Vienkartiškumas – pati didžiausia problema
Gamtos tyrimo centro doktorantė Rasa Tumaševičiūtė laidoje daugiau papasakojo apie plastikinių maišelių žalą. Didžiausia problema, anot jos, kad tuos maišelius naudojame tik kartą.
„Visų pirma, maišeliai yra gaminami iš naftos ir dujų. Tai yra neatsinaujinantys šaltiniai ir jie sukelia gana dideles CO2 emisijas. Taip pat nepamirškime, kad plastikinį maišelį paskui reikia surinkti, reikia, kad jis būtų švarus, tik tuomet būtų galima jį perdirbti. Kiek laiko mes panaudojame tuos maišelius? Galbūt 12 minučių. O paskui jie „gyvena“ daugybę metų. Jeigu pasiseka, galbūt net ir ilgiau. Tai yra vienkartinis dalykas, nebus galima panaudoti daug kartų, nes jis labai trapus. Tas vienkartiškumas – pati didžiausia problema, maišelius bandoma eliminuoti, kad jie nesukeltų tokios didelės problemos, o šiaip pats plastikas nėra tokia didelė problema, aš tai kartojau ir kartosiu. Tačiau, kai plastiko yra per daug, mes turime problemą. Būtent maišeliai dažnai patenka į vandens telkinius“, – tikino pašnekovė.
„Apie mikroplastiko ir nanoplastiko poveikį mūsų organizmui nėra atlikta daug tyrimų. Plastiko problema yra gana sena“, – pridūrė ji.
Išeičių nelabai yra
VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius tikino, jog dabar plastikiniai maišeliai yra tarsi tam tikras vartotojiškumo simbolis.
„Kažkada tas plastiko maišelis buvo kaip ir prabanga. Jis buvo visiškai naujoviškas, lengvas, labai patogus. O dabar tapo vartotojiškumo simboliu; jis nebūtinas, todėl ir yra problema. Šiuo metu jie nėra būtini, tie plonesni, vidutiniai, o ne tie stori, nes yra daug alternatyvų.“
Ne paslaptis, kad Lietuvoje vis dar gana didelė problema – perdirbimas. Net ir patys žmonės apie tai dar daug ko nežino.
„Kalbant apie tuos plastikinius maišelius, tiesa, mes jų neišvengsime, tai nėra blogas dalykas, bet reikėtų labai aiškiai išaiškinti visuomenei: jei žuvį idėjai į maišelį, paskui nemesk į rūšiavimo konteinerį, nes užterši visą srautą. Plovimas – labai sąlyginis dalykas šiuo atveju. Realiai išeičių nelabai yra, nes jau pats plastiko plovimas perdirbimo metu kainuoja daug. Superploni higieniniai maišeliai, kurie nėra uždrausti, dažnai užkemša mechanines dalis. Tai yra viena iš problemų“, – laidoje sakė R. Tumaševičiūtė.
Didieji miestai miega?
D. Tracevičiaus teigimu, deginimas yra žaliavų praradimas
„Deginimas, mano nuomone, yra žaliavų praradimas. Galbūt vienas iš sprendimų (ir kai kurios šalys tai daro) – kompostavimas, bet tai pajudės, kai maistas ir atliekos bus surenkamos atskirai. Didieji miestai jau pernai turėjo pradėti, bet pradėjo tik Alytus, o kiti, deja, ne. Norėčiau pasakyti: didžiųjų miestų savivaldybės, nemiegokit.“
Pasiteiravus, kodėl kai kur vis dar nėra rūšiavimo konteinerių, pašnekovo teigimu, žmonės net ir tuomet vis tiek turi turėti alternatyvą, kai kalbama apie atliekų rūšiavimą.
„Galbūt visur ir neįmanoma, bet galima pasiūlyti gyventojams alternatyvą su instrukcija, kad žmogus, norintis prisidėti prie klimato kaitos mažinimo, galėtų kažką padaryti. Pavyzdžiui, jeigu nėra vietos kieme konteineriams ir todėl jie nepastatomi, tai būtų nurodoma, kur galima nunešti, nes turi būti užtikrinamas pakuočių surinkimas“, – sakė D. Tracevičius.
Gamtos tyrimo centro doktorantė pabrėžė, jog Lietuvoje labai trūksta paskatinimo iš įtakingų žmonių.
„Briuselyje, pavyzdžiui, neseniai įsigaliojo maišelių draudimas. Bet jie uždraudė tiek tuos kompostuojamuosius, kurie irgi traktuojami kaip vienkartiniai, nes realiai bandoma įdiegti pakartotino naudojimo sistemą.
Žmonės skatinami atsinešti savo indelius, maišelius, tik išskirtiniais atvejais gali nusipirkti popierinį maišelį. Tai yra skatinama per visuomenę, taip pat ir aukščiausi pareigūnai taip elgiasi, o man to labai trūksta pas mus. Tikrai pas mus yra tokių žmonių, kurie turi įtakos ir gali pasakyti: „Taip, aš tai darau, nes taip patogu, pabandykit.“ Tai labai svarbu, nes kol kas negaliu pasakyti, kad kol kas“, – sakė pašnekovė.
Svarbu viešumas
D. Tracevičiaus nuomone, dabartiniai skandalai padeda viešinti nelegalius ir nesąžiningus atvejus, kai verslo interesai tampa patys svarbiausi.
„Daugelis žmonių nesusimąsto, kad daugelis tų maišelių pas mus galbūt nėra išmetami į gamtą, tai mums yra gerai, bet jie keliauja į Malaiziją, kur išmetami į gamtą.
Bet Malaizija paskelbė, kad nebepriims jokių kitų šalių plastiko atliekų, tada pas mus jie patenka į valymo įrenginius. Bandoma „taupyti“, todėl reikia viešinti, kas taip daro, nes dažnai pasakoma, kad sutvarkyta, išrašomos pažymos ir atrodo, kad mes, lietuviai, labai puikiai tvarkomės su plastiku, nors tai yra netiesa“, – svarstė jis.
