Tačiau šiandien ryšys tarp nedarbo ir infliacijos atrodo išsikreipęs, todėl gali būti, kad nauja krizė tiesiog atidėliojama vėlesniam laikui.
Ryšį tarp nedarbo ir infliacijos ekonomistai vadina Phillipso kreive. Ji parodo, kad kuo nedarbas mažesnis, tuo infliacija didesnė ir atvirkščiai.
Šį dėsnį XX amžiaus viduryje parodė Naujosios Zelandijos ekonomistas Williamas Phillipsas, kurio garbei ir pavadinta kreivė.
Phillipso kreivė grįsta tuo, kad mažėjant bedarbių skaičiui, įmonės būna priverstos stipriau konkuruoti dėl darbo jėgos ir kelia atlyginimus. Didesni atlyginimai tada dengiami pakeltomis kainomis, t.y. aukštesne infliacija.
Siekdami situaciją suvaldyti centriniai bankai didina palūkanų normas, kurios pristabdo investicijas ir atvėsina įkaitusią ekonomiką.
Algos kyla lėčiau nei turėtų
Kaip pastebi SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas, šiuo metu daug diskutuojama apie Phillipso kreivės praktiškumą prognozuojant infliaciją po 2008/2009 metų finansų krizės.
„Dar prieš kelias savaites Europos centrinio banko vadovas Mario Draghis savo kalboje taip pat užsiminė, kad pastarųjų metų praktikoje realiai Phillipso kreivės statumas yra mažesnis negu anksčiau – t.y., kad infliacija ir darbo užmokesčio augimas euro zonoje yra lėtesnis negu turėtų būti teoriškai“, – sakė jis.
Ekonomistas teigė, kad vieno atsakymo, kodėl taip yra, kol kas nėra, tačiau tarp galimų priežasčių paprasti pateikiamos šios:
1. Po 2008/2009 metų krizės darbuotojų derybinė galia euro zonoje susilpnėjo (pavyzdžiui, dėl nykstančių profsąjungų ir švelnesnio darbo santykių reguliavimo) ir darbo pajamų dalis nacionalinėse pajamose taip pat mažėjo.
2. Nedarbo lygis kaip rodiklis neparodo, kiek išties yra realių bedarbių, nes jeigu įtrauktume iš darbo rinkos pasitraukusius asmenis, ar tuos, kurie dirba mažiau negu galėtų, tai nedarbo rodikliai rodytų ne tokią gerą padėtį.
3. Euro zonoje pastaruoju metu dalis įmonių nuolat gyveno įsitempusios, kad tiek geopolitiniai, tiek ir ekonominiai neramumai vertė atsargiai didinti prekių kainą ir dalį jų absorbuoti didesniu efektyvumu.
4. Europoje pastaraisiais metais viešajame sektoriuje dėl skolų problemų ir siekio mažinti biudžetus buvo apribotas algų kėlimas, tad tai atsiliepia ir mažesniam darbo užmokesčio ir infliacijos augimui regione.
„Žvelgiant į ateitį, jeigu euro zonos ekonomika išlaikys augimą ir toliau, manau, kad infliacinės nuotaikos įsibėgės ir persimes ir į didesnį darbuotojų reikalaujamą darbo užmokestį“, – spėjo T. Povilauskas.
Džiaugiasi vien turėdami darbą
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas pasakojo, kad ekonomistai jau kurį laiką mėgina atrasti naujų paaiškinimų, kodėl taip vyksta.
„Tradiciškai mažėjantis nedarbas reikšdavo, kad įmonės labiau konkuruoja dėl darbuotojų, o tai jas verčia siūlyti vis aukštesnius atlyginimus. Dabar gi yra nemažai valstybių, kur nedarbas yra itin žemas, tuo tarpu atlyginimų augimas vis dar neįsibėgėja, pavyzdžiui, JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija“, – sakė jis.
R. Grajauskas taip pat svarstė, kad paaiškinimų gali būti įvairių.
„Pavyzdžiui, tai, kad 2008–2009 metais ir vėliau sekusi euro krizė vis dar yra palikusi gilų antspaudą žmonių galvose, darbuotojai vis dar galvoja, kad gyvename krizės sąlygomis, todėl džiaugiasi turėdami darbą ir neprašo didesnių atlyginimų.
Kitas paaiškinimas gali būti toks, kad keletą pastarųjų metų infliacija buvo itin žema, todėl net ir nedidelis atlyginimų augimas reiškia realių pajamų augimą, o tai vėlgi nesukuria prielaidų darbuotojams prašyti didesnių atlyginimų.
Dar kitas paaiškinimas yra susijęs su globaliomis vertės grandinėmis – darbuotojai džiaugiasi, kad jų darbo vietos yra išlaikomos ir neperkeliamos į pigesnes šalis, todėl nedrįsta prašyti didesnių atlyginimų.
Kitaip tariant, jie žino, kad konkuruoja ne tik su savo šalies darbuotojais, bet iš esmės su viso pasaulio darbuotojais“, – dėstė ekonomistas.
Virimo taškas dar nepasiektas
DNB banko vyresnioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė sakė, kad JAV nedarbo lygio susitraukimas ir darbo užmokesčio spartesnis augimas kol kas neįsuko tvarios reikšmingesnės infliacijos.
„Bet vis tik aš būčiau linkusi pritarti minčiai, kad problema ta, jog dabartinės ekonominės raidos JAV ir kitose brandžiose šalyse negalima vadinti normalia – šis ūkis patyrė rimtą Didžiosios recesijos sukrėtimą, vėliau sekė neregėto masto kiekybinio skatinimo programa, o tai iškreipia terpę ekonomikos dėsningumams ir anksčiau veikę ryšiai susilpnėja“, – sakė ji.
Ekonomistė pastebėjo, kad euro zonoje situacija dar sudėtingesnė, nes šiapus Atlanto Didžiosios recesijos užkratas persimetė į viešąjį sektorių, sukeldamas valdžios sektoriaus krizę.
„Taigi verslo ciklo duobė dar labiau užsitęsė ir, nepaisant visų nekonvencinių ECB pastangų, euro zona labai lėtai iš jos kyla. Nors nedarbas ir po truputėlį mažėja, jis vis dar pakankamai aukštas, palyginti su JAV ir lygiu, stebėtu prieš krizę, o ūkio santykių ir rinkos aktyvumas euro zonoje dar toli gražu nepasiekė to virimo taško, kai darbdaviai pradeda darbo jėgos medžioklę reikšmingai keliant atlyginimus.
Šiuo metu vidutinis darbo užmokesčio augimo tempas sudaro tik 1,4 proc., tuo metu JAV algos auga daugiau nei dvigubai sparčiau.
Taigi, euro zonoje gamintojai ir paslaugų teikėjai nejaučia spaudimo kelti kainas dėl besipučiančių darbo kaštų, tad ir infliacijos rodiklį kol kas šokdina labiausiai tik besikeičiančios žaliavų kainos“, – sakė I. Genytė-Pikčienė.
Laukia infliacijos augimo
„Swedbank" vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė sutiko, kad išsivysčiusių šalių makroekonominiai duomenys rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais ryšys tarp nedarbo ir atlyginimų augimo bei šalies gamybos atotrūkio ir infliacijos pradėjo silpnėti.
„Silpnėjo ir ryšys tarp atlyginimų ir infliacijos augimo. Yra keli galimi paaiškinimai, kodėl taip galėjo įvykti.
Globalizacija ir pasaulinių gamybos grandinių plėtra reiškia, kad kainos vis labiau pradėjo priklausyti ne tik nuo šalies viduje esančio, bet ir likusio pasaulio gamybos atotrūkio ir gamybos kaštų. Pasauliniai veiksniai gali būti net reikšmingesni nei vietiniai.
Jei ta pati prekė gali būti pagaminta ir atgabenta iš kitos šalies pigiau, įmonių galimybės kelti kainas yra ribotos.
Be to, kartu su technologine pažanga konkurencija iš žemesnių kaštų gamintojų besivystančiose šalyse galėjo sumažinti ir kai kurių darbuotojų derybinę galią ir lemti mažesnį spaudimą atlyginimų augimui.
Pastaruoju metu įtakos galėjo turėti ir žemi ilgesnio laikotarpio infliacijos lūkesčiai. Jei rinkos dalyviai nesitiki, kad infliacija bus didesnė ilgesniu laikotarpiu, nėra didelio spaudimo didinti kainas ar atlyginimus esant trumpalaikiams infliacijos svyravimams“, – dėstė ekonomistė.
V. Šečkutė sakė, kad pasaulio ekonomikai toliau atsigaunant gamybos atotrūkis išnyks ar gerokai sumažės keliose vietose tuo pačiu metu, taigi spartesnės infliacijos ateityje nereikėtų atmesti. Be to, tolesnė gamybos grandinių plėtra yra mažiau tikėtina dėl to, kad nemažai galimybių jau yra išsemta, o ir politinio entuziazmo plėtoti laisvą prekybą gali trūkti.
„Turint omenyje ir tai, kad nedarbo lygis euro zonoje sumažėjo iki žemiausio lygio nuo 2009 metų, mes prognozuojame, kad euro zonoje pagaliau turėtų pradėti spartėti atlyginimų augimas, kuris prisidėtų ir prie didesnio infliacijos augimo“, – sakė ji.
Lietuvoje veikia kuo puikiausiai
Savo ruožtu Lietuvoje, pasak visų keturių DELFI kalbintų ekonomistų, Phillipso kreivė veikia kuo puikiausiai.
V. Šečkutė sakė, kad tai, kaip prie natūralaus nedarbo lygio priartėjęs nedarbo lygis ir to lemtas spartus atlyginimų augimas lemia infliacijos augimą, galime stebėti Lietuvoje.
„Nors prekių kainos, kurios didžiąja dalimi priklauso nuo pasaulinių tendencijų per pastaruosius dvylika mėnesių buvo vidutiniškai vos 1,6 proc. aukštesnės nei prieš metus, paslaugų infliacija siekė 3,5 proc., o birželį jau net viršijo 5 proc.“ – nurodė ji.
T. Povilauskas pastebėjo, kad per pastaruosius metus matome, jog mažėjantis nedarbo lygis ir darbuotojų trūkumas toliau sparčiai didina darbo užmokestį.
„Žinoma, pati kreivė irgi kinta, nes tokio darbo užmokesčio augimo, koks buvo 2007 metais, kai algos augo 20 proc. šalyje neturėtume pamatyti, nes reiktų atsiminti, kad Lietuva visgi artėja prie ES pagal vidutinį darbo užmokestį ar pagal kainas, todėl ir laikui bėgant kainų augimas artės prie euro zonos dydžio“, – sakė jis.
SEB ekonomistas nurodė, kad pagal dabartinę padėtį, kai nedarbo lygis Lietuvoje vis dar mažėja, o darbuotojų lūkesčiai dėl darbo užmokesčio kėlimo yra dideli, darbo užmokesčio augimas kaip ir yra neišvengiamas, tačiau nereikia pamiršti, kad per spartus darbo užmokesčio augimas lemia sparčią infliaciją ir kartu pradeda neigiamai veikti verslo konkurencingumą ir visą ekonomiką.
„Beje, kalbant apie infliaciją Lietuvoje ir nedarbo lygį, visgi reiktų kalbėti apie grynąją infliaciją, kurioje neįtraukiami energetiniai ištekliai ir žemės ūkio produktais, kurių kainas lemia pasaulinės tendencijos, o ne pokyčiai Lietuvoje“, – pridūrė T. Povilauskas.
Vis dar pigi šalis
R. Graujauskas pasakojo, kad Phillipso kreivė puikiai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.
„Visose Baltijos šalyse nedarbo lygis yra nukritęs žemiau vadinamojo natūralaus nedarbo lygio, t.y. tokio nedarbo lygio, kurio galima tikėtis ekonomikoms esant verslo ciklo viduryje bei įvertinus įvairius darbo rinkos iškraipymus, neatitikimus ir t.t.
Nedarbui krentant matome poveikį ir atlyginimų augimui, kuris Baltijos šalyse pastaruoju metu yra vienas sparčiausių Europoje. Akivaizdu, kad Baltijos šalyse negalioja anksčiau minėtos priežastys, galinčios paaiškinti, kodėl turtingesnėse valstybėse vangiai auga atlyginimai“, – kalbėjo jis.
Ekonomistas pridūrė, kad Lietuvoje gyventojai vis dar uždirba gerokai mažiau nei vakariečiai, todėl spaudimas atlyginimams augti yra didžiulis.
„Be to, patys vis dar esame, palyginus, pigi šalis, todėl darbdaviai neturi realios galimybės veiklą perkelti į kitas, dar pigesnes šalis“, – sakė R. Grajauskas.
I. Genytė-Pikčienė pridūrė, kad šiuo metu nedarbo lygį Lietuvoje kelia virš natūralaus nedarbo tik struktūrinis pleištas – jį sudaro tokia darbo jėgos rūšis, kurios profesijos ir gabumai atgyveno ir sunkiai randa paklausą darbo rinkoje.
„Tuo metu aktyvūs kvalifikuoti specialistai yra graibstomi ir jų nuolat trūksta. Šią problemą, kaip vieną opiausių, verslininkai linksniuoja metai iš metų, o neslopstantis emigracijos srautas ją tik paaštrina.
Taigi, Lietuvoje medžioklė dėl kvalifikuoto darbuotojo jau kuris laikas yra itin intensyvi, darbo užmokestis stiebiasi kone sparčiausiai ES, o tai per besipučiančias verslininkų kaštų eilutes transliuojasi į kainą galutiniam vartotojui“, – aiškino ekonomistė.
I. Genytė-Pikčienė priminė, kad infliacija Lietuvoje jau dabar yra aukščiausia Europos Sąjungoje.
„Gyventojai skundžiasi augančiomis kainomis, bet vartojimo apimtys (palyginamosiomis kainomis) netik kad neslopsta, bet sparčiai stiebiasi: sausio–gegužės mėnesiais mažmeninės prekybos apyvarta, atmetus kainų pokyčio įtaką, buvo 6,5 proc. didesnė nei prieš metus.
Tad kainos kyla ne tik dėl kaštų, bet ir augančios paklausos tempiamos. Negana to, yra grėsmė įsukti ir darbo užmokesčio – infliacijos spiralę, kurią sustabdyti yra ypatingai sunku neturint pinigų politikos svertų bei politiniams, o ne ekonominiams ciklams paklūstančią fiskalinę politiką“, – įspėjo ji.
