A.Pauliukaitis teisme tikino, kad aukso papuošalai bei vaizdo kamera buvo Kazachstano partnerių garantija už patiektą, bet neapmokėtą 12 tūkstančių litų vertės guminę avalynę. Šis turtas buvo saugomas bendrovės seife, ten pat gulėjo ir neoficialus vertybių priėmimo aktas.
A.Pauliukaičio teigimu, oficialiai apskaityti aukso dirbinių bei vaizdo technikos nebuvo pagrindo, nes tai nebuvo įmonės turtas, o tik garantas. Kazachstano partneriams netesėjus žodžio, po kelerių metų "Inkaro" prezidentas leido aukso dirbiniais išmokėti darbininkams atlyginimus.
Gavę auskarus ar grandinėlę darbininkai algalapyje pasirašė, kad paėmė pinigus, todėl valstybės kaltintojas tai vertina kaip apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Nuo 1991 iki 1999 metų "Inkarui" vadovavęs A.Pauliukaitis nebuvo sukūręs savarankiškos įmonės buhalterinės apskaitos. Teisiamasis teigė taip elgęsis todėl, kad įmonė buvo sudariusi sutartį su kita EBSW įtakos sferoje buvusia bendrove - "Inkaro holdingu".
Šios bendrovės finansininkai tvarkė apskaitą ir kasos dokumentus "Inkare". A.Pauliukaitis bei V.Kirkliauskas savo kaltės nepripažįsta. Buvęs "Inkaro" prezidentas teisme teigė, kad aukso įvežimo į Lietuvą operacija niekam nepadarė žalos.
Valstybės kaltintojo nuomone, brangenybių neįforminimas įmonės dokumentuose trukdo nustatyti tiesą apie tikruosius "Inkaro" veiklos rezultatus.