Apie kitą verslą nė nesvarstė
Su G. Norkumi susitinkame Kėdainiuose, viename iš jo trijų biurų. Kiti du, kaip pasakoja tik atėjus, yra Vilniuje ir Kaune.
„Mūsų kompanija šiais metais švenčia 10 metų jubiliejų, – užsimena jis. – Jei baigsis karantinas, galėsime švęsti, jei ne, deja.“
Verslininkas prisėdęs susitikimų kambaryje mums pasakoja, kad įmonės duona – krovinių pervežimai Lietuvoje ir Baltijos šalyse, taip pat Lenkijoje.
„Tik reikia teisingai suprasti mūsų veiklos modelį. Mes esame kompanija, kuri užsiima krovinių pervežimo organizavimu, o visas mūsų transportas yra subranga.
Į patį transportą mes neinvestuojame, visas mūsų mašinų parkas šiandien, apie 300, yra subranga iš mažesnių įmonių“, – dar kartą tikslina jis.
G. Norkus sako, kad jo verslo įkūrimo istorija – paprasta ir niekuo neišsiskirianti, o ją jis pradeda nuo emigracijos, kai su tada dar būsima žmona Jurgita 3-4 metus praleido Didžiojoje Britanijoje.
Ten jis aiškina paragavęs emigranto duonos, dirbęs darbus, susijusius su žemės ūkiu, tačiau niekada neabejojęs, kad grįš į Lietuvą.
„Kažkaip jautėsi, kad Lietuvoje yra mūsų namai. Labai dažnai žmonės, pagyvenę užsienyje sako, kad tu vis tiek ten esi emigrantas, dažnai būna ir kalbos, kultūros barjeras. Mes grįžome su šiokiu tokiu atsarginiu planu, sakėme, kad jei Lietuvoje nepasiseks, grįšime atgal į užsienį, tačiau to plano nebeprireikė“, – džiaugiasi jis.
Kai pora grįžo, apsigyveno Kėdainiuose, kurie yra Jurgitos gimtinė.
„Nusipirkome čia butą, aš įsidarbinau vienoje logistikos kompanijų vadybininku. Joje padirbau keletą metų ir nusprendžiau, kad reikia eiti ir daryti savo verslą“, – atvirai pasakoja vadovas ir teigia tuomet apie kito verslo šaką nei logistika, net nesvarstęs.
„Man tiko, patiko, mačiau save šioje srityje, turėjau idėjų, kaip galima viską padaryti greičiau, geriau.
Tada tą idėją išsigvildenome ir aš išėjau, pradėjau dirbti sau.
Tuo metu iš darbo užsienyje, darbo Lietuvoje, turėjau susitaupęs gal 50 tūkst. litų, tai iš jų įsteigėme įmonę, išsinuomojome patalpas Kėdainiuose, nusipirkome kompiuterius“, – atsimena jis.
Darbus vyras tikina tada pradėjęs vienas, o vėliau komanda sparčiai pildėsi.
„Nemažai kontaktų turėjau iš anksčiau. Žmonės atėjo dirbti drauge, tad ta pradžia tokia ir buvusi. Pradėję verslą augome ir išaugome“, – teigia G. Norkus.
Trūksta vairuotojų
Šiandien vyro valdomoje įmonėje dirba daugiau nei 50 darbuotojų. Kaip pasakoja, didžioji dalis, apie 40, darbuojasi pagrindiniame įmonės biure Kėdainiuose, o dar apie 15 žmonių – Kaune ir Vilniuje.
„Darbuotojų surasti sekasi įvairiai. Gal ne taip gerai, kaip norėtųsi, bet randame.
Problemos, sakyčiau, tipinės, yra didžiuliai kartų skirtumai. Kai pas mus ateina 20-25 m. žmonės, jie dažnai būna nemotyvuoti, nežino, ko nori, neįdeda pakankamai pastangų, nori greito rezultato. Jaunesni nei 30 m. žmonės retai kalba rusų kalba“, – aiškina jis.
Tiesa, nors „Linėja transport“ pati savo vilkikų neturi ir vairuotojų tiesiogiai nesamdo, G. Norkus sako, kad vairuotojų trūkumas šiandien ypatingai jaučiamas.
„Mūsų vežėjų parke šiai dienai stovi keliasdešimt vilkikų vien dėl to, nes nėra vairuotojų. Kroviniai yra, bet nėra kam jų vežti. Manau, kad metams bėgant ši problema didės, nes vairuotojai sensta, o jaunimas vairuoti nebenori“, – sako jis.
Paklaustas, gal problema siūlomuose per mažuose atlyginimuose, jis aiškina, kad tai – diskutuotina tema.
„Aš irgi už tai, kad žmonės turi dirbti ir uždirbti, bet įmonių Lietuvoje yra įvairių.
Buvo atvejų, kai vairuotojus skriausdavo, atskaičiuodavo, bet čia kiekvienos įmonės susitarimas. Visgi manau, kad atlyginimai turės augti, nes kito kelio nėra“, – sako jis ir tikina, kad kadangi jie dirbantys su mažesnėmis įmonėmis, kurios turi nuo 1 iki 10 vilkikų, matantis, kad joms sunkiau įsidarbinti ir ukrainiečius ar baltarusius.
„Būna ir kalbos barjerai, nes iškrovimo taške kiti nekalba rusiškai, kyla visokių situacijų“, – priduria verslininkas.
Anot jo, šiuo metu transporto sektoriuje stipriai jaučiama ir kompetentingų vadybininkų galvų medžioklė.
„Aš atėjęs į darbą dažnai klausiu, kiek darbuotojų šiandien sulaukė siūlymų keisti darbą. Kompanijos plečiasi“, – sako vadovas ir prasitaria, kad jis pats šiuo metu ieško trijų specialistų, o metų planas 2021-aisiais įdarbinti dar apie 10 žmonių.
Dėl mobilumo paketo vežėjai kuria antrines įmones
G. Norkus pasakoja ir apie tai, kaip įmonė išgyveno pandemiją.
„Kai ji atėjo, džiaugėmės. Buvo daug kovinių, daug visko vežėme. Sakėme, kad jei visą karantiną tiek važiuosime, viskas bus labai gerai ir smagu, bet po dviejų savaičių nusivylėme, nes krovinių skaičius krito žemyn.
Tada du mėnesius gyvenome pakankamai silpnai, toliau vėl viskas šovė į viršų ir visą vasarą, iki pat Kalėdų, važiavome gerai.
Sausis ir vasaris buvo pakankamai blogi, bet čia įtakos turėjo ir oras, didelis snygis, šaltis. Turėjome avarijų. Taip pat sausis ir vasaris būna tipiniai blogiausi metų mėnesiai dėl sezoniškumo, o dar ir karantinas“, – sako jis.
Vadovas aiškina, kad per pirmą karantiną įmonei buvo daug sunkiau planuotis darbus, mat tuomet buvo sunku gauti kaukių, trūko dezinfekcinio skysčio.
Paklaustas apie mobilumo paketą ir jo padarinius verslui, G. Norkus teigia pastebintis vykstančius tam tikrus pokyčius.
„Viešojoje erdvėje yra daug informacijos, kad vežėjų įmonės bėga iš Lietuvos, bet kiek tai tiesa, aš nežinau. Galbūt, manyčiau, kad jos ne kiek šiandien iš čia bėga, kiek visi įkuria antrines įmones kitur, kad, esant reikalui, verslą perkelti būtų lengviau.
Šiaip dėl mobilumo paketo yra ir didelės nežinomybės, nes visi galvoja ką daryti, svarsto alternatyvas, bet kaip bus – neaišku“, – sako jis ir aiškina, kad šiai dienai daugiau yra klausimų nei atsakymų.
Baigdamas pokalbį G. Norkus tikina tikrai nesigailintis, kad prieš 14 metų paliko Jungtinę Karalystę ir grįžo į Lietuvą.
„Aš esu idėjinis Lietuvos gyventojas. Čia reikia gyventi, čia reikia kurti ir kaip tik raginu žmones grįžti ir kurti kažką naujo. Žmonės turi įvairiausių baimių, bet čia viskas yra labai gerai“, – jau išlydėdamas mus sako jis ir teigia, kad ir čia galima gyventi ir gerai uždirbti.
