dėl puikios darbo atmosferos. „NFQ“ istorija panaši: Vokietijoje pradėjęs dirbti lietuvis D. Lebedzinskas įkūrė sėkmingą paslaugų bendrovę Lietuvoje.
2013 metų pavasarį, pirmų atostogų Lietuvoje metu, M. Golivkinas jau ieškojo žmonių, galinčių ir norinčių dirbti „Uber“ iš Lietuvos nuotoliniu būdu arba keliauti dirbti į JAV. Kaip tik tuo metu seni M. Golivkino pažįstami nusprendė uždaryti dvejetą metų kurtą startuolį. Ilgai nedvejojęs M. Golivkinas susitiko su visais komandos nariais ir pakvietė juos dirbti „Uber“.
Pirmieji prie „Uber“ Lietuvoje prisijungė Ignas Mikalajūnas ir Saulius Žemaitaitis. Dar po pusės metų interviu dėl pozicijos kompanijoje „Uber“ sėkmingai įveikė Maksimo bendramokslis Artūras Moskvinas.
San Franciske dirbantys kolegos buvo labai maloniai nustebinti vaikinų kompetencija ir asmenybėmis: Maksimas ne kartą girdėjo puikių atsiliepimų apie draugus. Greitai lietuviams buvo patikėtos kritinės sistemos, užtikrinančios paslaugos tiekimą visame pasaulyje. Vienu metu Lietuvoje dirbo 2 iš 5 „Uber“ sistemų administratorių.
Dėl vadovo teko gerai paplušėti
Tuo metu 80 žmonių turėjusiame „Uber“ programinės įrangos departamente buvo pasamdytas naujas techninis vadovas Thuanas Phamas. Kompanijai teikiant paslaugą 25 miestams Amerikoje, Europoje ir Azijoje buvo priimtas sprendimas, kad kompanijos programinė įranga bus kuriama ne tik San Franciske. Lietuva buvo viena pirmųjų užsienio šalių pasaulyje, kurioje „Uber“ jau turėjo įdarbinusi keletą inžinierių, taigi mintis steigti biurą tarsi buvo savaime suprantama.
Naujas „Uber“ techninis vadovas nustatė, kad norint steigti biurą kitoje šalyje reikia vadovų, turinčių ne tik aukštus vadybinius sugebėjimus bet ir labai geras technines žinias. „Uber“ padalinių vadovams planuota patikėti ne tik veiklos koordinavimą, bet ir sudėtingus techninius sprendimus bei su naujų sistemų kūrimu susijusius klausimus. Esą tik taip biuro veikla gali būti sėkminga ir nešti didelę naudą kompanijai.
„Vadovo paieška buvo daug sudėtingesnis darbas nei galvojau: teko pasikalbėti bent su 30 žmonių, prašyti ne tik draugų, bet ir pažįstamų pagalbos. Stipriai padėjo savanoriavimo ir visuomeninės veiklos metu sutikti žmonės – verslininkai ir inžinieriai. Kaskart išsiuntęs pagalbos prašymus kolegoms, gaudavau po dvi ar tris rekomendacijas“, – pasakojo vaikinas.
Tačiau „Uber“ reikalavimai buvo išties aukšti. „Ieškojau vadovo keturis mėnesius, tačiau visi mano atrinkti kandidatai atkrisdavo per pokalbius su kompanijos vadovybe“, – prisiminė M. Golivkinas. Tuo metu vaikinas jau keitė „Uber“ į darbą daug jaunesnėje kompanijoje „Instacart“, taigi „Uber“ jis paliko taip ir neradęs tinkamo vadovo.
Lietuvoje dirbantys vaikinai vadovo paieškas tęsė ir galiausiai atrado visus reikalavimus atitinkantį profesionalą: „Uber Lietuva“ vadovu tapo Vaidas Zlotkus, buvęs Artūro Moskvino kolega. Tada ir buvo nuspręsta, kad Lietuvoje steigiamas „Uber“ biuras, kuris gali augti ir plėstis iki 20 žmonių.
Lietuvos „Uber“ padalinys atsakingas už serverių ir duomenų bazių palaikymą, programų kūrimo įrankius, kompanijos infrastruktūros palaikymą. M. Golivkinas pridūrė, kad tai – visai kas kita nei „Uber“ teikiamos paslaugos steigimas šalyje, kai kompanija nusprendžia, jog šalyje yra tinkama terpė ir pakankamai vartotojų, galimai susidomėjusių „Uber“ teikiamomis paslaugomis.
Suinteresuotas Lietuvos sėkme
Paskatinimą steigti kompanijos „Uber“ inžinerinį padalinį Lietuvoje M. Golivkinas laiko vienu didžiausių savo nuopelnų. „Įkurtame filiale greitai dirbs 20 žmonių. „Uber Lietuva“ darbuotojai gauna gerus atlyginimus ir bent pirmieji kompanijos darbuotojai jau gavę „Uber“ akcijų. Didžiuojuosi ir savo kolegomis, bendradarbiais ir bendramoksliais, kurie taip pat stengėsi, kad Lietuvoje savo veiklą pradėtų pasaulinio garso kompanija“, – sakė M. Golivkinas.
Paklaustas, kas jį skatina stengtis Lietuvos labui, vaikinas papasakojo visą istoriją apie ilgai trukusias tapatybės paieškas. „Neturiu nė lašo lietuviško kraujo. Be to, ilgą laiką mano draugų ratą sudarė vien Lietuvos rusai, nes su jais bendravau ir kieme, ir mokykloje. Atėjus paauglystei, mane aplankė gana nemalonios tapatybės paieškos, pasireiškusios klausimais, kas aš esu, koks mano santykis su valstybe, koks Lietuvos vaidmuo mano gyvenime, ką turėčiau laikyti tėvyne“, – vardijo klausimus M. Golivkinas.
Ilgainiui Maksimo požiūris į tautiškumą tapo kiek konstruktyvesnis. Maksimas tikino supratęs, kad jo vertybės ir supratimas apie pasaulį yra daug panašesnis į Lietuvoje gyvenančių rusakalbių ar lietuvių nei kad į Rusijoje gyvenančių rusų. Išvažiavęs į Suomiją mokytis ir vėliau persikėlęs į San Franciską, jis tik patikrino anksčiau kilusias idėjas: nesvarbu kuria kalba bendrautų, daugiau bendrų dalykų jis atranda su Lietuvoje augusiais žmonėmis nei kad su rusais.
„Tada ir supratau, kad mano tėvynė yra ta vieta, kurioje gimiau, tėviškė – Vilnius, mano kiemas, kuriame praleidau visą savo vaikystę. Santykis su tėvyne galutinai susiformavo man išvykus į užsienį: suvokiau, kad aš gyvenu kitur, tačiau Lietuvoje liko mano šeima ir draugai ir kadangi esu suinteresuotas jų laime ir klestėjimu, turi būti suinteresuotas Lietuvos sėkme“, –apie prieitas išvadas pasakojo vaikinas. Pasak Maksimo, jo pozicijai apibūdinti geriausiai tinka amerikiečių dažnai naudojamas žodis „allegiance“, kuris reiškia ištikimybę ir dedikaciją žmonių grupei ar tikslui.
Gyvendamas San Franciske Maksimas prisideda prie lietuvių bendruomenės veiklos: administruoja svetainę, rengia susitikimus IT srityje dirbantiems žmonėms. Prieš kelis metus jaunuolio įkurtos Lietuvių Slėnyje grupės susitikimuose kaskart susirenka apie 40 žmonių.
„Nemanau, kad esu padaręs kažką stebuklingo, darau ne daugiau negu galiu tuo metu: kartais žmones supažindinu su kitais žmonėmis, ir jie įgyja vertingų pažinčių. Kartais, jei reikia, pasiūlau vietą apsistoti. Jaučiuosi smagiai: padedu žmonėms įgyvendinti savo tikslus, tuo pačiu, manau, padedu Lietuvai“, – sakė M. Golivkinas.
„Globalios Lietuvos apdovanojimai” pagerbia su Lietuva save siejančius tarptautinius profesionalus, kurie savo talentu ir darbu atveria Lietuvai pasaulines galimybes ir perspektyvas. Apdovanojamais siekiama, kad svarūs pasaulio lietuvių nuopelnai būtų pastebėti, pripažinti ir įvertinti. ,,Globalios Lietuvos apdovanojimus" organizuoja tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“, telkiantis diasporos atstovus Lietuvos vardui garsinti, ekonominiam ir visuomeniniam šalies potencialui stiprinti bei globalioms galimybėms Lietuvai kurti.