„Turiu pripažinti, kad dabar pirmą kartą jūsų šalyje esu neapsuptas ginkluotų vyrų, taigi, sveikinu su progresu“, - sakė T. Nielsenas.
Verslininkas pasakojo, jog Lietuvoje lankėsi 1993-1995 m., kai Kaune naktį iš sekmadienio į pirmadienį turguje buvo prekiaujama brangiakailių žvėrelių odomis.
„Tuo metu šalyje buvo ribojimų, kiek buvo leidžiama užauginti žvėrelių, tad turgus vyko naktį: kai nieko nematai, negirdi, nežinai, tarsi niekas ir nevyksta. Prekyba prasidėdavo sekmadienio 11 valandą vakaro ir baigdavosi pirmadienį 7 valandą ryto. Tuo metu Kauno turguje kasmet parduodavome beveik po 2 mln. audinių odų“, - prisimena pašnekovas.
Įmonę iki šiol su Lietuva sieja verslo ryšiai, nors padalinio įsteigta nėra, apie 70 proc. Lietuvoje paruošiamų kailių parduodama Kopenhagoje. Iš viso Lietuvoje per metus yra paruošiama apie 1,3 mln. audinių kailių.
„Padalinio Lietuvoje mums ir nereikia, kai skrydis trunka apie valandą, o prekės iš Lietuvos sudaro apie 3 procentus visų mūsų pardavimų“, - skaičiuoja T. Nielsenas.
Dabar 1946 m. įkurta įmonė kasmet pasiekia apie 930 mln. eurų (3,211 mlrd. Lt) apyvartą ir kasmet parduoda po 25 mln. audinių kailių, o pagrindinės rinkos – Kinija, Rusija ir JAV. Taip pat įmonė prekiauja lapių, šinšilų, ruonių, sabalų, triušių ir karakulių odomis.
T. Nielsenas skaičiuoja, kad „Kopenhagen Fur“ produkcija sudaro 40 proc. viso Danijos eksporto į Kiniją, o kinai – kitokie pirkėjai nei europiečiai.
Verslo modelis: leisti vidurinei klasei pasijusti turtingiems
Kopenhagos kailių įmonės vadovas sako pastebėjęs, kad madas diktuoja turtingieji, o vidurinioji klasė juos mėgdžioja, nes nori atrodyti turtingai.
„Yra akimirka, kai žmogus, buvęs „mėlynoji apykaklė“ - darbininkas, tampa „baltąja apykakle“ - profesionalu ar verslininku. Tuomet imama geriau uždirbti ir norima pasirodyti, kad turi geresnį darbą, automobilį ir panašiai, - dėsto T. Nielsenas. - Vidurinioji klasė nori atrodyti turtinga, o mūsų darbas yra sudaryti galimybių vidurinei klasei atrodyti turtingiems. Tai yra verslo filosofija, kurios mes nutarėme laikytis.“
Pasak jo, ši filosofija ypač pasiteisina Kinijoje, veiksminga yra ir Eurazijoje. Paklaustas, ar nenuvilia tokia žmogaus prigimtis, T. Nielsenas tik trūkteli pečiais.
„Aš manau, kad taip buvo visuomet, žmogus iš prigimties yra godus, nes jam tiek daug nereikia. Tačiau kas yra pakankamai? Manau, godumo priežastis yra tikėjimas, jog turėdami daugiau būsime laimingesni. Tai galima neigti arba pripažinti, bet kiekvienas galvoja, kodėl jis kažko neturi.“
Kur auga ekonomika – ten ir kailiniai
„Kinijoje vidurinioji klasė plečiasi iš tiesų dideliu greičiu, taigi mes dabar pardavinėjame savo gaminius nebūtinai tik turtingiausiems, - konstatuoja T. Nielsenas. - Tai yra neįtikėtina rinka, tokia neįtikėtina, kad kainos Kinijoje prekybą Europoje padarė nuostolinga.“
Pašnekovas sako, kad nors šiemet kailių kainos smuko apie 50 proc., efektyvios fermos ir toliau dabar gali uždirbti gerus pinigus, nes paklausa – nemažėja.
„Kinijoje populiarūs ne tik moterų, bet ir vyrų kailiniai. Jie ypatingi tuo, kad kailis yra vidinėje pusėje ir užsegto drabužio vertę žino tik jo savininkas - iš išorės nematyti, koks kailis viduje. Jeigu norima pasirodyti, vyrai kailinius atsisega“, - paaiškina T. Nielsenas.
Europoje situacija kitokia – gyventojai neturi daug pinigų, tad ir kailius perka rečiau.
„Jeigu regione ekonomika auga, kailiai yra perkami. Šešiasdešimtaisiais didžioji kailių rinka buvo Vokietija, ji pirko apie 50 proc. Danijos produkcijos, po to pagal pardavimus pirmavo Italija, vėliau – Ispanija“, - ekonomikos augimą su kailių pardavimais susieja jis.
Europoje ir Kinijoje pirko dėl skirtingų priežasčių
Paaiškindamas verslo skirtumus Europoje ir Kinijoje, T. Nielsenas atkreipia dėmesį, kad kailiai žmones domina dėl skirtingų priežasčių.
„1993-1995 m., kai buvo didžiulis nepasitikėjimas rubliu, žmonės nedrįso pinigus kaupti valiuta, tad pirko kailius investicijai. Ne visi rusai galėjo važiuoti į Europą ieškoti žaliavų, dauguma nekalbėjo angliškai, tačiau jie galėjo be didesnių sunkumų atvykti kailių į Kauną ir juos kontrabanda vežtis į Rusiją – taip jie ir darė“, - sako T. Nielsenas.
Pasak jo, tuo metu kailių verslas buvo pakankamai baisus ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Kinijoje situacija kita – kailiai perkami kaip prabangos prekė.
„Kinijoje kailis yra prabangos prekė ir prestižo ženklas, juo galima pasirodyti. Populiarus posakis „šlovinga būti turtingam“, kuris reiškia, kad kai gali sau leisti, puiku yra pasirodyti. Todėl iš lentynų šluojamos dizainerių rankinės, prabangūs laikrodžiai, garsių prekės ženklų papuošalai – viską, ką galima demonstruoti“, - vardija T. Nielsenas.
Jis sako, jog dėl to įmonės užimama dalis Kinijoje sparčiai išsiplėtė.
„Kinijoje mes pradėjome dirbti 1993 m., tuo metu norintys pasirodyti pirko odinius švarkus. Mes ant apykaklės uždėjome audinės kailį, pranešdami: „Audinė iš Danijos yra sėkmės ženklas“, tačiau kailiai netapo labai populiarūs. Tai buvo pirmasis mėginimas. Po to pagaminome plakatų, kuriuose švarkelius su audinės kailiu dėvėjo šviesaus veido įžymūs modeliai sportiniuose automobiliuose. Tai jau buvo kur kas efektyviau, - šypteli pašnekovas. - Žmonės perka kailinius, nes jie yra madingi, nors šaltis taip pat gali padidinti pardavimus.“
T. Nielsenas prisimena nusistebėjęs, kai jo žmona ėmė avėti guminius batus sausu oru, bet išgirdo paaiškinimą: priežastis – mada. Siekdama padidinti pardavimus, kailių įmonė savo veiklą sustiprino ir mados industrijoje: sukūrė įmonę, kuri bendradarbiauja su kailių apdirbimo specialistais, dizaineriais, prisideda prie parodų organizavimo, įmonės rinkodaros.
„Taip mes galime susieti mažmeninius pardavimus su mados specialistais Kinijoje“, - mano T. Nielsenas.