Lietuvoje – geroji infliacija
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis laidoje „Piniginiai reikalai“ komentuoja, kad geroji infliacija susijusi su sparčiai augančiai atlyginimais. Būtent tokią situaciją ir matome Lietuvoje.
Lietuvos bankas prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija šalyje šiemet sieks 4,5 proc., o kitąmet infliacija vis dar bus padidėjusi ir sudarys 5,1 proc. Tuo tarpu Europos Centrinis Bankas (ECB) prognozuoja, kad vidutinis kainų augimas euro zonoje šiais metais išaugs iki 2,6 proc., o 2022 m. – iki 3,2 proc.
N. Mačiulis pastebi, kad gerosios infliacijos pageidautų daugelis ES valstybių, tačiau yra ir blogoji infliacija,
„Matome daugelyje pasaulio šalių energetinių išteklių kainų krizę, brangstančias žaliavas. Gali būti prastas derlius, pabrangti grūdai, dar kažkokie dabar neprognozuojami veiksniai, kurie gali pabranginti ar maisto produktus, ar kitas žaliavas. Tokios infliacijos rizika visada yra. Itin nemaloni ir komplikuota situacija, būtų nes ir taip turime daug infliacinių veiksnių, jei prisidėtų dar netikėti šokai, pavyzdžiui sukrėtimai naftos ar dujų tiekime.
Tai padidintų infliacinį spaudimą, išstumtų centrinius bankus į visiškai keistą situaciją, kur viena vertus infliacija dar labiau įsibėgėja, kita vertus energetinių išteklių ar maisto produktų trūkumo problemų keldamas palūkanų normas nesuvaldysi. Tai čia įvairių rizikų yra, bet kol kas ką sako ir centriniai bankai, ir daugelis ekonomistų pritaria, kad vis tik mes matome tokį pliūpsnį infliacijos susijusį su pandemija, su didele paklausa, kurios nepasiveja pasiūla. Bet pasiūla jau vejasi. Yra gaminama, užsakyta daugiau laivų, žaliavų gavyba, gamyklų pajėgų plėtimas, investicijos vyksta ir tai padidins pasiūlą. Tikėtina, kad iš tiesų 2023 metais infliacija gali atslūgti. Kalbėti kaip bus yra labai sudėtinga, nes galime numatyti aibę įvairių scenarijų ir daugelis iš jų nebus labai malonūs“, – komentavo ekonomistas.
Kalbant apie Lietuvą, ekonomistas išskiria, kad kainų augimas čia didesnis nei kitose šalyse dėl dviejų priežasčių.
„Mes vis dar pagal kainų lygį vejamės ES vidurkį, ypač kalbant apie paslaugų kainas. Čia iš dalies ir viešojo sektoriaus priimami sprendimai – didinami viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, paslaugų įkainiai, kyla sveikatos, švietimo, paslaugų kainos, nors jų tiesiogiai kartais ir nemoka gyventojai, bet jos įvertinamos tiek, kiek turėtų, nors vis dar yra gerokai mažesnės nei ES vidurkis,
Čia konvergencija vyks, bet kita priežastis nuolatinė ir svarbesnė, kad darbuotojų Lietuvoje trūksta labiau, jų derybinė galia didesnė ir atlyginimų augimas spartesnis, kuris kurį laiką nebuvo perkeliams į galutines kainas. Matėme, kad mažėjo įmonių pelningumas, BVP struktūroje išaugo atlyginimų dalis, sumažėjo kapitalo pajamos ir mišrios pajamos, bet tos ribos jau pasiektos, rezervai išnaudoti ir dabar jau didėjančios darbo sąnaudos atsiduria ant vartotojų pečių, didesnių kainų pavidalu“, – nurodė N. Mačiulis.
Jo teigimu išeičių, ką dėl to daryti, nedaug.
„Galima sakyti, kad reikėtų daryti greitesnę fiskalinę konsolidaciją, greičiau mažinti deficitą, bet tai reikštų nedidinti minimalaus mėnesinio atlyginimo, neapmokestinamųjų pajamų dydžio. Būtent tomis priemonėmis dabar labiausiai ir padedama tiems, kurių pajamos mažiausios, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia. Tai turbūt labiausiai vartotojų entuziazmą prislopintų didesni mokesčiai, bet nepanašu, kad tam yra politinis konsensusas ir atitinkamas politinis klimatas įvedinėti didesnius mokesčius. Dėl to ir turime tokį ekonomikos klestėjimą, kurio bent jau kol kas niekas neslopina. Įdomu tai, kad net ir energetinių kainų šokas nelabai prislopino, bet tikėtina, kad jau kitais metais pajaus vis daugiau gyventojų ir tai prislopins ekonomikos augimą“, – teigė pašnekovas.
„Nebūsiu didesnių mokesčių advokatu, tegu būna velnio advokatu tas, kas ruošia naujus mokesčius. Man mokestinės naštos užtenka. Žiūrėsime ką pasiūlys Vyriausybė, manau dabar turi rimtesnių problemų ir iššūkių nei mokesčių didinimo planas“, – pridūrė ekonomistas N. Mačiulis, paklaustas, kad galbūt ne kitais, bet dar kitais metais jau reikėtų didinti mokesčius.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas priduria, kad užsitęsus infliacijai ir pildantis blogesniems scenarijams ekonomikos augimas ir atsigavimas gali sulėtėti. O blogieji scenarijai gali ir išsipildyti.
„Energetinių išteklių kainos sumažėja labai nedaug, nes ilguoju laikotarpiu matome, kad visas perėjimas prie klimatui neutralios ekonomikos iš esmės bus tas veiksnys, kuris lems didesnę infliaciją vidutiniu laikotarpiu. Irgi neatmeskime to, kad šiais metais nemažai infliacijos atėjo iš didesnių maisto kainų. Kodėl? Buvo prastas kviečių derlius pasaulyje, Lietuvoje prastas daržovių derlius ir panašiai. Kas gali pasakyti, kad kitų metų vasarą vėl nebus blogas derlius? Tai visiškai priklauso nuo orų ir gali susidėti keletas scenarijų. Nepamirškime, geopolitiniai įvykiai, visa JAV-Kinijos politinė priešprieša, tiekimo grandinių trikdžiai, tai gali išsilaikyti ir lemti, kad turėsime tą didesnę infliaciją nei turime dabar, bet kita vertus trumpuoju laikotarpiu gali būti, kad infliacija gali ir pakristi. Kalbant net apie sausį, vasarį kovą, jei Omicron įsibėgės, paprasčiausiai gali sumažėti energetinių resursų kainą staigiai, nes ką reiškia, kai žmonės mažiau juda – mažesnė paklausa naftos produktams, naftos kaina gali koreguotis“, – teigia ekonomistas ir, kaip pavyzdį nurodo, kad gruodį tokios infliacijos kaip buvo lapkritį Lietuvoje jau nebebus vien dėl to, kad degalų kainos nebepadidėjo.
Kalbant apie išaugusią Lietuvos skolą ir mokesčius, ekonomistas T. Povilauskas mini, kad sugrįžtantys fiskalinės drausmės apribojimai paskatins pokyčius svarstant 2023 metų biudžetą.
„Manau viskas priklausys nuo to, kur judės ekonomikos situacija, kas bus su pandemija. Nenurašyčiau, kad Vyriausybė galvos, kaip turėti mažesnį deficitą ir prislopinti, jeigu bus tas perkaitimas. Aš gal sakyčiau labiau žiūrima į turto kainų infliaciją“, – sako ekonomistas ir nurodo, kad nekilnojamojo turto rinkoje galime matyti daugiau sprendimų.
Pokyčių euro zonoje sulauksime negreit
Reaguodami į išaugusią infliaciją centriniai bankai visame pasaulyje ėmė griežtinti pinigų politiką. Anglijos bankas tapo pirmuoju centriniu G7 šalių banku padidinęs palūkanų normas. To ėmėsi ir Norvegija, Vengrija, Čekija, Rusija, Meksika. O ECB nors pranešė užbaigsiantis specialią pandeminę vertybinių popierių pirkimo programą, istoriškai mažų palūkanų normų dar nesiryžo didinti.
T. Povilauskas komentuoja, kad tai finansų rinkoms siunčia signalą, jog pinigai po truputį kai kur ima brangti, o kai kur jie brangs kažkada ateityje.
„Kai kalbame apie JAV centrinį banką, mūsų SEB prognozėmis, pirmas sprendimas didinti bazinę palūkanų normą 0,25 proc. bus kitų metų gegužę. Iki gegužės dar pusė metų. Jei niekas labai drastiškai nepasikeis į vieną ar kitą pusę, tai kitais metais JAV centrinis bankas didins 3 kartus palūkanų normą, kitais metais dar tris kartus. Svarbiausia pasaulyje ekonomika ims branginti pinigų kainą.
Infliacija yra įsibėgėjusi, aišku, labai svarbu žiūrėti, kiek ta infliacija nulemta žaliavų ir kiek ji yra laikina, nes pavyzdžiui Europos Centrinis Bankas galvoja, kad 2023 m. infliacija bus mažiau nei 2 proc. JAV lūkesčiai didesni, darbo rinka labiau įkaitusi. Ir galbūt prisideda tie veiksniai, kad ir darbo užmokesčio augimas spartesnis, įsibėgėja kainų ir atlyginimų spiralė. Pinigų kaina ateityje turės didėti, o kam to reikia, tai yra teorija, kad didesnė pinigų kaina iš esmės ima labiau skatinti taupyti ir ne tiek išlaidauti, nes pinigų kaina padidėja. Tose šalyse, kurios labiau įkaitusios, tai tas sprendimas didinti palūkanų normą ir yra“, – komentuoja ekonomistas.
N. Mačiulis priduria, kad šiuo metu rinkos tikisi, jog EURIBOR bus teigiamas 2024 m. pabaigoje ar 2025 m.
„Tie lūkesčiai šiek tiek pasikeitė per kelis pastaruosius mėnesius matant infliaciją, bet vis tiek niekas nesitiki, kad ECB staiga šoks ir 3-4 kartus per metus pradės kelti bazines palūkanų normas. Turbūt infliacijos labai neprislopintų, nes pagrindinis infliacijos veiksnys ne per greitai augantis kreditavimas, ne perteklinis noras skolintis įmonių ir gyventojų, o energetinių išteklių krizė, kuri ir sukėlė tą infliaciją. Čia didesnės palūkanos paaštrintų kai kurias socialines problemas, sukurtų kitas problemas, o infliacijos nenuslopintų. Dėl to nelabai kas ir tikisi, kad ECB per daug reaguos.
Juolab, kad ECB galvoja ir apie tokius dalykus kaip milžiniškas Italijos ar Graikijos skolas, kur per greitas monetarinės politikos griežtinimas sukurtų kai kurių euro zonos valstybių mokumo problemą. Dėl šių priežasčių kaži ar Europa pamatys didesnes palūkanas bent artimiausius dvejus metus, bet rizika yra globaliai.
Manau, kad centriniai bankai per ilgai ignoravo, kad paklausa pasaulyje yra milžiniška, kad mes matome gero gyvenimo krizę, kad paklausa viršija pasiūlą ir tai sukuria infliacinį spaudimą. Tai ir dabar FED ignoruoja, sako kad taip, mažinsime pamažu skatinimą, bet dar reikia. Tai kuo ilgiau delsia... Aišku, nenori sukelti kažkokios griūties finansų rinkose, bet iš esmės ir toliau pakaitina infliacinius lūkesčius“, – teigia ekonomistas.
N. Mačiulis nurodo, kad nukeldama sprendimą dėl palūkanų normų didinimo ECB tuo pačiu valdo ir gyventojų bei verslo lūkesčius.
„Sako nebijokite, tokiu būdu bendrauja ir su profesinėmis sąjungomis, kad nebūtų per didelės derybinės galios, kad ne per daug kiltų atlyginimai, nes viena rizika, kad čia gali įsisukti atlyginimų ir kainų augimo spiralė, kada labai smarkiai reaguodami į infliacijos baimes pradeda kilti atlyginimai daug sparčiau. O tie sparčiai kylantys atlyginimai niekur kitur negali atsidurti kaip didesnėse vartojimo prekių ir paslaugų kainose. Šito net reikėtų Europai. Europa matė labai stagnuojančius atlyginimus ne vieną dešimtmetį, tai spartesnis atlyginimų augimas, net jei ir dalis jo pavirstų į didesnę infliaciją, yra ECB siekiamybė, galbūt net ir visų mūsų siekiamybė, čia nieko dramatiško kol kas tikrai nėra ir ECB turbūt vienas paskutinių bus pasaulyje kuris pradės kelti palūkanas“, – nurodė N. Mačiulis.
