HBH komplekso fenomenas: kodėl čia nutįsta eilės?

Po kelis tūkstančius poilsiautojų kasdien priimantis ir kasmet besiplečiantis HBH kompleksas, įsikūręs Žibininkų kaime, atrodo kaip tiksliai sustyguotas, didžiulis organizmas. DELFI pasidomėjo, kas tokie tie žmonės, taip nepastebimai tampantys šio verslo virvutes.

Kuo rusų užsakymai skiriasi nuo lietuvių

Kaip pasakojo nuo mažens šeimos versle sukęsis Matas Matulevičius, HBH kavinės komplekse, kuriame telpa 2000 žmonių, savaitgalį eilės prasideda nuo 16-17 val. Nuolat apie 100 žmonių kantriai laukia galimybės prisėsti prie staliuko apie valandą.

Jis prisimena, kad prieš 20 metų viskas prasidėjo nuo alaus, kurio nusipirkti čia atvažiuodavo žmonės. Tuomet atsirado keletas staliukų ir keptos duonos prie alaus. Mama kepė duoną, o vaikai pilstė alų. Nelabai legalu, bet buvo toks metas. Kai staliukų nebeužteko, iškilo vasarinis paviljonas, vėliau jis buvo apšiltintas ir plėtėsi, kol įgavo dabartinį kavinių ir barų komplekso vaizdą. 

Paaiškėjus, kad žmonėms reikia ne tik maisto, bet ir pramogų, imta plėstis į miškus, kuriuose šiuo metu įrengta net keletas parkų.

„Kavinės virtuvėje dirba apie 250-300 žmonių, kurie aptarnauja mūsų lankytojus. Pats esu keturis mėnesius dirbęs virtuvėje, kad įsivaizduočiau, koks tai darbas. Todėl dabar lenkiu prieš virtuvės darbuotojus galvą. Jeigu virėjos paprašo, kad joms kažko reikia, duodame be kalbų. Žinant, kokiu tempu tenka dirbti, jos – tikri fakyrai. Maistas virtuvėje skaičiuojamas tonomis. Man atrodo, rekordas virtuvėje buvo apie 2200 cepelinų per dieną. Ne veltui, pas mus mėgsta lankytis sporto komandos – aplink, ko gera, nėra kito tokio baro, kuriame galima iškart užsakyti, pavyzdžiui, 20 kepsnių. Kai kurios moterys net neturi virėjos išsilavinimo. Tiesiog jos atėjo, pasisakė, kad nori dirbti, mėgsta gaminti ir dirba čia jau beveik 20 metų. Jos iki šiol gamina su meile. Pavyzdžiui, jeigu deda morkų į sriubą, pirmiausiai jas apkepins, kad skaniau būtų, nes stengiasi gaminti kaip namuose. Juk kas sudaro skanų patiekalą? 30 proc. žinių, 30 proc. eksperimentavimo ir 40 proc. meilės“, - svarstė pašnekovas.

M. Matulevičius įsitikinęs, kad kavinės sėkmės garantas – galimybė už priimtiną kainą sočiai ir gardžiai pavalgyti. Valgiaraščio topai – mėsiški, lietuviški patiekalai: šonkauliai, lietuviškas karbonadas bei kiti kepsniai, taip pat vištienos ir sūrio kepsnys „Jo“, bei traškios virvelės.

„Buvo kinai atvažiavę, mokė gaminti savo patiekalų, bet jie neišpopuliarėjo, tik kai juos pakeitėme, netgi sužemaitinome, žmonės pradėjo juos valgyti. Eksperimentuojame nuolat, tačiau ne visi eksperimentai pasiteisina. Pavyzdžiui, nepasiteisino salė, kurioje iš pateiktų ingredientų buvo galima pačiam susikurti savo patiekalą. Taip pat nepasiteisino galimybė patiems grilyje pasikepti mėsos. Vis dėlto čia atvažiavę žmonės nori būti aptarnauti. Reikia pripažinti, kad lietuvis mėgsta pavalgyti sočiai. Neseniai kalbėjau su viena rusakalbe moterimi. 

Ji tiesiai šviesiai pasakė: „Rusai labai dievina maistą, bet jūs, lietuviai, turbūt du kartus daugiau jį dievinate“. Ji gyveno šeimoje ir nuolat girdėjo ginčus, kas bus gaminama šiandien. Mes apie maistą kalbame iš tiesų daug ir tikrai nevalgome bet ko. Todėl meniu čia galima susikurti pačiam. Žmonės jau net įpratę taip užsisakinėti – kepsnio prašo iš vieno patiekalo, garnyro iš kito, daržovių – iš trečio. Kita vertus, pagal užsakymus mes galime tiksliai pasakyti,kas užsakė – rusai, kurių čia atvyksta tikrai daug, ar lietuviai. Rusai, kaip ir visame pasaulyje, mėgsta brangesnius patiekalus, jie atvažiuoja leisti pinigų. Lietuviai užsisako paprastesnius, standartinius patiekalus“, - pasakojo verslininkas.

Didžiausias iššūkis – stengtis taip pat, kaip prieš 20 metų

Pasak įmonės, administruojančios HBH pramogas, direktorės Gretos Nagytės, sudėtingiausia šiame versle išlaikyti buvusį lygį. Juk dažnai susiduriame su fenomenu: kai atsidaro nauja kavinė ar atsiranda naujas produktas rinkoje, iš pradžių būna labai skanu, tačiau po kurio laiko maistas suprastėja.

„20 metų reikia taip dirbti ir stengtis, kad kokybė nesuprastėtų. Pavyzdžiui, kiekvienas cepelinas pas mus iki šiol sveriamas, kad visada būtų tokio paties dydžio. Čia labai didelis ūkis, todėl taip viskas sustyguota, kad kiekvienas žmogus žino, ką turi daryti. Visi kiti padaliniai lygiuojasi į virtuvę. Pavyzdžiui, kažkas kažko neatvežė, nepristatė. Kas nutiktų virtuvei, jei būtų pasakyta, kad šiandien nėra mėsos? Tektų užsidaryti. Tačiau jei vienas tiekėjas neatvežė mėsos, skambini antram, trečiam, šeštam, yra sukurta daugybė saugiklių, viskas sustyguota ir kiekvienas dirba savo darbą. Todėl lankytojai nesklandumų net nejaučia, o jų, tiesą sakant, būna vis mažiau. Mat santykiais su tiekėjais jau nusistovėję“, - teigė pašnekovė.

Jėgų išbandymas akivaizdžiai parodo, kas yra kas

Prie kavinės esantis žvėrinčius stebina laisvai po teritoriją vaikščiojančiais gyvūnais, kurie drąsiai leidžiasi glostomi ir išmokę manipuliuoti lankytojais, kad gautų maisto. „Man labiausiai patinka žąsys: ateina ir pradeda klegenti, reikalaudamos maisto – jos išmokusios manipuliuoti tobulai. Pasitaiko, kad žmonės patys mums atveža gyvūną. Taip pat pas mus, pavyzdžiui, atsidūrė senas zuikis. Pagal jo amžių žmogui turbūt būtų 80-90 metų. Visas storas, jau nebevaikšto. Vienintelis buvusių šeimininkų prašymas buvo, kad jo nepapjautume“, - pasakojo M. Matulevičius.

Šalia žvėrinčiaus – nuotykių parko trasos: nuo voveriukų patiems mažiausiems iki ekstremaliausios juodos. „Labai matosi, kuris vaikas sėdi prie kompiuterio ar planšetės, o kuris pabūna ir gamtoje. Taigi vieniems sekasi sunkiai, jie neperlipa, neišlaiko pusiausvyros, o kiti juda drąsiai ir be problemų. Suaugusieji taip pat skirtingi. Kartą mačiau, kaip vienas vyras lipa kopetėlėmis į oranžinę trasą, ir supratau, kad trasos jis nepraeis. Ir iš tiesų, kai jis užlipo ant platformos, pats nusprendė lipti žemyn. Būna, kad žmonės pradeda eiti trasa, tačiau įpusėję paprašo nukeliami, nes neužtenka fizinio pasiruošimo“, - antrino G. Nagytė.

Pasak HBH darbuotojų, čia atvyksta nemažai ir tokių lankytojų, kurie į kavinę net neužsuka, o keliauja tiesiai į šalia esančius parkus. Bevaikštant ar važiuojant dviračiu miške įrengtais takais, neįmanoma nepastebėti skulptūrų parko, kiek tolėliau – mitologinis ratas su 12 Zodiako ženklų imituojančiais suoliukais. „Visos mūsų skulptūros – liečiamos. Ir nors jas sunku sulaužyti, jos vis tiek lūžta. Pavyzdžiui, briedis, kaip gyvas, kasmet meta ragus, nes vis tiek kas nors sugeba juos aplaužyti“, - tikino M. Matulevičius.

Tiek vaikus, tiek suaugusiuosius traukia gigantiškų vabalų ir vabzdžių, dažniausiai mums įprastų (uodai, erkės, vikšrai, drugeliai ir pan.) ekspozicija. Tai originalios kopijos, išdidintos 1000 kartų.

Beje, po miško teritoriją galima prasivažiuoti vaikų labai mėgiamu traukinuku. Jis padarytas iš statinių, kurios perpjautos ir suvirintos. Jas traukia paprastas traktoriukas: genialumas – paprastume.

„Stengiamės viską daryti savo rankomis, užuot samdę kitų paslaugas. Dauguma darbuotojų vietiniai – iš aplinkinių kaimų, tik vienas kitas iš Palangos, Šventosios, Kretingos. Žmonės iš kaimo – auksarankiai. Jie viską moka. Gal tai nebus padaryta stebuklingai, bet viskas – labai patikimai ir savo rankomis“, - teigė M. Matulevičius.

Naujausia avantiūra – dar vienas pramogų parkas

Naujausias HBH projektas – Malūnų kaimas. Tai 10 ha teritorijoje įsikūręs pramogų parkas su teniso kortais, turinčiais ypatingą sąnarių neapkraunančią molinę dangą, 12 m aukščio čiuožykla, nuo kurios galima nučiuožti su padanga. „Pirmą darbo dieną nuo jos paleidau žmogų, kuriam buvo 72 metai. Jis juokėsi, kad atvažiuos kitais metais paklausti ar buvo senesnių už jį“, - juokėsi G. Nagytė.

Teritorijoje dar buvo neįvesta elektra, bet veiklos jau netrūksta: yra lauko treniruoklių salė, vaikų žaidimo aikštelė, įžuvinti prūdai, kuriuose galima žvejoti, unikalios supynės, kurių niekur kitur nepamatysi, kliūčių ruožas, linksma kamuoliukų šaudyklė, kurioje atsipalaiduoja net patys rimčiausi vyrai, tiras bei keletas kitų pramogų.

Teritorijoje įrengtas mitologinis labirintas iš akmenų. Mūsų protėviai tokius labirintus statydavo prie vandens telkinių, nes žvejai tikėdavo, kad jeigu praeisi tokį labirintą, paklaidinsi paskui tave sekančią blogąją jėgą. Todėl iki labirinto vidurio kelias yra ilgas ir vingiuotas, o išėjimas iš jo – labai greitas, kad piktoji dvasia nespėtų paskui tave ir pasiliktų labirinte. Antras labirintas yra gluosnių.

„Čia buvo tikri kiemsynai, viskas apaugę. Niekas netikėjo, kad taip greitai susitvarkysime. Tačiau tai turbūt ir yra mūsų sėkmės paslaptis. Mes stengiamės viską daryti greitai ir neatidėliojame rytdienai: ryte sugalvota – vakare padaryta. Pavyzdžiui, teniso kortus baigė įrengti lapkričio mėnesį, aš vis skubindavau darbininkus, kada jie baigs tvorą, o šie stebėjosi – negi kas nors dabar žais. Sakiau – nesvarbu, man reikia, kad aikštelė būtų baigta“, - pasakojo pašnekovė.

Moteris atviravo, kad šeima dabartiniu jos darbu labai džiaugiasi. „Jaučiuosi labai atsigavusi, nes lakstydama po parkus daug laiko praleidžiu gryname ore. Seni draugai, mane pamatę, klausia, kokios dietos laikausi, kokiu sportu užsiimu, kad taip gerai atrodau“, - sakė įmonės direktorė.