Kaip teigiama, pirmieji pokyčiai įvyko nuo 2022 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo DK 144 str. pakeitimas dėl kompensacijos dydžio darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu. Iki tol darbuotojams už nurodyto pobūdžio darbą galėjo būti mokama 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o nuo 2022 m. lapkričio 1 d. tokia kompensacija buvo pakeista į ne didesnę kaip 30 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Visgi nuo 2023 m. birželio 1 d. DK apskritai atsisakoma galimybės darbuotojams mokėti kompensaciją už darbą aukščiau nurodytomis sąlygomis.
Advokatų kontoros ILAW LEXTAL partneris, advokatas Mantas Mikalopas komentare žiniasklaidai komentuoja plačiau apie šiuos pokyčius. Toliau pateikiame advokato išaiškinimą.
Kas keičiasi ir kaip reaguoti į pokyčius?
Paskutinės redakcijos DK 144 str. 8 d. skambėjo taip: darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 30 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos.
Kaip ir minėta, visos šios teisės akto straipsnio dalies nebelieka. Iš to kyla kelios aktualios situacijos/klausimai:
1. Jeigu šiuo metu darbuotojo darbas atitinka aukščiau nurodytas sąlygas ir darbo sutartyje yra numatyta, kad darbuotojui mokama kompensacija, kaip elgtis po birželio 1-osios?
DK 45 str. 1 d. nustato, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Kitaip tariant, jeigu darbo sutartyje „juodu ant balto“ su darbuotoju buvo sutarta dėl kompensacijų mokėjimo, vienašališkai pakeisti tokią sąlygą ir kompensacijų nebemokėti (nors ir pasikeitus DK) būtų neteisinga. Juk darbuotojas supras ir pajus, kad jo pajamos sumažėjo.
Čia ir iškyla pagrindinė problema: jeigu iki birželio 1-osios dienos kompensacijos už aukščiau nurodyto pobūdžio darbą galėjo būti mokamos ir jos nebuvo apmokestinamos, tai po birželio 1-osios iš DK pašalinus tokią galimybę, kompensacijų suma turėtų būti apmokestinama kaip su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios darbuotojo pajamos.
Taigi darbdavys atsidurs situacijoje, kai vienašališkai pakeisti darbo sutarties negali, tačiau, tęsdamas iki tol buvusią praktiką mokėti kompensacijas, nuo jų turės paskaičiuoti ir sumokėti mokesčius kaip nuo darbo užmokesčio. Tai, be abejo, išaugins sąnaudas.
Žinoma, verta paminėti, kad DK pakeitimai gali būti pagrindas siūlyti darbuotojui keisti darbo sutarties sąlygas (atsisakant kompensacijų), o pastarajam nesutikus svarstyti apie darbuotojo atleidimą su įspėjimu ir išeitine išmoka (DK 57 str. 1 d. 3 p.).
2. Jeigu nebegalima mokėti neapmokestinamųjų kompensacijų už darbuotojo atliekamą kilnojamojo pobūdžio darbą ar darbą, susijusį su kelionėmis/važiavimu, galbūt po birželio 1-osios galima traktuoti tokį darbą kaip komandiruotę ir mokėti darbuotojui dienpinigius, kurie pagal bendrą taisyklę taip pat nėra apmokestinami?
DK 107 str. 1 d. nustato komandiruotės apibrėžimą – tai darbuotojo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Problema yra ta, kad darbuotojas, dirbantis kilnojamojo pobūdžio darbą (statybininkas, vairuotojas, paštininkas ir kt.) dažnai neturi būtent nuolatinės darbo vietos.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, komandiruote negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių. Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją.
Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad darbuotojo išvyką laikyti komandiruote galima tik tada, kai darbuotojas turi nuolatinę darbo vietą ir iš jos išvyksta. Nesant tokio požymio, darbuotojui mokami dienpinigiai galėtų būti laikomi darbo užmokesčiui prilyginamoms pajamoms su visomis iš to išplaukiančiomis mokestinėmis pasekmėmis.
Visgi, nepaisant aukščiau nurodytos teisinės argumentacijos, akivaizdu, kad darbo rinkoje egzistuoja tokia situacija, kai tam tikruose sektoriuose asmenų darbas kelionėse ar susijęs su važiavimais yra traktuojamas kaip komandiruotė, o tokios komandiruotės metu mokami dienpinigiai nėra apmokestinami. Belieka spėlioti, ar tokia faktiškai besiklostanti praktika liks galioti ir po birželio 1-osios dienos, kai kitų būdų kompensuoti darbuotojui už specifinio pobūdžio darbą (kelionėje, važiavimų metu) neliks.
3. Panaikinus kompensacijas už kilnojamojo pobūdžio darbą, darbą, atliekamą lauko sąlygomis, arba susijusį su kelionėmis ar važiavimu, kyla klausimas, ar dar yra galimybių darbuotojui mokėti kokias nors kitas neapmokestinamas kompensacijas.
DK 31 str. 1 d. numatyta, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą. Darbo sutarties šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, išskyrus asmenines apsaugos priemones, kuriomis aprūpinti darbuotojus privalo darbdavys. Tokiu atveju susitariama dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą.
Laikytina, kad tokios konkrečiai nenurodytos, bet įstatyme numatytos kompensacijos galėtų būti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, jeigu atitinka tokias sąlygas:
- Egzistuoja rašytinis darbo sutarties šalių susitarimas dėl darbuotojo priemonių ar turto naudojimo;
- Priemonės ar turtas turi būti naudojami (reikalingi) tik darbo funkcijoms atlikti;
- Kompensacija ar jos paskaičiavimo būdas turi būti nustatyti įmonės apskaitos ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose darbo tvarką;
- Kompensacijos dydis turi būti ekonomiškai pagrįstas.
Nereiktų klaidingai suprasti, kad čia kalbama apie tokias kompensacijas, kaip, tarkime, kompensuojamos darbuotojo, dirbančio kilnojamojo pobūdžio darbą, išlaidos pagal pateiktus čekius už maitinimąsi. Nors ir suprantama, kad darbuotojas, neturėdamas galimybės pavalgyti namuose ar pasišildyti iš namų atnešto maisto, galimai patiria didesnes išlaidas valgydamas maitinimo įstaigose, tačiau tokių išlaidų padengimas, greičiausiai, būtų apmokestinamas.
Minėto DK 31 str. 1 d. kontekste kompensacijos yra galimos už tokius atvejus, kai darbuotojas darbo funkcijų atlikimui naudoja savo automobilį, telefoną, kompiuterį, įrankius ir pan.
Taigi ilgus metus galiojęs kilnojamojo darbo, darbo lauko sąlygomis ir darbo, atliekamo kelionėse ir važiavimuose, modelis išnyksta. Nors klausimų yra daug, tačiau faktas yra vienas – darbdaviai turi tinkamai pasiruošti artėjantiems pokyčiams.
