aA
Po dešimties Dalios Grybauskaitės valdymo metų gali būti sunku įsivaizduoti kitą asmenį Daukanto aikštės rūmuose, tačiau jau netrukus lietuviai turės jį pasirinkti. Viena kandidačių – Ingrida Šimonytė.
Ingrida Šimonytė
© DELFI / Karolina Pansevič

Interviu DELFI konservatorių frakcijai priklausanti Seimo narė papasakojo, kas, jos supratimu, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir pasaulyje pasikeitė labiausiai. Buvusi finansų ministrė teigė, kad „Brexit“ lėmusių procesų galima pastebėti ir Lietuvos visuomenėje.

I. Šimonytė skeptiškai vertino galimybę, kad Rusija prisidėjo prie Donaldo Trumpo laimėjimo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimuose. „Rusijos interesas yra sumaištis valstybėse“, – sakė ji.

Su kandidate aptarėme ir pastaruoju metu daug dėmesio sulaukiantį „Me too“ judėjimą. I. Šimonytė teigė, kad ją labiausiai užknisa pačių moterų požiūris į moteris politikoje.

– Nuo tada, kai Dalia Grybauskaitė 2009 metais pirmą kartą išrinkta Lietuvos prezidente, praėjo jau beveik 10 metų. Kas iš dalykų, kurie jums pačiai rūpi, per šį laikotarpį pasikeitė labiausiai?

– Manau, kad požiūris į saugumą, bet tai nebuvo tik mūsų vidinių apmąstymų rezultatas. Daug lėmė įvykiai, kurie atsitiko už Lietuvos ribų – Krymo okupacija. Prieš tai buvo ir Gruzija, bet to nepakako. Po Krymo mobilizacija politiniame elite ir supratimas, kad į gynybą reikia žiūrėti rimtai, kad tai mūsų reikalas, buvo svarbiausias per šį laikotarpį.

– Koks supratimas apie saugumą buvo 2009 metais?

– Tada jis buvo labai paprastas. Prieš pat 2008 metų Seimo rinkimus buvo panaikinta šauktinių kariuomenė ir vyravo naratyvas, kad „kas čia mus puls, o jeigu ką – apgins NATO“. Dabar labai dažnai kritikuojama krizės laikų išlaidų struktūra, kur krašto apsauga, kaip ir kitos sritys, nukentėjo. Jos finansavimas, lyginant su bendruoju vidaus produktu, buvo gana žemas, nieko panašaus į 2 proc., skaičiai neatrodė labai dailiai. Bet reikia pažiūrėti, kas buvo ir iki krizės. Tada jis irgi balansavo po 1 proc. riba, buvo toks atsipalaidavimas.

Vyravo naratyvas, kad „kas čia mus puls, o jeigu ką – apgins NATO“.
Ingrida Šimonytė

Tai pasikeitė ne iš karto. Krizės metu būtų buvę sunku tą diskusiją turėti, patys turėjome ją su partneriais liberalais Vyriausybėje. Jie neturėjo labai didelio entuziazmo laikyti gynybą išskirtine, bet paskui atsitiko tai, kas atsitiko, ir mūsų politikai susizgribo, net ir tie, kurie kažkada buvo skeptikai NATO klausimu.

– Ir šiandien yra politikų, kurie supriešina socialinę apsaugą su gynyba.

– Tai vertinčiau labiau kaip savo politinės pozicijos nusipaišymą ir bandymą šiek tiek išlošti, kad yra viena sritis, kuri turi tarsi privilegijuotą padėtį. Ir pati sakau, kad tai yra kažkuria prasme problema. Viena vertus, gerai, kad yra sutartas dalykas. Kita vertus, tai sukuria lengvesnį taikinį kai kuriems politikams bandyti save išskirti iš bendro choro ir sakyti: žiūrėkite, mes rūpinamės kitais dalykais.

Niekas neneigia, kad kitais dalykais rūpintis reikia, ir čia yra mūsų pareiga išspręsti tuos ilgamečius klausimus, kai įsipareigojimai yra dideli, bet sąskaitos apmokamos jau ne taip dosniai. Toje prieštaroje bandome visą laiką kankintis, įsivaizduodami, kad ekonomikos augimas gali tas problemas išnaikinti. Ekonomikos augimas padidina kišenės turinį 10, 20 ar 30 eurų, bet nepakeičia santykinių dydžių – mokytojas ar medikas dėl to netampa prestižine profesija. Atvirkščiai, statistika rodo, kad ekonomikai augant, santykiniai dydžiai blogėja, pajamų nelygybė didėja. Faktas, kad tai yra problemos, bet tai nėra priežastis sakyti, jog gynyba dėl to kalta. Tai mes esame kalti, kad nesugebame susitarti dėl tų dalykų.

– Vienas įvykių, rezonuojančių iki šių dienų, buvo 2009 metais prasidėjusi finansų krizė. Jūs pati tuomet buvote pačiame įvykių centre. O žvelgiant iš šiandienos perspektyvos man įdomiausia, kokių pėdsakų krizė paliko skirtingų visuomenės grupių ir institucijų psichologijoje. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje vis iškildavo tema „kada bus kita krizė“. Ką tai pasako apie mus?

– Pasako, kad esame linkę tikėti klišėmis. Yra tokia klišė, kad krizė ateina kas 7 ar kas 10 metų. Yra žmonių, kurie tuo tiki, yra žiniasklaida, kuri apie tai kartais rašo, kaip apie kažkokius mokslinius faktus, nors jie tikrai tokie nėra. Taip, ekonomika auga ir kažkada tas augimas ima lėtėti, bet nebūtinai tai reiškia, kad jis virsta minusu. Jis tiesiog gali būti labai lėtas ir labai ilgai. Kažkuria prasme tai yra krizė. Juk pats klausimas, kas yra krizė, nėra toks lengvas. Yra techninis apibrėžimas, kurį turi ekonomistai, tai – du minusiniai ketvirčiai iš eilės. Tas techninis dalykas gali susiklostyti dėl tokių priežasčių, kad tiesą sakant, krizės nėra. Tarkim, vieną ketvirtį derlius blogas, kitą ketvirtį „Orlen Lietuva“ remontui užsidarė. Tai taip beveik turi techniškai krizę, nors iš tikrųjų ekonomika fundamentaliai neturi didesnio sukrėtimo.

Žmonės krizę linkę vertinti per save. Vienam neauga pajamos ir jau yra krizė. Arba netekai darbo, nes tavo darbovietė bankrutavo, ir tau jau yra krizė. Ekonominiai skaičiai gali rodyti, kad augimas yra, tegul lėtesnis, bet tai nėra minusas. Kažkuria prasme žmonės patys save užsiprogramuoja laukimui. Viskas gerai, bet turi būti kažkas blogai už kampo. Tada kas nors chore pasako, kad krizė būna kas 10 metų, taip atsiranda tas lūkestis.

Sulėtės ekonomikos augimas iki 2 ar 1,5 proc. Blogai? Aišku, kad blogai. Ar tai yra krizė? Ne.
Ingrida Šimonytė

Mano supratimu, apskritai Lietuvos ekonomikos pagrindinės problemos yra ilgalaikės, ne trumpalaikės. Sulėtės ekonomikos augimas iki 2 ar 1,5 proc. Blogai? Aišku, kad blogai. Ar tai yra krizė? Ne. Bet pagrindinė problema, kad tas sulėtėjimas gali būti labai ilgalaikis. Tai demografijos, ekonomikos potencialo bėda. Tai tokia ilgai grojanti krizė. Aišku, pasaulyje yra disbalansų (Lietuvoje jų praktiškai nėra) dėl to, kad buvo dideli monetarinės politikos skatinimo paketai Jungtinėse Valstijose yra Europos Sąjungoje. Reiškia, didelis srautas pinigų pasiskirstė kažkur turto klasėse, dėl to turime dar didesnę pajamų nelygybę, kitus fenomenus. Gali atsitikti pašaliniai veiksniai, kurie krėstelės mūsų prekybos partnerius. Tai turės įtakos eksportui, o per tai atvilnys į mūsų ekonomiką. Bet to, ką turėjome 2008 metais, kai buvo didelis burbulas, kuriame buvo labai daug oro – nieko panašaus dabar neturime.

Ingrida Šimonytė
Ingrida Šimonytė
© DELFI / Karolina Pansevič

– To burbulo sprogimas paliko pėdsakų samdomų darbuotojų, vartotojų elgsenoje? Galbūt jie dabar bijo prisiimti didesnių įsipareigojimų, labiau taupo?

– Tuo metu paliko, o šiandien sakyčiau, kad žmonės ir verslai yra truputėlį drąsesni. Bankai yra truputėlį drąsesni. Tačiau ypač pirmaisiais metais po krizės, iki maždaug 2015 metų tas labai aiškiai matėsi. Mes beveik neturėjome kredito augimo. Bet turėjome ir investicijas, žmonės finansavo nekilnojamojo turto pirkimus. Didžioji dalis to buvo finansuojama nuosavomis lėšomis, kur įmonės arba gyventojai buvo pasidėję finansines pagalves. Tarkim, ir dėl žemų palūkanų, ir dėl to, kad įmonėms reikėjo investuoti į atsinaujinimą. Jie norėjo turėti labai mažai reikalų su bankiniu kreditavimu.

Dabar turime situaciją, kai kreditas auga kažkiek greičiau už nominalų BVP. Tai rodo, kad yra įvykęs pasikeitimas – žmonės drąsiau skolinasi ir skolina. Ar tai jau yra problema? Tai centrinis bankas turi vertinti. Žinoma, pradžioje buvo nudegtų pirštų sindromas, nes daug žmonių turėjo įvairias patirtis per krizę. Pavyzdžiui, buvo labai sunku valdyti sudarytas sutartis, nes bankai keitė maržas. Vienu metu buvo labai padidėjęs „Vilibor“ tiems, kas turėjo paskolas litais. Tikrai daug žmonių ir ypač daug verslų turėjo daug nemalonių patirčių. Matyt, stengėsi vengti bankų, o kadangi neturime išvystytų alternatyvių finansavimo šaltinių – nei kapitalo rinkos, nei rizikingų investicijų instrumentų – tie, kurie turėjo galimybę investuoti, labiausiai naudojosi sukauptomis po pagalve lėšomis.

Buvo nudegtų pirštų sindromas, nes daug žmonių turėjo įvairias patirtis per krizę.
Ingrida Šimonytė

– Bankai išmoko kokių nors pamokų?

– Taip, išmoko. Nes iki krizės visi didieji bankai buvo finansuojami motininio kapitalo, kuris ateidavo per sieną didžiuliu srautu ir būdavo įmetamas į ekonomiką per kredito portfelį. Per tą laiką tai pasikeitė labai smarkiai, nes finansavimas indėliais praktiškai uždengė tai, ką bankai turi savo turto pusėje. Jie finansuojasi vietos rinkoje ir čia jau visai kitas potencialas, kitos galimybės kreditą sparčiai auginti. Gal ne tiek mūsų bankai išmoko, kiek jų grupės išmoko, kad pigių pinigų srautas iš esmės ir sukūrė didelę dalį problemų šalia vidinės fiskalinės politikos. Bankai pakeitė savo modelį 100 proc. per krizę.

– Dar vienas svarbus žaidėjas – Finansų ministerija. Ar ten liko kažkokių pėdsakų po krizės?

– Tų pėdsakų liko visur. Klausimas, ar liko politikuose išmoktų pamokų. Specialistai, kurie buvo Finansų ministerijoje – dalis jų ten dar yra. Manau, kad jie tikrai moka ekonominius procesus adekvačiai vertinti. Negaliu pasakyti, kiek dabartiniai politikai įvertina specialistų patarimus, nes tiesiog neturiu galimybės jų matyti. Manau, kompetencija liko, o politiniai sprendimai vis tiek yra politikų rankose.

– Bet juk Vyriausybė fiskalinių taisyklių laikosi.

– Laikosi, bet matau bandymo šiek tiek manipuliuoti. Visa laimė, kad dabar galimybės manipuliuoti yra gana ribotos. Per tą laiką atsirado jau veikiantis Fiskalinės drausmės įstatymas. Atsirado konstitucinis įstatymas dėl fiskalinės drausmės. Atsirado visa ta teisinė infrastruktūra, kuri uždeda apribojimus.

Tačiau jie remiasi struktūriniais dydžiais, kurie patys savaime yra tokia ekonomikos ezoterika. Nėra konkretaus skaičiaus „3“, kur gali nueiti ir į tą skaičių pažiūrėti, pamatuoti. Tai priklauso nuo daugybės vertinimų, modelių, prielaidų. Yra galimybės truputėlį manipuliuoti, ir mano supratimu, to esama, bet tai nėra kažkokia pavojinga riba. Tai tiesiog yra bandymas parodyti, kad mes atitinkame taisykles. Turime 1 proc. punktu geresnį rezultatą, negu praėjusiais metais. Tą procentinį punktą gausime per optimistišką pajamų planą. Jei to plano neįvykdysime, tai turėsime perteklių ne 0,6 proc., o 0,3 proc., bet tai nebus nieko panašaus į tai, kas buvo 2008 metais, kai krūva išlaidų buvo išslapstyta į kitas kišenes, kurių valstybės biudžete nematei. Biudžete buvo parašyta, kad deficitas yra 0,6 proc., o kai pažiūrėdavai į visą konsoliduotą vaizdą, tai sužinodavai, kad tas deficitas yra didesnis už 3 proc. Šito dabar nėra.

– Kitas vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio įvykių, apie kurį jau užsiminėte – 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija. Ar sutiktumėte, kad šiuo veiksmu Rusija pakeitė tam tikrą iki tol nusistovėjusią pasaulio tvarką?

– Sutikčiau, nors bandymų pakeisti tą pasaulio tvarką buvo ir anksčiau. Ta pati Gruzija yra pavyzdys. Ten yra okupuotos teritorijos, kur klausimas nėra išspręstas iki šiol, Rusija nėra pasitraukusi. Lygiai taip pat ir Krymas, tik tiek, kad pati veika, reakcija buvo truputį kitokia, nei Gruzijos atveju. Tuomet pasaulio bendruomenė bandė tarsi apsimesti, kad nieko neįvyko. Galbūt mes buvome vieni garsesnių kalbėtojų, bet nelabai išgirsti. Po Krymo okupacijos atsibudo ir kolegos Vakaruose, pamatė, kad išties kažkas taip brutaliai perbraižo sienas vidury baltos dienos.

– Būtent veiksmo brutalumas lėmė prabudimą?

– Pats veiksmas, nes jo niekas nesitikėjo, ir tai, kad visiškai į bet kokias reakcijas, kurios buvo iš Vakarų, Rusija nekreipė jokio dėmesio. Suorganizavo rinkimus, įtvirtino savo valdžią ir, taip sakant, visiems pamosavo ranka.

– Ukrainoje vyksta prezidento rinkimai. Kokią ateitį matote šiai valstybei?

– Daug kas priklauso nuo Vakarų bendruomenės, nes Ukrainos žmonių drama ta, kad jie norėtų teigiamų pokyčių ir matyti savo valstybę vakarietiška demokratija, bet visi žino, kad reformos gana brangiai kainuoja. Ta prasme, žmonėms reikia prisiimti kartais nemalonią naštą. Reformų darymas po 20 metų tyvuliavimo oligarchiniame režime nėra labai lengvas, nes reikia labai daug džino sukišti į butelį.

Reformų darymas po 20 metų tyvuliavimo oligarchiniame režime nėra labai lengvas.
Ingrida Šimonytė

Mes tą džiną į butelį kišome, kai buvo atkurta Nepriklausomybė. Labai greitai gavome ES narystės perspektyvą, todėl mums motyvuotis buvo daug lengviau. Padarėme labai daug svarbių pokyčių. Ukrainai motyvuotis gerokai sunkiau, kai perspektyvų jokių nematai. Tada žmonėms atrodo – vardan ko reikia stengtis, ir koks tas mūsų galutinis tikslas, dėl ko turėtume kažkokią naštą prisiimti. Ir politikams nėra tada didelio intereso bandyti reformų darbotvarkę į priekį stumti. Tada yra rizika, kad liksi tokiame neapibrėžtame būvyje, kur kiekviena interesų turinti grupė reikš juos, o žmonės gyvens arba emigruos, pasirinks su tuo susitaikyti, kol galiausiai vėl tas nepasitenkinimas dar vienu eiliniu maidanu pratrūks.

Tai yra didelė problema. Man atrodo, kad čia turėtų būti dviejų pusių gatvė. Viena vertus, Ukraina turėtų grįžti prie to, kad mes rimtai žiūrime į reformas, kurias darome. Kita vertus, Vakarai, ES turėtų pagalvoti apie kažkokį durų plyšį, per kurį parodytų bent kažkokią konkretesnę perspektyvą – specialaus proceso, tokio kaip su Balkanais ar panašiai – būtent motyvacijai kaitos ir lengvesnei diskusijai, kad nebūtų tik „darykite, darykite, bet mes jums nieko už tai neduosime“. Kitaip žmonės klaus, vardan ko, daryti, sakys „duokite tik mums pinigus, nes mes čia kariaujame“. Tokia diskusija nėra labai motyvuojanti nei vienai iš pusių. Gal pasirinkimas rinkimuose (bent jau pirmajame ture) kažkuria prasme su tuo susijęs, nes žmonės norėjo nubausti valdžią.

– 2016 metais įvyko „Brexit“ referendumas. Ar pamenate, kur buvote ir kaip reagavote, kai buvo paskelbta žinia, jog Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos?

– Aš buvau tikra, kad „Brexit“ referendumas baigsis taip, kaip baigėsi. Manęs visiškai nenustebino, todėl, kad buvau tikra, jog bus du dalykai. Pirma, kad į referendumą veikiausiai ateis daugiau „Brexit“ šalininkų, o tie žmonės, kurie yra iš principo už Europą, tiesiog patingės ateiti. Taip ir atsitiko.

Antra, skaitau procesus, kurie vyksta Vakarų šalyse po pastarosios finansų krizės. Skaitau politologų knygas apie tai ir ta drama įvyko dėl trijų priežasčių, apie kurias Yascha Mounkas rašė savo knygoje „Žmonės prieš demokratiją“. Viena vertus, po pasaulio finansų krizės labai smarkiai sutriko nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos vyravęs tikėjimas, kad vaikai visą laiką gyvens geriau už savo tėvus. Dabar to tikrumo nėra.

Ta drama įvyko dėl trijų priežasčių, apie kurias Yascha Mounkas rašė savo knygoje „Žmonės prieš demokratiją“.
Ingrida Šimonytė

Antra, labai pasikeitė visuomenių paveikslas dėl imigracijos. Britanija yra viena šalių, kur tai yra gana matoma. Trečia, kad komunikacijos kanalai visiškai pasikeitė. Socialiniai tinklai, galimybės sukurti teoriją apie plokščią žemę, apie kontrolės praradimą Briuselio naudai ir t.t. – tai labai lengva šiais laikais. Tą tradicinės partijos yra pražiūrėjusios beveik visose valstybėse. Visa tai tiesiog sukrenta į tokį burbulą, kada nesudėtinga pasiekti tokį rezultatą, jeigu tradicinės partijos neskiria dėmesio bandymui įtikinti žmones priešingai.

Davidas Cameronas padarė referendumą iš esmės dėl savo vidinių politinių sumėtimų. Manau, kad jis buvo absoliučiai tikras, kad laimės žmonės, norintys likti ES. Jis visiškai neskyrė dėmesio pasakyti britams, kaip iš tikrųjų atrodo santykiai su ES. Melo buvo labai daug. Įskaitant tai, kas už ką atsakingas, baigiant tuo, kas kam duoda pinigus. Pavyzdžiui, kiek daugiau pinigų galėtų gauti Nacionalinė sveikatos tarnyba, jei nebūtų Briuselio, kuriam reikia mokėti. Manęs visiškai nenustebino tas rezultatas. Nenorėjau, kad taip atsitiktų, bet kažkuria prasme tikėjausi, kad esant tokioms aplinkybėms, labai tikėtina, kad rezultatas bus toks.

– Suprantu, kad D. Cameronas neįvertino visuomenės dalies, kurią paveikė jūsų minėti procesai.

– Manau, taip, jis neįvertino poveikio. Jis neįvertino, kad žmonės, kuriems iš esmės viskas „ok“, dažnai būna politiškai pasyvūs. Tiesiog neateina į rinkimus. Bet kurios šalies statistika rodo, kad jauni žmonės yra vieni prasčiausiai balsuojančių pagal aktyvumą. Bet tai yra grupė, kuriai labiausiai aišku, dėl ko yra gerai būti ES.

Dar labai blogai, kad jis referendumą išprovokavo dėl savo vidinių politinių tikslų. Labai blogai, kada politikai žaidžia su ugnimi dėl visiškai vidinės politinės darbotvarkės, o ne dėl to, kad nori sužinoti žmonių nuomonę konkrečiu klausimu. Čia kaip su Seimo narių skaičiaus sumažinimo referendumu Lietuvoje.

Britai visada turėjo tokį savotišką santykį su ES, įtampos visada buvo ir jie visada buvo atokūs Bendrijai. Bet ekonominė nauda ir visi kiti privalumai tik dabar labai gerai pasimato, kada matai, kad to negausi ir yra rizika, kad tavo verslas ir procesai gali imti ir sustoti, nes negali susitarti dėl tokio paties režimo, būdamas kažkur išorėje ir niekuo neįsipareigodamas. Žmogus nusprendė turėti stipresnę ranką prieš Nigelą Farage`ą ir pralaimėjo.

Labai blogai, kada politikai žaidžia su ugnimi dėl visiškai vidinės politinės darbotvarkės.
Ingrida Šimonytė

– Lietuvoje matosi minėtų procesų poveikis? Tarkim, dėl imigracijos – nebent iš Ukrainos ir Baltarusijos, dėl finansų krizės nuoskaudų yra.

– Kažkuria prasme tikrai matosi, tik tiek, kad mes neturime imigracijos labai didelio praktinio poveikio. Bet turime teorinį, nes apie imigrantus nuomonę turi visi, nepaisant to, kad tų imigrantų dažnai nėra matę. Ukrainiečiai ir baltarusiai, atvykę čia dirbti, visuomenės, bent mano stebėjimu, priimami gana draugiškai. Nėra atmetimo, koks būdavo lietuvių arba žmonių iš Artimųjų Rytų atžvilgiu senojoje Europoje. Dažnai ten ir skirtumai būna gerokai didesni, įskaitant ir religinius.

Kad po finansų krizės tikėjimas greita plėtra sutriko, manau, kad tai tinka ir mums. Juolab, kad dabar turime skirtingas dinamikas. Vilniuje dinamika atrodo tarsi nieko čia ir nebuvo, išsilaižėme žaizdas ir toliau keliaujame aukštyn. Bet kitur Lietuvoje žmonės jaučiasi visiškai kitaip.

O socialiniai tinklai visur veikia vienodai ir tikrai galima sukurti, pavyzdžiui, „antivakcinų“ reikalą ir galbūt netgi politinę partiją „antivakcinų“ klausimu, laimėti rinkimus. Paskui nežinoti, ką daryti Seime su pensijomis, infrastruktūra, krašto apsauga, miškais ir t.t. Bet pats procesas – įtraukti žmones į kažkokią kartais gal ir pačią beprotiškiausią idėją yra smarkiai palengvintas. Nebėra taip, kai per tradicinę žiniasklaidą gaudavai informaciją. Ne, dabar daugiau bėgame paskui procesą.

Vilniuje dinamika atrodo tarsi nieko čia ir nebuvo, išsilaižėme žaizdas ir toliau keliaujame aukštyn.
Ingrida Šimonytė

– Pastaraisiais metais pastebimas visuomenės nepasitikėjimo ekspertais, moksliniais įrodymais paūmėjimas. Vietoje to žmonės renkasi įvairias konspiracijos teorijas, kliaunasi informacija iš socialinių tinklų ar kitų neaiškių šaltinių internete. Iš kur kyla šis nepasitikėjimas?

– Kyla iš to, kad gali gauti (nepavadinčiau to informacija) labai daug srauto ir labai greitai. Anksčiau kur galėjai surasti konspiracijos teoriją – tai buvo Siono išminčių protokolai, apie kuriuos kas nors ką nors žinojo, bet kurių reikėjo specifiškai ieškoti, aiškintis. Arba, tarkim, ateivių išsilaipinimo žemėje įrodymų – galbūt kokių nors nuotraukų būdavo, bet būdavo sunku tai gauti ir apskritai sužinoti, kad tokia teorija egzistuoja.

Dabar gali sukurti bet kokią teoriją – kad ir skrajojančio makaronų monstro – paleisti ją į feisbuką ir priklausomai nuo tavo sėkmės, tą informaciją gali gauti labai daug žmonių. Kai sklaida tokia, nesudėtinga kelias sąmokslo teorijas per dieną susirasti ir patikėti kuria nors patinkančia.

– Matote tradicinės žiniasklaidos atsakomybės šioje problemoje?

– Tradicinė žiniasklaida kaunasi su tuo pačiu srautu. Jai labai sudėtinga tuo požiūriu, kad anksčiau ji galėdavo skirti daug resursų išnagrinėti kokią nors problemą iš esmės, ją aprašyti, padaryti tyrimą ar analizę. Pagal tai žmonės ir susidarydavo savo nuomonę. Dabar tradicinė žiniasklaida iš esmės turi dramą. Jei daro kaip anksčiau, tada tai bus vakarykštės žinios, kurių galbūt niekas nenori. Jei bando įtaikyti į laiką, tada plaukia paviršiumi ir dažnai neturi galimybių į dalykus įsigilinti.

Atsakomybė būtų per didelė našta, bet kartais (kartais) man atrodo, kad tradicinė žiniasklaida prisideda prie keistų teorijų plėtojimo, bandydama atspindėti objektyviai – neva kažkas vyksta. Bet tame atspindėjime, pavyzdžiui, „antivakserių“, kur buvo balandžio 1 dieną Seime, gali įžvelgti ir tų idėjų sklaidą. Nežinau, ar tai yra labai gerai. Suprantu, kad objektyvios žiniasklaidos pareiga yra atspindėti tai, kas vyksta, net jeigu tai kažkokie keisti dalykai.

Negali sakyti, kad plokščia žemė yra tiesiog kita nuomonė, ne, tai – tiesiog nesąmonė.
Ingrida Šimonytė

Bet visą laiką reikia įvertinti, kiek kritiškai žmonės tą informaciją priims. Jie tada mato, kad didžiausias portalas arba didžiausias laikraštis rašo, o jei parašyta arba per televizorių mačiau, vadinasi viskas yra teisybė. Daugelis žmonių taip informaciją priima. Labiau niuansuota tų įvykių sklaida būtų svarbi, kad tos sąmokslo teorijos nesiplėtotų. Yra kai kurie dalykai, kur gali galvoti, kad yra skirtingos nuomonės, bet kaip sakė ekonomistas Paulas Krugmanas, vis tiek yra tam ribos. Negali sakyti, kad plokščia žemė yra tiesiog kita nuomonė, ne, tai – tiesiog nesąmonė. Negali savo objektyvume sustatyti žmonių, kur viena pusė yra mokslas, o kita pusė – „antimokslas“, tada leisti jiems tarpusavyje pasimušti kaip lygiaverčiams partneriams. Vis tiek kažkur yra akivaizdūs dalykai, o kai yra neakivaizdūs dalykai, tada, žinoma, visos nuomonės turi teisę būti išklausytos.

– Ar galėtumėte kaip nors apibendrinti savo, kaip viešosios erdvės veikėjos, santykį su žiniasklaida ir žurnalistais? Jų yra skirtingų, bet gal kažkokie darbo metodai arba įpročiai erzina?

– Man atrodo, kad aš visą laiką stengiuosi atsakyti į klausimus, kurie man keliami. Mažiau mėgstu atsakinėti į klausimus, kurie man atrodo nėra žmonėms labai įdomūs. Bet kartais suprantu, kad žmonėms būna įdomu ir tai, kaip auga mano narcizai arba kaip aš verdu kokią nors sriubą. Bet šiaip stengiuosi išlaikyti dalykišką santykį. Todėl mano santykis su žmonėmis, kurie aktualijas, ekonomines arba politines naujienas apžvelgia ir komentuoja, yra susiklostęs ir yra tikrai puikus.

Kartais man kelia suglumimą bandymas klausimą supaprastinti, bet vėlgi – suprantu, iš kur tai kyla. Didele dalimi tai kyla iš tempo, kada kažkas ateina ir sako: pakomentuok tai. Arba ką nors labai paprastai pasakyk į kokį nors labai sudėtingą klausimą. Tada stengiuosi sava mada grįžti į „Adomo ir Ievos stadiją“, bandyti paaiškinti iš toliau. Kai pamatau, kas iš to mano paaiškinimo liko, kartais atrodo, kad be reikalo stengiausi. Bet negaliu sakyti, kad dėl to pykstu. Suprantu, kad taip yra tiesiog dėl žanro ypatybių. Nors manau, kad dėl to nukenčia žmonių galėjimas gauti informaciją.

– Grįžkime prie „Brexit“. Kaip manote, jis apskritai įvyks ar ne?

– Čia viskas priklauso nuo britų parlamento. Daugiau nieko negaliu pasakyti.

– Jeigu įvyktų, kaip po to pasikeistų Lietuvos pozicijos Briuselyje. Vis tiek JK – viena pagrindinių sąjungininkių, palaikė įvairiais klausimais anksčiau.

– Įvairiai būdavo, bet britų viena horizontali (daugelyje sričių) gera savybė buvo tai, kad jie būdavo iš tų valstybių, kurios truputėlį šalto dušo užpildavo visokioms iniciatyvoms dar ką nors papildomai prireguliuoti, prisiimti dar kokių nors labai didelių atsakomybių agurkų ilgiams ir panašiems dalykams, kur yra tik administracinė našta, bet nėra didelės pridėtinės vertės. Dėl to britų nedalyvavimo tikrai gaila. Jie savo anglosaksiška maniera truputėlį atgaivindavo debatą. Bet šiaip, manau, daug kas priklausys nuo to, koks tas santykių režimas bus pasirinktas, o yra labai skirtingos opcijos. Žinoma, pagal tai, kaip britų parlamentas balsuoja, gali numanyti, į kurią pusę nuomonė gali palinkti, bet derybos dėl būsimų santykių bus naujas etapas. Dvišaliu pagrindu, turint omenyje ir bendradarbiavimą NATO, šiaip tokį gerą tarpusavio santykį, nėra kliūčių normaliai bendrauti. Dar kiek turime savo interesų vien dėl to, kad ten gyvena daug mūsų žmonių.

– Sakėte, kad „Brexit“ jūsų nenustebino, o Donaldo Trumpo laimėjimas JAV prezidento rinkimuose?

– Irgi nenustebino. Dėl tos pačios priežasties.

– Jeigu būtumėte galėjusi, balsuotumėte už jį?

– Čia labai provokacinis klausimas ir aš į jį neatsakysiu. Manau, kad ir neturėčiau į jį atsakyti.

– Specialusis prokuroras Robertas Muelleris neseniai baigė savo tyrimą ir pateikė išvadą. Tiesa, visuomenė jos visos dar nematė, bet pagrindiniai dalykai joje – kad Trumpo kampanija nebuvo susimokiusi su Rusija, bet dar neaišku, ar prezidentas nebandė trukdyti teisingumui. Vis dėlto, kaip manote, ar Rusija (nors ir nesusimokiusi) prisidėjo prie to, kad D. Trumpas laimėtų?

– Rusija prisideda prie labai paprastų dalykų. Prie to paties prisideda ir ES šalyse, ir Ukrainoje. Rusijos interesas nėra, kad būtų išrinktas D. Trumpas ar Vladimiras Zelenskis. Rusijos interesas yra sumaištis valstybėse. Tiesiog pati sumaištis. Todėl jie siekia ją kelti ir dalyvauja tame per visokias netikras paskyras socialiniuose tinkluose. Per kažkokias informacines atakas ir t.t. O kokį pagrindą galėjo turėti Rusija? Tik tikėti galėjo, kad D. Trumpas jiems geriau, nei Hillary Clinton.

Rusijos interesas yra sumaištis valstybėse.
Ingrida Šimonytė

Bet čia spekuliacijų dalykas. Esminis dalykas yra kuo didesnė sumaištis, pavyzdžiui, kuo didesnė įtampa tarp skirtingų valstybės šakų, nes tada gali bandyti savo interesų lengviau tose valstybėse siekti. Jei turi labai stabilų politinį antstatą, tada tikėtis, kad kažkaip pasiseks pakeisti iki šiol buvusią liniją ar kažką sau išsimušti, gali būti sunku. Jei turi situaciją, kur parlamentas nesusikalba su prezidentu – tai „faina“. Tada gali atskirais užėjimais bandyti savo reikalus tvarkytis vienur arba kitur.

– Lietuvoje yra to?

– Negaliu pasakyti, kad visiškai nepastebiu jokio dėmesio Lietuvos prezidento rinkimams. Bet kol kas turbūt tai dar nėra pati intensyviausia fazė, kokia gali būti. Tikėčiausi, kad to bus daugiau prieš rinkimus.

– Ką dabar matote?

– Kol kas matau tik bandymą klijuoti etiketes kai kuriems kandidatams. Taip pat socialiniuose tinkluose gali matyti veiklos, kur yra dozė melo ir dozė tiesos suplakama į krūvą ir iš to konstruojami tam tikri „memai“ arba tam tikri naratyvai apie atskirus kandidatus, taip pat ir mane. Nesakau, kad tai būtent Rusijos inspiruota. Kas yra „Sputnike“ ar „Regnume“ man nekelia klausimų kieno tai yra. Kas yra mūsų vidinėje informacinėje erdvėje – čia galima galvoti įvairiai. Gali būti, kad tų atakų bus ir daugiau.

Gali būti, kad tų atakų bus ir daugiau.
Ingrida Šimonytė

– Apie „Facebook“ jau ne kartą užsiminėte. 2009 metais šis socialinis tinklas neturėjo ir 500 mln. vartotojų, o šiandien jų per 2,3 mlrd.. Pati, kiek pamenu, pakankamai vėlai prisijungėte. Kodėl?

– Turiu kiek daugiau nei 2 metų dalyvavimo „Facebook“ patirtį. Todėl, kad feisbukas gali būti labai įdomus, praverčiant žmonių, kuriuos tu seki, nuomones, analizes, informaciją, bet šiaip tai yra labai didelis laiko vagis. Man visą laiką, kol neatėjau į politiką, buvo gaila laiko feisbukui todėl, kad žinodavau, jog diskusijos mane labai įtraukia. Dabar tai yra mano darbas – bendrauti su žmonėmis, taip pat ir su tais, kuriems aš nepatinku, bet bandyti kartais jiems atsakyti į klausimus, o kartais – paaiškinti. Kai dariau kitus darbus, man tiesiog buvo aišku, kad turėsiu skirti labai daug laiko šiam dalykui.

– Kiek dabar laiko per dieną praleidžiate feisbuke?

– Dabar, kampanijos metu, mažiau, nes kompiuteris dažnai guli kur nors šone. Dabar gali kokią valandą ar dvi vakare prisėsti, kažką pasižiūrėti, kas yra įdomaus sraute, ar gal kas nors tau ką svarbaus parašė. Bet šiaip laisvesniu laiku, kada nėra intensyvios kampanijos, tai gali bendrą laiką suskaičiuoti ir kokias 4 valandas. Man tai yra daug.

– Kartu su „Facebook“ žmonių akis ir dėmesį užvaldė išmanieji telefonai. Ar galėtumėte be saviškio išbūti ilgesnį laikotarpį?

– Telefoną aš naudoju tik kalbėjimui ir kartais perversti naujienas portaluose. Feisbukas su telefonu nėra suderinamas. Dar kartais pasižiūriu paštą, jei žinau, kad kažkas turėjo ką nors atsiųsti. Telefoną pamesti man būtų problema, nes susisiekimo požiūriu tai svarbu, bet būna kartais, kad pamirštu jį ir galiu gyventi tas kelias valandas, kartais ir nepastebiu. Telefonas man vis dar yra tokia klasika, feisbuką ir kitką labiau kompiuteryje mėgstu.

Ingrida Šimonytė
Ingrida Šimonytė
© DELFI / Karolina Pansevič

– Pažiūrėjus į paauglius – jie vos ne visą laiką telefone. Net kai būna kartu, ne tarpusavyje bendrauja, bet telefone. Čia yra platesnių pasekmių?

– Yra, nes žmonėms bendrauti tarpusavyje gyvai kartais tampa labai dideliu iššūkiu. Paprasčiau yra susirašyti ar pasikalbėti virtualiai. Manau, kad socialiniai tinklai yra patogūs, kada negali su daugeliu žmonių pasišnekėti, bet tiesiog nori ištransliuoti savo nuomonę. Dar gali pasiginčyti su žmogumi, su kuriuo tikrai nesusitiksi, arba susirašyti su žmogumi greitai.

Bet kai žmonės sveikina savo artimuosius su asmeninėmis šventėmis feisbuke – man tai kelia šiokių tokių nusistebėjimų. Manau, kad gal mes greitai prarasime įgūdį su žmogumi pakalbėti arba bent jau jam paskambinti ir gyvu balsu pasakyti kokį gerą žodį. Ir anksčiau sakydavome, kad žmonės susvetimėję, gyvena daugiabučiuose, vienas su kitu nesisveikina, kaimynai vienas kito nepažįsta, bet dabar matai, kad gali sėdėti aplink stalą keturi žmonės, visi įnikę į savo telefonus ir kartais toks vaizdas, kad jie tarpusavyje tame telefone bendrauja, bet nepasikalba ir nepadeda to daikto į šoną. Aš stengiuosi to vengti. Man gyvi žmonės vis dar svarbiau už „gadget`us“.

– 2017 metais po pasaulį pradėjo plisti taip vadinamas „Me too“ judėjimas. Iš pradžių jis buvo apie seksualinį priekabiavimą, ypač profesinėje aplinkoje. Vėliau jo šalininkai pradėjo kalbėti tiesiog apie moterų padėties visuomenėje normalizavimą. Kokie dalykai jus šiuolaikinėje visuomenėje vis dar užknisa?

– Mane užknisa pačių moterų požiūris į moteris politikoje. Pas mus daug supratimo, kad politika yra kažkokių viršininkų terpė. Tarkim, kad Seimas mums yra kažkoks viršininkas, kad prezidentas yra kažkoks viršininkas. Tas supratimas nusveria vyrų naudai, kadangi gyvenime matome, kad daug kur viršininkai yra vyrai. Tuo metu turėtume į tai žiūrėti labai paprastai – tai yra mūsų, kaip visuomenės, atstovai, todėl turėčiau rinktis – ar aš vyras, ar moteris – tai, kas mano nuomone, man geriausiai atstovauja. Negali būti taip, kad atstovavimas nuo visuomenės struktūros skiriasi šitaip ženkliai, kaip dabar. Kai parlamente turi penktadalį moterų, kai žinai, kad turi daugiau nei pusę balsuojančių moterų. Svarbu, kad tai keistųsi.

Mane užknisa pačių moterų požiūris į moteris politikoje.
Ingrida Šimonytė

Kalbant bendriau apie moterų karjerą, turime objektyvius dalykus, kurie apsunkina moterų kelią, pasiekimus. Bet tai nėra kažkoks Lietuvos atradimas, tai gana universali problema. Klausimas tik, kaip mums sekasi padėti ją spręsti. Moterys, kurios nusprendžia susilaukti vaikų, gauna baudą už motinystę, ji statistiškai patvirtinta. Moteris be vaikų ir vyras su vaikais (ar be vaikų) turi beveik tą pačią karjeros trajektoriją. Moteris su vaikais iškart turi nuosmukį ir paskui pradeda kilti, bet jau niekada nepasiveja kitų savo bendraamžių. Dar yra infrastruktūros, lengvesnio grįžimo į darbą, šeimos ir darbo derinimo klausimai. Mes nesame lankstūs, labiau esame linkę diskutuoti apie tai, kas yra gera šeima, kokia šeima teisinga, vietoje to, kad spręstume tai, kas yra reali problema – kad moterys galėtų suderinti tai, kas joms vienoms gamtos duota – gimdyti vaikus – su savo profesinėmis ambicijomis.

– Turbūt yra dalykų, kurie paverčia moterų gyvenimą sudėtingesniu nei vyrų, ir kurių neįmanoma išspręsti politiniais sprendimais. Tarkim, reikia anksčiau atsikelti, kad galėtum pasidažyti, arba darbe turi kalbėti ne per garsiai, bet kad tave vis tiek išgirstų, arba atrodyti patraukliai, bet neiššaukiančiai. Visą laiką reikia balansuoti. Ar sutiktumėte, kad moterims gyventi yra sudėtingiau nei vyrams?

– Kažkuria prasme sutikčiau, nes į tave daug kritiškiau žiūri. Jei esi veržlus, veiklus ir aktyvus vyras, tada būsi lyderis, o jei esi veržli, veikli ir aktyvi moteris, tai kartais tave laikys kale. Čia yra percepcijos dalykas, kad vertinimai a priori nėra vienodi. Bet čia mes ir pačios sau prisiimame tą apribojimą, todėl, kad pačios galvojame, kad turime labai įtikti. Įsivaizduoju, kad požiūris turėtų būti labai paprastas ir žmogiškas. Turime būti gerbiamos už tai, ką mes galime, ne už tai, kaip mes atrodome. Žinoma, turime gerbti aplinkinius ir atitinkamai laikytis sutartų taisyklių, tačiau tai nereiškia, kad turime būti Claudios Schiffer nuostabumo ar kitu būdu patenkinti žmonių vizualinius reikalavimus. Kartais mes sau užsidedame tuos labai didelius reikalavimus, nes moterys apskritai yra linkusios siekti tobulumo.

Turime būti gerbiamos už tai, ką mes galime, ne už tai, kaip mes atrodome.
Ingrida Šimonytė

Lietuvoje yra daryti tyrimai, kai moterų ir vyrų buvo klausiama, jei yra darbo skelbimas – 5 reikalavimai, jūs neatitinkate 2 iš jų, ar aplikuosite. Tai vyrų aplikuotų absoliuti dauguma, o moterų – apie trečdalį. Tai labai gerai atskleidžia skirtumus. Moterys dažnai galvoja, kad turi būti tobulos ir jei nėra tobulos, negali net pabandyti, nes turi būtinai atitikti kažkokį sąrašą reikalavimų, kuris yra arba parašytas, arba manoma, kad visuomenėje susiklostęs. Reikia išmokti paprasčiau į tokius dalykus žiūrėti.

– Jūsų rinkiminiame puslapyje aprašoma Lietuvoje vyraujanti viešųjų finansų dviveidystė ir tai, kad būtina pasirinkti takoskyroje tarp „mažos valstybė“ ir didelės bendro gėrio dalies modelių. Neradau aiškaus atsakymo, kuriam pati pritariate?

– Tie kraštutinumai yra iliustracija tų, į kuriuos dabar taikome. Pagal bet kokį mokesčių santykį su BVP esame visiškai krašte. Pagal ambicijas, pažadus ir lūkesčius bandome save kone Skandinavijai prilyginti. Man atrodo, abu kraštutinumai turi problemų. Pirmas – kad niekas Lietuvoje su žmonėmis nepakalba, ar jiems patiktų privatus sveikatos draudimas, arba privatus aukštasis mokslas. Kažkaip desperatiškai bandoma sakyti, kad viskas yra gerai su tuo žemu biudžeto ir BVP santykiu – nes pažiūrėkite į Airiją, pamirštant, kad Airija yra visiškai kitokia ekonomika, kur nacionalinės pajamos nuo BVP smarkiai skiriasi.

Skandinavija yra modelis, kurį, atkūrus Nepriklausomybę, buvo įsivaizduojama, kad mes labai greitai sukursime. Yra aiškus pamatas, kodėl šalys su aukščiausiais mokesčiais gali būti ir vienos konkurencingiausių. Atsakymas yra pasitikėjimo jausme. Jei žmogaus gatvėje paklausiama, ar tu manai, kad kiti žmonės yra geri, Skandinavijoje į tą klausimą teigiamai atsako absoliuti dauguma žmonių. Mums gi, atrodo visiškai kitaip. Nesakau, kad man, bet didelei daliai mūsų. Yra nuostata, kad kiti žmonės nėra verti pasitikėjimo. Kai taip manai, kurti kažkokį didelį bendrą gėrį yra labai sudėtinga. Reikia labai tikėti, kad tu sutiktum daug padėti ant bendro stalo, tikėdamasis daug atgauti. Kol to pasitikėjimo neturime, aspiracija, kad kažkokiu būdu galime tapti Skandinavija per trumpą laiką – tikrai ne. Tam reikia kitų dalykų.

Sau atsakau, kad yra teorija, kuri galėtų bandyti sugretinti šiuos kraštutinumus, išeinant iš mūsų kultūrinės tapatybės, kurią matyčiau krikščionybėje. Kaip tai ir atrodytų paradoksalu, nes dalis lietuvių yra katalikai, kiek uolūs – kitas klausimas. Bet yra pati krikščionybė, kaip supratimas, tam tikra etikos normų visuma, kad yra mūsų pareiga tam tikrus klausimus spręsti bendrai. Galbūt galėtume juos spręsti nebūtinai per valstybę, bet ir per bendruomenę, kas JAV visai neblogai veikia ir valstybę papildo. Bet tam, kad turėtum stiprią bendruomenę, reikia kitokio pasitikėjimo. Dažnai tik teoriškai galime įsivaizduoti, kad bendruomenė gali tuos klausimus išspręsti, mums dar reikia truputėlį bręsti.

Čia yra pamatas, bet kita vertus, yra tavo atsakomybės už savo sprendimus, savo likimą, savo vaikus, tėvus, šeimą. Dėl to sakau, kad šalis, kuri tuo pamatu savo ekonomiką parėmusi, yra Vokietija. Nesakau, kad mums reikia tokio paties biudžeto ir BVP santykio, pradžiai pakaktų tiesiog jį pagerinti, kad galėtume tam tikras problemas švietime, sveikatos ir socialinėje apsaugoje spręsti. Tai galėtų būti tas orientyras, į kurį galime žiūrėti koncepciniu lygiu. Ne dėl to, kad skaičius gražus, ne dėl to, kad šalis sėkminga. Šveicarija irgi sėkminga, Skandinavijos šalys irgi sėkmingos. Ne tame yra atsakymas, o tame – kas gali visuomenėje „važiuoti“.

Manau, kad važiuoti gali grynai krikščionybės etika paremta koncepcija (tarp to individualizmo ir didelio valstybės dalyvavimo). Ji reiškia, kad turime daugiau pasistengti dėl bendrų reikalų, bet neperduoti valstybei tiek, kiek Šiaurės šalys.

– Tai didžiulis darbas tokį modelį įgyvendinti, įtikinti visas puses. Reikėtų priimti daugybę sprendimų.

– Sprendimai yra du. Pirmas klausimas, ar tai, kaip dabar gyvename yra problema? Yra žmonių, kurie sakys, kad nėra problemos. Paprastai tai žmonės, kuriems neblogai sekasi, kurie nesusimąsto, kad už vaikų mokslą reikia mokėti pinigus, kuriems tai nekelia didelės įtampos.

O kiti žmonės? Čia mūsų žmonės ar ne mūsų? Tų kitų žmonių vaikai, kurie turėtų gauti bilietą į ateitį – jie mums turi rūpėti? Kas juos nuves į privačią mokyklą arba privačią gydymo įstaigą? Niekas nenuveš.

Tų kitų žmonių vaikai, kurie turėtų gauti bilietą į ateitį – jie mums turi rūpėti?
Ingrida Šimonytė

Vadinasi, mes turime užtikrinti šiuos dalykus, bet mes neužtikriname. Galime tai konstatuoti. Kas vyksta dabar, tai – neskaidrus viešųjų sektorių privatizavimas, kai tau reikia korepetitorių, kai tau reikia slaugių, privačios medicinos. Daliai žmonių tai nėra problema, daliai – tai didelė problema. Pakankamai sąžininga būtų tiesiai šviesiai pasakyti: žmonės, jums priklauso labai mažai, o toliau viskas yra jūsų reikalas. Bet aš nežinau Lietuvoje politikų, kurie būtų tokie drąsūs ir tokie libertarai, kad šitą darbotvarkę norėtų žmonėms pasiūlyti. Juolab, kad man ji ir atrodo neteisinga.

Jei mes pripažįstame, kad tai yra problema. Tuomet pabandome pagalvoti, kas mus vienija. Kas šią vienkiemių šalį vienija? Turime rasti, kas yra pamatas, kuriuo galime ieškoti sprendimų. Man tai yra tiesiog elementarus supratimas, kad kaip krikščioniška bendruomenė, tos etikos turėtojai savo genetiniame kode, mes galime nesunkiai atrasti atsakymus, kuo mes turime pasirūpinti bendrai, o kas yra žmogaus asmeninis reikalas ir atsakomybė.

Interviu su kitais kandidatais į prezidentus DELFI publikuos vėliau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(93 žmonės įvertino)
3.8925
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pirko kompiuterius ir nusvilo: taip įmonė gali ir bankrutuoti (95)

Verslininkas Laimonas – apstulbęs. Prieš kurį laiką iš vienos įmonės nusipirkęs tris naujus...

Konkurencijos taryba: „Gazprom“ turto išieškojimas yra sudėtingas (5)

Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ jau beveik 5 metus nesumokant Lietuvai 42 mln. eurų baudos,...

Dokumentai atskleidžia – „Rosneft“ padeda Venesuelai apeiti JAV sankcijas (15)

Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro nukreipia naftos pardavimus į Rusiją ir per valstybinę...

„Lietuvos energija“ NT aukcione pardavė pastatų kompleksą už 4,2 mln. eurų

Energetikos įmonių grupei „Lietuvos energija“ priklausanti bendrovė „NT Valdos“...

„Facebook“ teigia išsaugojusi „milijonus“ „Instagram“ slaptažodžių

Milijonai „Instagram“ vartotojų išsaugojo savo slaptažodžius vidiniuose serveriuose,...

Top naujienos

Mirtinai užšalo, bet išgyveno: slidininkės išgyvenimo istoriją sunku paaiškinti net medikams (1)

Kai Anna Bagenholm slidinėdama nusirito nuo kalno tiesiai į ledinį vandenį, jos kūno temperatūra...

Kurtinaičio žodžiai pradeda pildytis: „Žalgiriui“ neįmanomų dalykų tiesiog nebūna? laida „Krepšinio zona“ (34)

17 procentų – taip buvo vertinti Kauno „Žalgirio“ šansai ketvirtadienį nukauti Stambulo...

Zelenskis Porošenkai: niekada gyvenime nekalbėjau su Putinu atnaujinta 21.20  (235)

Penktadienį nacionaliniame sporto komplekse „Olimpijskij“ Kijeve vyko kandidatų į Ukrainos...

Tragiškas įvykis Panevėžyje: žuvo su autobusu susidūręs motociklininkas (8)

Policijos departamentas informavo, kad penktadienio vakarą Panevėžyje įvyko nelaimė. Su...

Adamkaus paramos vertinimas – nevienareikšmis: klausimų sukėlė anksčiau nuskambėjusios aplinkybės (155)

Prezidento Valdo Adamkaus parama Gitanui Nausėdai per prezidento rinkimų pirmą turą vertinama...

Margučių meistrė parodė, kaip kiaušinius paversti tikrais meno kūriniais (8)

Ant Velykų stalo garbingiausią vietą užima pagrindinis šios pavasario šventės atributas –...

Pirko kompiuterius ir nusvilo: taip įmonė gali ir bankrutuoti (95)

Verslininkas Laimonas – apstulbęs. Prieš kurį laiką iš vienos įmonės nusipirkęs tris naujus...

Parodė, kaip paprastai pasigaminti burnoje tirpstančius velykinius keksiukus (106)

Burnoje tirpstantis desertas jūsų Velykų stalui – šokoladiniai keksiukai su rududu ir...

Aviakompanijos pribrendo perversmui: atsisakius pilotų, sutaupytų milijardus ir atpigtų bilietai (28)

Aviacijos kompanijos, nepaisydamos didelių galimų sutaupymų, prie skrydžių su vienu pilotu, ar...