− Idėja buvo sveikinama, o pradžia − viltinga...
− Kooperatyvo „Pienas LT“ veiklos pradžia sutapo su ekonomikos krize. Vyriausybė tada palankiai žiūrėjo į tai, kad pieno gamintojai patys turėtų perdirbimo pajėgumus, ir priėmė labai drąsų sprendimą. Atrodė, kad su tokiu palaikymu, turėdami žaliavų ir protingų žmonių, lengvai gausime bankų finansavimą.
Iki 2008 m. pinigai lengva ranka buvo dalijami bet kam. Juokaujant buvo sakoma, jei tik kas teigdavo, kad pradeda statybas, užtekdavo įbesti kastuvą į žemę, ir bankininkai jau siūlydavo pinigų. Kai kreipėmės mes, pamatėme, kad situacija kitokia – išgirsdavome vienodą atsakymą: „Bet mes tokio verslo modelio neturime!“ Sužinojus, kad esame kooperatyvas, bankininkų reakcija būdavo vienoda – tai yra schema pinigams plauti, susibūrėme tam, kad juos gautume ir nieko nedarytume. Mums nuolat tenka įrodinėti, kad turime gerų tikslų.
− Gamyklai statyti pasirinkote Kauno rajoną. Ar neabejojate sprendimo teisingumu?
− Mums buvo siūloma kurtis Panevėžio r., Ramygalos pramonės parke. Jam vystyti buvo gauta ES lėšų, tačiau ir šiandien ten nematau nė vienos investicijos. Kėdainių rajono savivaldybė siekė, kad gamykla būtų statoma šiame mieste. Būti „Lifosos“ pašonėje mums pasirodė nejauku. Nors valdyboje gerokai kryžiavome ietis, Kauno LEZ teritorija buvo įvertinta kaip realiausia. Pasirinkti Kauno rajoną buvo geras sprendimas.
Šiandien mes esame lengvai pasiekiami, kaimynystė saugi ir verčianti stiebtis – klasterio ypatybės sukuria tam tikros sinergijos. Kitas dalykas – LEZ‘ą valdo privati struktūra, kuri priversta konkuruoti, todėl derantis stengiasi būti lankstesnė.
2013 m. gegužę įkasėme kapsulę ir pradėjome statybas.
Ši pradžia taip pat buvo apipinta legendomis, kad tai bus tik... sandėlis. Teko įrodinėti visam pasauliui, kad čia bus įdiegtos technologijos, vyks perdirbimas. Susidūrėme su fenomenu, kai 100 kartų pakartota netiesa tampa... tiesa. Tuo patikėjo ir dalis šalies pieno gamintojų. O 200 ūkių, kurie šį projektą velka ant savo nugarų, tebėra šios idėjos patriotai.
Ekspertai turi patvirtinti, kad mūsų produktai pagaminti saugiai ir kokybiškai. Visa produkcija bus eksportuojama. Privalome išlaikyti ir ritualinius standartus – „Pienas LT“ gaminiai keliaus ir į musulmoniškus kraštus. Jis bus skirtas ir funkciniam maistui – kūdikių mišinukams – gaminti, todėl vyksta griežtas sertifikavimas.
Manau, kad balandį jau turėsime dokumentus, leidžiančius mūsų pagamintus produktus gabenti į judaizmą ir islamą išpažįstančias šalis.
− Kūrimosi ir statybų etapo sėkmės istorija nepavadinsi...
− Tai buvo nuolatinis bėgimas su kliūtimis. Buvo bankų barjeras, peršokome. Buvo technologijos tiekėjo parinkimas, įveikėme. Tiekėją ištiko bankrotas, susitvarkėme.
Teko padaryti du tarptautinius konkursus per pusantro mėnesio ir pasirinkti naują tiekėją, tai − jau už nugaros. Buvo laikas, kai su keliais komandos nariais gyvenome lėktuve ir lakstėme iš vienos įmonės į kitą. Iki 2015 m. pabaigos privalėjome pasirinkti kitą technologijos tiekėją ir pasirašyti sutartį. Žemės ūkio ministerija spaudė į kampą, nes norėjo turėti laiko, jei ES pinigus tektų perskirstyti.
Spaudimas buvo didžiulis, o laikotarpis – labai sudėtingas. Galop dar vienas barjeras – sumontuoti įrangą ir pateikti kitą mokėjimo prašymą. Suderinti visas dedamąsias buvo sunku. Žiūrėdami atgal džiaugiamės, kad įveikėme tuos iššūkius.
− Kooperatyvo veikla, gamyklos statybos apipintos legendomis ir gandais. Kam skersai kelio stovi „Pienas LT“?
− Akivaizdu, kad vanduo drumsčiamas dėl pragmatiškų interesų − noro status quo ir tokią rinkos situaciją išlaikyti kuo ilgiau. Kai susibūrėme į kooperatyvą, pienas neturėjo ratų, todėl supirkėjas ūkininkui galėjo pasakyti: „Man tavo pienas nereikalingas.“ Jo niekas nenorėjo pilti į griovį, todėl pieną tekdavo atiduoti ir savikainą. Gandų ir šmeižto kampanija kilo, kai įsigijome pienovežių ir pradėjome pieną eksportuoti. Užsakomuosius straipsnius priimi kaip popierinį karą, kuriame taip pat turi dalyvauti kitoje barikadų pusėje.
Pripažįstame, kad turime stiprią pieno perdirbimo pramonę, neginčijame jos poveikio ir naudos visuomenei, šalies ekonomikai. Tačiau ji oligopolinė – diktuoja tarpusavyje suderintas kainas ir neatsižvelgia į tuos, kurie yra piramidės apačioje.
Mes ne už tai, kad tie penki pieno perdirbimo rinkos žaidėjai būtų pašalinti už rinkos ribų, siekiame, kad su pieno gamintojais būtų atsiskaitoma sąžiningiau.
Tam ir reikalinga vertikaliai integruota kooperacija: pieno gamintojai turi galimybę perdirbti žaliavą ir konkuruoti. „Pienas Lt“ − galimybė gauti realią kainą už žaliavą ne tik tiems 200 kooperatyvo narių, bet ir visiems pieno gamintojams.
Vasario 18 d. visuotiniame susirinkime atidarėme duris visiems lengvatinėmis sąlygomis. Visada sakėme, kad jaučiamės atsakingi ir dabar atėjo laikas pasakyti: „Prašau, mes dalijamės su visais tuo, ką sukūrėme.“ Mums dažnai sakoma: „Gavote 15 mln. eurų ES paramą. Tai − tokio paties dydžio suma, kuri būtų vienu euro centu sumažinus Lietuvos pagaminto pieną per metus.“
− Ar kooperacijos egzaminas buvo lengvas?
− Man tai buvo įdomi patirtis, eksperimentas ir galimybė prisidėti formuojant valstybę. Visada galvojau, kad mano namai yra čia, Lietuvoje. Nors turėjau galimybių, niekada neplanavau išvykti gyventi kitur. Noriu, kad mano vaikai augtų Lietuvoje. Mums reikia gyventi savo žemėje. Davė mums istoriją, likimas ir Dievas stebuklą – Kovo 11-ąją. Turime galimybę savo rankomis kurti šią šalį, todėl kiekvienas turime prie to prisidėti.
Ir, neduok Dieve, jei su „Pienu LT“ dėl kokių nors priežasčių įvyktų nesėkmė, − kooperacijos idėja Lietuvoje būtų galutinai diskredituota. Todėl turime dar vieną įsipareigojimą − neleisti tam įvykti.
− Ne už kalnų diena, kai paspausite gamybos paleidimo mygtuką. Ar nesibaiminate, kad galite pritrūkti žaliavos?
− Situacija išties sudėtinga. Baltijos šalys ir Suomija labiausiai nukentėjo nuo Rusijos embargo. Šiandien Lietuvos pieno ūkiai pinigų neuždirba, jei šalia pieno gamybos neužsiima kitokia veikla. ES vis patarė ir tebepataria mažinti pieno gamybą, ir mes mindžikavome vietoje, kai buvo paskelbta apie kvotų naikinimą.
Airija po kvotų panaikinimo pieno gamybą padidino 12 proc., Olandija ir Belgija – 7 proc., Lenkija – 3 proc. Mes pralaimime konkurencinę kovą. Iš dalies taip atsitiko ir dėl oligopolinės rinkos, nes ūkininkai nemato prasmės toliau dirbti be pelno.
Nors perdirbėjai garsiai pripažįsta, kad be pieno gamyklos tėra metalo krūva, tačiau jiems trumpalaikiai tikslai svarbesni nei ilgalaikė strategija.
Jie nežino, ar dar ilgai turės žaliavos, nori pinigų uždirbti čia ir dabar. Šiandien žaliava nevertinama. Pieno galima atsivežti, bet nėra prasmės to daryti, labiau apsimoka statyti gamyklą ten, iš kur jį atsivežame. Kol pieno gamintojai neturės garantijos, kad situacija gali būti stabili, žaliavos kiekis nedidės.
