„Įsivaizduokime, kad vieną dieną sraigtasparnis praskrenda virš (kokios nors) bendruomenės ir iš dangaus numeta 1 tūkst. dolerių, kuriuos, be jokios abejonės, tuoj pat surenka gyventojai. Įsivaizduokime ir tai, kad visi jie yra įsitikinę, jog tai unikalus įvykis, kuris daugiau niekada nepasikartos“, – savo moksliniame darbe „Optimalus pinigų kiekis“ rašė jis.
Nors šis aprašymas buvo metafora, vis daugiau ekonomistų svarsto, kad gyventojams už dyką dalinami pinigai gali tapti realiu sprendimu, norint padidinti vartojimą ir visuminę paklausą.
Kas po neigiamų palūkanų?
Prie „sraigtasparnio pinigų“ idėją palaikančiųjų neseniai prisijungė ir „Financial Times“ ekonomikos apžvalgininkas Martinas Wolfas.
„Anksčiau neįsivaizduojamu dalyku buvusios neigiamos palūkanų normos jau tapo realybe. Kitas žingsnis turėtų būti „diržų atveržimas“, kuriam šiandien pritaria net ir ilgą laiką taupyti skatinusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).
Tačiau tai dar ne pabaiga. Kartu su „diržų atveržimu“ galėtų veikti ir tiesioginė pinigų politika, kurios viena radikaliausių priemonių yra „sraigtasparnio pinigai“, – tvirtina jis.
Remiantis naujausia EBPO prognoze, 2016 metais viso pasaulio ekonomika turėtų paaugti 3 proc., o tai yra tiek pat kaip ir 2015 metais, kuriais augimas buvo žemiausias per pastaruosius 5 metus.
M. Wolfas teigia, kad pagrindinė tokio lėto augimo priežastis yra nesaikingas noras taupyti.
Didžiausio pasaulyje apribotos rizikos fondo valdytojas ir įmonės „Bridgewater Associates“ steigėjas Ray`us Dalio sako, kad norint priversti žmones leisti pinigus vien neigiamų palūkanų normų neužteks.
„Jos gali pinigus paversti mažiau patraukliais (tačiau nedaug) ir jos neprivers taupytojų pirkti tokių aktyvų, kurie finansuotų išlaidas“, – teigia jis.
M. Wolfas sutinka ir priduria, kad ypač žemų palūkanų normų aplinkoje, kai skolintis galima labai pigiai, vyriausybės turėtų daugiau pinigų skirti investicijoms ir struktūrinėms reformoms.
„Taupymo manija, net tada, kai skolintis taip pigu, yra pamišimas“, – komentare „Financial Times“ rašo jis.
Galimi pavojai
„Sraigtasparnio pinigų“ idėją įgyvendinti galima ne tik juos tiesiogiai pervedant į gyventojų sąskaitas. Vietoje to centriniai bankai galėtų finansuoti viešuosius projektus, pavyzdžiui, infrastruktūrą.
Kaip pastebi „Buttonwood“ tinklaraščio autoriai, pinigus duodant tiesiai į gyventojų rankas, nebus įmanoma suvaldyti, kaip jie bus panaudoti.
„Yra rizika, kad didelė pinigų dalis gali būti išleista importinėms prekėms – plokščiaekraniams televizoriams ar atostogoms užsienyje“, – rašo jie.
Be to, „sraigtasparnio pinigai“ labiau priimtini kairiųjų pažiūrų politikams, nes gali būti įvardijami kaip perskirstymo politika.
Į savo sąskaitas vienodą pinigų sumą gautų visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties.
Tačiau, ar visi gyventojai verti gauti pinigų už dyką? Ar jų reikia duoti kaliniams? Imigrantams? Šie klausimai nėra paprasti.
„Tik įsivaizduokite, koks furoras kiltų, jei paaiškėtų, kad kai kurie žmonės gautus pinigus išleido narkotikams ar alkoholiui“, – apie galimas „sraigtasparnio pinigų“ pasekmes įspėją „Buttonwood“.
Ne politikų valioje
Šie klausimai ypač svarbūs dėl to, kad tiek JAV, tiek Japonijoje, tiek Europoje, tarp monetarinės ir fiskalinės politikų įtvirtinta institucinė atskirtis.
Tai reiškia, kad biudžetą formuojantys politikai negali nurodyti centriniam bankui kokių priemonių jis turėtų imtis.
Kaip „The Wall Street Journal“ pastebi apžvalgininkas Gregas Ipas, ši skirtis egzistuoja ne šiaip sau ir yra geras dalykas.
„Nepriklausomybė centriniams bankams buvo suteikta tam, kad jie netaptų pagal politikų įnorius pinigus spausdinančiomis mašinomis“, – primena jis.
Kol kas dar neaišku, kad „sraigtasparnio pinigai“ išties galėtų tapti realybe, bet JAV ekonomistas Richardas Clarida mano, jog tai įvyks per artimiausius 5 ar 10 metų.
Europos centrinio banko (ECB) valdybos narys Peteris Praetas prieš kurį laiką sakė, kad visi centriniai bankai gali įgyvendinti šią priemonę. „Klausimas – kiek iš to būtų naudos“, – pažymėjo jis.
Dar skeptiškiau nusiteikęs jo kolega Benoit Coeure`as, kuris kovo pabaigoje pabrėžė, kad ECB „sraigtasparnio pinigų“ įgyvendinimo net nesvarsto.
„Kaip ekonomistui, man akademinės diskusijos, žinoma, įdomios. Puiku, kad mokslininkai priverčia mus plačiai, netradiciškai mąstyti. Bet kaip politikos formuotojas, reikia pripažinti: kad ir kaip būtų įdomu, „sraigtasparnio pinigų“ sąvoka šiuo metu nėra diskutuojama valdančiojoje taryboje“, – „Politico“ sakė jis.
„Kai išnaudota beveik viskas, kas įmanoma, tai, kas lieka, net ir labai neįtikima, turi būti atsakymas“, – prieštaravimą Šerloko Holsmo stiliumi siūlo M. Wolfas.
