Paskutiniais „Sodros“ duomenimis, gegužę įmonėje dirbo 2181 darbuotojas, vidutinis atlyginimas siekė 1092,62 Eur „ant popieriaus“. Kaip patikina įmonės vadovas, minimali alga čia nemokama niekam. Įmonė gamina gaminius reikalingus kvėpavimo takų priežiūrai – anestezijai, reanimacijai, deguonies ir aerozolio terapijai. Gaminiai naudojami tiek ligoninėse, tiek namuose, slaugant pacientą.
„Intersurgical“ savo apsukų nemažina ir šiuo metu ruošiasi statyti dar vieną gamyklą Visagine. Buvo skelbiama, kad per 10 metų ten tikimasi įdarbinti iki 1000 darbuotojų.
Interviu DELFI „Intersurgical“ vadovas Sigitas Žvirblis papasakojo, kodėl gamykla atsidūrė Pabradėje ir kas lėmė, kad net krizės metu įmonė augo ir priiminėjo naujus darbuotojus. Įmonės vadovas taip pat atskleidė artimiausius penkių metų planus Lietuvoje, kodėl plėtrai buvo pasirinktas Visaginas, nors dėl šios gamyklos konkuravo ne viena šalis ir papasakojo, kokių priemonių ėmėsi, kad nepritrūktų kvalifikuotos darbo jėgos.
– Esate didžiausia gamybinė įmonėje Lietuvoje, turite virš 2000 darbuotojų, plečiatės į Visaginą, bet viskas prasidėjo štai čia, Pabradėje. Kodėl Pabradė?
– Šiemet bus 25 metai, kai įmonė registruota Lietuvoje. Pažvelgus į visą istoriją, kodėl „Intersurgical“ čia atėjo, galbūt tai lėmė tam tikri asmeniniai įvykiai. 1993 metais susitikau su žmonėmis, kurie atvažiavo į Lietuvą. Jie visiškai neturėjo minties čia kurti verslo, atvažiavo norėdami aplankyti istorines šeimos vietas. Bet taip man teko susipažinti su vienu iš pagrindinių kompanijos akcininkų, pradėjome kalbėti apie mediciną, pažįstamus gydytojus ir buvau paprašytas suorganizuoti apsižvalgymą po ligonines. Nuvažiavome į vieną, į kitą, jis apžiūrėjo operacines ir išėjo tam tikras pokalbis apie verslą ir kodėl jo nepradėjus Lietuvoje. Vėliau nuvykau į Angliją, vėl ten susitikome, pradėjome generuoti idėjas.
Negaliu pasakyti, ką jis pamatė Lietuvoje, bet kilo jam idėja, kodėl gi veiklą plėsti ne Lietuvoje. Įmonę įregistravau savo namų adresu ir faksu gavau pirmą užduotį: surasti tam tikrų gamybinių patalpų, kur būtų galima kažką pradėti, bet 1994 metais tas likvidus gamybinis turtas dar nebuvo susiformavęs, o jei ir buvo, tai plaukiojo labai neapibrėžtoje erdvėje, kam kur kas priklausė. Reikėjo surasti keturis galimus objektus. Tuo metu norint turėti 100 proc. savo ir valdyti turtą, vienintelis kelias buvo nupirkti bankrutuojančią įmonę. Paklausiau tuometinio ekonomikos ministro, ką gali pasiūlyti iš bankrutuojančių įmonių ir man pasiūlė keturis objektus: du objektai Vilniuje, Panevėžyje nebaigtos statybos ir betono kalnai, o Pabradėje buvo „Modulis“. Vilniuje šalia tų objektų nebūtų buvę galimybės ateityje papildomai plėstis, Panevėžyje betono kalnus nuversti būtų buvę brangiau nei kažką naujo pastatyti.
Pirmiausia investuotojas atvažiavęs žiūri, kur potencialiai įsigyti NT, kad šalia būtų infrastruktūra, bet dar svarbesnis dalykas – kas ten dirbs, kiek bus kvalifikuotos darbo jėgos. Tuo laikotarpiu čia buvo didelė pramoninė įmonė. Nors ji jau buvo bankrutavusi, bet buvo išlikęs kvalifikuotų specialistų potencialas, nuo kurių ir pradėjome statyti pamatus. Tie, kurie dirbo „Modulyje“, didžioji dalis pradėjo dirbti čia.
– Kas sunkiausia buvo per šį laikotarpį ir kaip pavyko įmonę per šį laikotarpį plėsti ir vesti tolyn?
– Mes esame integruoti į grupės struktūrą. Turime 27 kompanijas savo grupėje visame pasaulyje ir 90 proc. savo produkcijos realizuojame per tas kompanijas. Dar yra virš 80 platintojų, per kuriuos realizuojame likusį 10 proc. Mūsų tokia filosofija, kad ateini į rinką ir turi ten savo darbuotojus, savo specialistus. Niekas nežinos tam tikros šalies specifikos kaip ten gyvenantys vietiniai darbuotojai. Be to, mes nesame įmonė, kuri galime gaminius bet kam pardavinėti. Norint atšaukti gaminį, tu turi turėti gerus ryšius su tiekėju, kad tiksliai žinotum, kur tavo produkcija keliauja. Tai yra atsakomybė, mes turime žinoti grandinę, kaip jis toliau keliaus.
Be to, mes skiriamės tuo, kad viską kuriame po vienu stogu – nuo idėjos atsiradimo, pagaminimo iki platinimo. Pasaulyje nėra tiek daug kompanijų, kurios pačios kurtų, gamintų ir tiektų. Medicininių prietaisų gamintojams yra keliami daug aukštesni ir griežtesni reikalavimai. Dėl to visus procesus turėti po vienu stogu yra daug paprasčiau, taip juos galima suvaldyti.
Generuodami idėjas labai daug bendraujame su gydytojais, specialistais visame pasaulyje. O tai ką gaminame Lietuvoje parduodame ir Lietuvos ligoninėms, ir viso pasaulio šalims. Būtų lengviau pasakyti į kurią valstybę nekeliauja produkcija pagaminta čia nei kur keliauja.
Tai yra ir atsakymas, kodėl mes išsilaikome rinkoje, kodėl krizės mus mažiau paveikia. Mes gaminame vienkartinius gaminius, kurie padeda apsaugoti nuo infekcijų perdavimo kitam asmeniui. Tai yra, ligoninėse atliekant procedūras nebūdavo garantuoti, kad įranga bus apsauga nuo infekcijos perdavimo kitam pacientui, o mūsų gaminama produkcija leidžia tai riboti.
Mūsų apyvarta krizės 2007-2010 m. laikotarpiu nekrito, mes darbuotojus priiminėjome.
– Būtent dėl produkcijos išskirtinumo?
– Taip, mūsų gaminiai visad naudojami – žmonės sirgo, serga ir sirgs. Jų gydymui yra reikalingos mūsų priemonės, mūsų segmentas kitas. Kuo daugiau gyventojų pasaulyje, tuo daugiau mūsų produktų reikia, kuo daugiau valstybės išsivysčiusios, tuo daugiau naudoja. Mūsų didžiausios rinkos ten, kur valstybės yra išsivysčiusios.
– Kalbant apie eksportą minėjote, kad lengviau įvardinti tas rinkas, kuriose nesate. Tai koks tas skaičius, į kiek skirtingų šalių produkcija iš Lietuvos išvyksta?
– Albanija, Australija, Bulgarija, Baltarusija, Kanada, Čilė, Kroatija, Vokietija, Gana, gal tik į 2-3 valstybes Afrikoje nekeliauja, Didžioji Britanija, Graikija, Vengrija, Islandija, Indija, Makedonija, Viduriniai Rytai, Azijos šalys. Iš viso tiesiogiai keliauja į 106 šalis. Yra ir dar daugiau, nes dar per platintojus į kitas šalis gali nukeliauti.
– Tad lietuviai, atsidūrę užsienyje ligoninėse ir tokiose situacija, kur prireikia šitokios įrangos, gali būti, kad naudojasi jūsų pagaminta produkcija, tik visiškai to nežino?
– Drąsiai galiu pasakyti, kad naudojasi. Visos grupės pajamos šiemet siekia 142 mln. eurų, o mūsų produkcija sudaro apie 60 proc.
– Minėjote, kad esate išskirtiniai dėl to, jog visus procesus darote patys. Kaip tuomet yra su konkurencija? Ar turite konkurentų?
– Turime daug, didžiausia konkurencija yra iš JAV įmonių, ir Europoje yra konkurentų. Konkurencinė kova labai didelė. Nėra taip, kad be konkurencijos gyventume. Norėdamas išsilaikyti mūsų rinkoje, būti pirmaujančiu ir inovatyviu, negali sėdėti sudėjęs rankas ir gaminti vieną ar du gaminius, galvoti, kad taip išsilaikysi rinkoje. Dėl to turime visą eilę padalinių, kur kuriami nauji gaminiai, naujos idėjos. 27 kompanijos grupėje reiškia, kad gauname daugybę pageidavimų arba tam tikrų komentarų iš gydytojų. Kas geriausi idėjų generatoriai? Tie patys gydytojai, kurie dirba pirmose fronto linijose. Mūsų darbuotojai būtent ir bendrauja su medikais, jie pasiūlo vieną kitą idėją. Lygiai taip pat specifiniai produktai. Jei tam tikras gydytojas nori kažko specifiško, sukuriame ir pateikiame specialų, nestandartinį produktą, o dėl to ir vartotojas palankesnis. Pavyzdžiui, jei nueisi į parduotuvę ir pamatysi vieną duonos kepaliuką, daugiau ten neisi, o jei nuėjęs pamatysi apie 40 skirtingų rūšių, tai bus patrauklu. Kažkas panašaus ir pas mus.
– Kaip vertintumėte dalyvavimą toje konkurencinėje kovoje – laimite ar pralaimite?
– Ir laimime, ir pralaimime. Šiuo atveju laimėtoju niekada nebūsi, turi tam tikras pozicijas – vienose šalyse stipresnės, pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje. Tam tikrais gaminiais esame stipresni, bet nėra taip, kad užėmėme monopolinę vietą. Konkurencinė kova didelė, ir pati didžiausia kova yra tarp didesnių kompanijų už mus, tokiose rinkose kaip JAV. Norint ateiti į tą rinką su mūsų matmenų kompanija, reikia turėti kažką ypatingo. Ateini su tam tikrais gaminiais, kuriuos esi sukūręs ir patentavęs, bet neaišku, ar su kita gaminių grupe būsi stiprus. Čia konkurencinė kova susijusi ir su gamybos kaštais, kur tie kaštai mažiausi. Dalis JAV ir Europos įmonių gamyklas perkėlė į Kiniją, nes biurokratija kartais spaudžia, o Azijos šalyse būna pažiūrima pro pirštus.
– O ta biurokratija ir Lietuvoje spaudžia?
– Mes šiuo atveju integruoti į Europos Sąjungą, nėra kad Lietuva kažkaip ypatingai atskirai veiktų. Čia smulkmenos tokios. Visa eilė ES direktyvų galioja ir toje pačioje Lietuvoje, tik nuo mūsų politinės valdžios priklauso, kiek mes būsime atviri investicijoms. Šiandien daug kas kalba apie paslaugų sektorių. Bet paslaugų sektoriaus įmonė gali ateiti, o po to per vieną dieną susikrauti daiktus ir išsikelti į kitą šalį. Ką investavo? Nieko: patalpas išsinuomojo, dalį darbuotojų perviliojo iš kitų įmonių. O ką reiškia gamykla. Šiandien Pabradėje turime tokią gamyklą, apie 2300 darbuotojų. Net jei vieną dieną įmonės „Intersurgical“ nebūtų, toje terpėje atsirastų kitas gamintojas ir investuotojas, kuris matytų gamybinius pajėgumus ir žmones, kurie dirba šioje gamykloje. Pirmasis investuotojo klausimas ir yra, o kas dirbs gamykloje.
– Užsiminėte, kad paslaugų sektorius išsikelia ieškodamas pigesnės darbo jėgos.
– Mano nuomone, paslaugos ateina su dideliais gamintojais. O šiandien naudojasi tik dėl pigesnių kaštų: kada kaštai didės, paslaugų sektorius bus perkeltas.
– Manot gamintojai nesidairo į tas šalis, kur yra pigesnė darbo jėga?
– Tai natūralu, bet kitas dalykas, gamintojas pirmiausia turės atkreipti dėmesį į kvalifikuotą darbo jėgą: kiek bus kvalifikuotos darbo jėgos, kokia įstatyminė bazė bus tose šalyse, kokia mokestinė bazė, kokia logistika, susisiekimas. Šiai dienai, kai kurios gamybinės įmonės perkelia ir grąžina gamybą į Europą, nes pasiskaičiuoja logistikos kaštus. Nėra taip, kad darbo užmokestis Kinijoje labai skirtųsi nuo Lietuvos, gal didesniuose miestuose didesnis. Kinija perka gamyklas čia, perka įmones čia, ateina su savo pinigais čia, vietoje to, kaip anksčiau kopijuodavo, dabar nuperka kompanijas, intelektinę nuosavybę. Vyksta gan didelė kova, šioje dalyje privalumas yra buvimas arčiau vartotojo.
– Ar dėl to ir nuspręsta plėtrą vykdyti toliau Lietuvoje, Visagine?
– Principe tai taip. Paprastas pavyzdys, mes šiandien turime 50 tūkst. kv. metrų gamybinių patalpų, metinis augimas 7-8 proc., iki 10 proc. per metus, tai mažiausiai dar reikia 5 tūkst. kv. metrų kitais metais, jei norime pilnai išnaudoti. Po metų reikės dar daugiau ir per tris metus reiks apie 20 tūkst. kv. metrų. Klausimas, kur šį plotą galėsi turėti. Pabradėje ir Lietuvoje jau turime sukūrę pagrindą, bet turime ir Kinijoje, Jungtinėje Karalystėje gamyklas. Dėl ko atsirado Visaginas, tai pavyko akcininkams įrodyti, kad tai būtų paprastesnis investicinis variantas, kur mums nereikėtų kažko labai naujo kurti, nereikėtų naujo personalo surasti, integruoti į visą sistemą. Atstumas yra 100 kilometrų, tad mes savo esamus darbuotojus galėsime pasitelkti. Viskas daug paprasčiau, ko pasekoje Visaginas ir buvo pasirinktas, nors konkuravo ne viena, ne dvi ir ne trys šalys.
– Jeigu dalis darbuotojų bus perkeliama į Visaginą, ar nepritrūksite ieškodami papildomų?
– Viskas priklauso nuo įmonės veiklos. Pavyzdžiui, per metus vien darbuotojų atsivežimui sumokame 600 tūkst. eurų. Mums niekas jų nekompensuoja, niekas nesupranta, kad tai papildoma dalis prie tų kaštų, kurie galėtų būti darbo užmokestis. Mes įdarbiname gyventojus, kurie gyvena regionuose, jie neišvažiuoja į didmiesčius, nevažinėja 2-3 valandas į darbą. Yra autobusas, kuris gyvenančius 20-30 km nuo gamyklos paima nuo durų ir po 8 valandų darbo dienos parveža. Gyvenant kaime, pragyvenimo kaštai palyginus su Vilniumi, yra mažesni. Mes net neturintiems kvalifikacijos minimumo nemokame.
Tarkime, jauna šeima gauna mažiausiai 1000-1200 eurų atlyginimą, jiems kaime gyvenant tai jau dideli pinigai. Mes manome, kad tai daro teigiamą impulsą visai vietos bendruomenei: yra pajamos, galima pragyventi, nėra asocialių aspektų. Kalbant apie regionų plėtrą, galime apsibrėžti aplink 40 kilometrų ir įdarbinti žmones. Svarbu, kad viešasis transportas dirbtų tvarkingai: darbuotojai gali atvažiuoti ir grįžti. Tai normalu visame pasaulyje, kitur ir didesnius atstumus važinėja. O pas mus yra tam tikri traukos taškai, iš periferijos važiuoja į Vilnių, vietoje to, kad viena kita gamyklėlė būtų šalia.
– Dažnai skamba kritika savivaldybėms, kad jos pačios nesistengia pritraukti investuotojų.
– Aš sutinku. Vienas dalykas nesistengia, kitas – kompetencijų trūksta. Turėtų kuo daugiau jaunimo ateiti į valdžią, jaunimas pakeistų seną mąstyseną. Sako, kad turi patirtį. Bet tai dar nereiškia, kad jis su savo patirtimi tai, ką darė vakar, gali daryti rytoj. Jis turi savo patirtį panaudoti, bet reikia žiūrėti į priekį mažiausiai penkis metus. Turėti viziją rajonui, gyvenvietei, tiems patiems gyventojams,ar jie turės galimybę nuvesti vaikus į mokyklą, polikliniką ir panašiai. Visas kompleksas dalykų ir tie žmonės nepatenkinti regionuose, nes niekas į juos nežiūri. Dalyje savivaldybių sėdi politikai, kurie žiūri savas galimybes vystyti verslus, apginti interesus. Tai yra didžiausia problema.
– Kaip manot, ar ateinančius investuotojus iš užsienio rinktis Lietuvos regionus sustabdo savivaldybės, ar yra kitų priežasčių dar?
– Savivaldybė nelygi savivaldybei. Yra tikrai gerų, kur merai dirba ir stengiasi, yra ir blogų. Pavyzdžiui, pažiūrėjus iš ko jos pragyvena. Savivaldybės gyvena iš subsidijų, kiek yra verslo, kiek verslas generuoja įplaukų į savivaldybės biudžetą ir kiek viešasis sektorius. Yra tam tikrų savivaldybių, kur tik viešasis sektorius duoda pajamas į biudžetą, tai ką mes sumokame mokesčių mokėtojai, vadinasi verslo visiškai nėra arba jis minimalus. Galbūt ateityje bus pasiūlymas įtraukti savivaldybes į tam tikrus mokymus, kaip pritraukti investuotojus. Mokyti galėtų „Investuok Lietuvoje“ specialistai. Pradedant tais pačiais merais, gal reikėtų, kad jie kursus praeitų. Nes dalis merų kritikuoja, kodėl neatvežate investuotojų pas mus. Bet ką jūs pasiūlysite investuotojui? Sklypą paruoštų po metų, tai po tų metų jis į kitą regioną nuvažiuos, ar į kitą šalį. Reikia paruošti namų darbus, reikalingas investuotojams teritorijas.
– Žinau, kad pas jus atvažiuoja dirbti iš Visagino, Ignalinos. Iš kokių aplinkinių regionų jūs dar pritraukiate darbuotojų?
– Didžioji dalis aišku pabradiškių, iš 2300 darbuotojų galbūt apie 1500 turėtų būti pabradiškių. Pabradėje bedarbystė labai maža. Kita dalis, apie 150, iš Visagino pusės važiuoja, kur ateityje pastačius gamyklą ten dirbs. Iš Vilniaus apie 3 autobusus važiuoja, tai viso bus apie 180-200 darbuotojų, Švenčionys, Švenčionėliai, Molėtai. Tai iš viso apie 1000 darbuotojų iš kitur atvažiuoja.
Mūsų vizija daugiau susieta su tuo, kad dirbsime ir gyvensime ne didmiestyje, o regione ir, manome, kad čia žmonės lygiai taip pat turi galimybes gyventi taip pat kaip Vilniuje, dar ir geriau.
– Ar Pabradėje ir toliau plėsitės, investuosite?
– Pabradėje vyksta plėtra ir gan didelė. Lietuvoje per praeitus ir šiuos metus apie 60 mln. eurų investuota, įskaitant ir Pabradę, ir Visaginą. Tai yra didelė suma. Įrengtas toks automatinis sandėlis, kokio praktiškai Baltijos šalyse niekas nestatę. Iš šio centro produkcija keliaus į visą pasaulį.
Pabradė ir toliau plėsis, einame prie automatizacijos, robotizacijos. Žmogišką faktorių eliminuojant, turime geresnę kokybę.
– O kiek per visą veiklos laikotarpį galėjo būti investuota Pabradėje?
– Sunku paskaičiuoti, nes yra nusidėvėjimai ir kiti dalykai, bet kalbame apie šimtus milijonų.
– Daugybę įmonių kalba apie investicijas į automatizaciją, robotizaciją. Kalbant šia tema dažniausia baimė iš darbuotojų, kad dėl to jie praras darbą.
– Labai primityvus toks mąstymas. Mokykitės ir dirbsite su robotais. Kas tuos robotus prižiūri? Tik žmogus. Ateina moksleiviai, mato viską ir sako, aš čia norėčiau dirbti. Be to, visi nori gero atlyginimo, o atlyginimą už ką moka?
– Už gerą ir kokybišką darbą.
– O gerą ir kokybišką darbą gali atlikti kvalifikuotas darbuotojas: kuo aukštesnė kvalifikacija, tuo daugiau uždirbti. Lietuviai save lyginai su kitomis šalimis. Nuvažiuojame į Švediją, Vokietiją ir norime per 25 metus turėti tai, kas ten buvo kuriama 40 metų. Nėra taip greit pasiekiama, bet tie, kas pas mus buvo atvykę iš Vakarų tuomet ir atvyksta dabar, mato milžiniškus pasikeitimus.
Bet mes vejamės. Darbo užmokestis didėja. Tačiau šiandien iššūkis mūsų visuomenei yra gebėjimas mokytis visą gyvenimą. Nesvarbu, ar išdirbai 20 metų, ar esi 50-70 metų, žmogus turi mokytis visą gyvenimą, nes tobulėjimui ribų nėra. Yra kvalifikuotos darbo jėgos problema regionuose, mes šiandien dirbame taip, kad tą darbo jėgą patys auginamės.
Pabradėje dabar apie 800 vaikų. Sakau, mere, matau problemą, darželyje nebėra šiemet vietos. Štai ką reiškia sukurtos darbo vietos. Jaunimas net iš Vilniaus keliasi čia gyventi: nėra būsto, nėra namų. 2 kambarių buto kaina yra apie 40 tūkst. eurų. Žmonės nustebę, nes Visagine iki 10 tūkst. eurų nupirksi.
– Turbūt neklysiu sakydama, kad prie Pabradės sėkmės prisidėjo „Intersurgical“. Tačiau ir kituose regionuose yra didesnių įmonių, gaunama darbuotojų pasakojimų, kad su jais darbdavys elgiasi negražiai, kad gauna mažą atlyginimą. Tad, ar nėra svarbu ne tik dideli investuotojai ir gamyklos, bet ir tai, kaip elgsis darbdavys?
– Sutinku. Paprastas pavyzdys, kiekvieną vasarą mes priimame virš 100 moksleivių į darbą. Būtent mūsų darbuotojų vaikų. Bandėme visus priimti, bet kiti ateina ir greitai išeina, neįdomu jiems. Tad priėmėme sprendimą, kad vasaros atostogų metu, mūsų darbuotojų vaikai, kuriems yra 16 ir daugiau metų, gali ateiti į įmonę dirbti, jie gaus minimumą, bet jei išdirbs pilnai du mėnesius, tada dar gaus 15 proc. priedą. Jie dirba šalia namų, šalia tėvų, nereikia važiuoti į Palangą ar kitur, o dalis jų, po mokyklos lieka dirbti pas mus.
Mes esame vienintelė įmonė Lietuvoje, kuri turi savo mokymo sistemą. Ruošiame čia savo darbuotojus. Idėja tokia, kad jaunimas, kuris baigė mokyklą, neišvažiuotų į didmiesčius specialybės mokytis, bet dirbtų pačioje įmonėje, o dėstytojai iš profesinio rengimo centro atvyktų čia ir mokintų teorinių žinių, o praktines žinias įgautų gamyboje. Nes tos pačios mokyklos tokių technologijų pas save neturi. Du metus ginčijomės, kol pavyko įrodyti, kad šis metodas veiks. Dabar jaunimas du metus mokosi ir dirba, per tą laiką gauna atlyginimą ir gali įgauti mechatronikos šaltkalvystės specialybę, diplomą, kuris pripažįstamas ES. Jau bus antra laida. Šiemet 25 baigė pirmą kursą ir 25 priėmėme, o norinčių apie 90 buvo.
– Ar įgavę specialybę jie ir lieka čia dirbti?
– Jų kvalifikacija pakyla, pareigos pakyla, materialinė gerovė padidėja. Be to, šalia namų turėti darbą yra pats didžiausias pliusas.
– Vėlgi grįžtant prie klausimo apie kitus darbdavius. Tai kodėl kiti regionai, kuriuose irgi yra didelės gamyklos, taip nesuklesti?
– Negalėčiau atsakyti apie visus darbdavius. Ne visų galimybės vienodos, kai kur mažesnės įmonės. Šiandien yra skiriama parama smulkiam verslui. Smulkus verslas tikrai didelė atrama mūsų ekonomikai, bet kas generuoja daugiausia užsakymų smulkiam verslui? Didelės įmonės. Ir išeina, jei valstybė nepritrauks didelių investuotojų, su smulkiu verslu ne taip toli nuvažiuosime, o didelės įmonės sukuria daugiau pridėtinės vertės. Mes kaip didelė įmonė norime visas paslaugas turėti šalia – komponentų pirkimas, yra spaustuvė, kuri išaugo mūsų užsakymų dėka, vien transportui, logistikai paliekame Lietuvoje apie 10 mln. eurų. Smulkus verslas yra idėjų generatorius, bet didelės įmonės, ypatingai gamybinės, jei atvažiavo ir pastatė didelę gamyklą, tai yra didelis turtas.
– Tai yra didžiulių bendrovių, bet žmonės vis tiek nepatenkinti.
– Klausimas, kaip tos bendrovės sukuria atmosferą, sukuria galimybes įmonės viduje tobulėti ir augti. „Intersurgical“ Lietuvoje auga, o tai motyvuoja žmones, įmonė nestovi vietoje. Jeigu nebeaugi, nesiplėsti, tai kažkas įvyko, kad sustojai. Galima augti ir per našumą: įdiegti naujas technologijas.
– O kaip vertintumėte mokesčius Lietuvoje? Yra teigiančių, kad darbo mokesčiai – per dideli.
– Būtent darbo mokesčiai, ta dalis, kurią sudaro socialinis draudimas. Jei dar įvesime progresinius mokesčius, kvalifikuota darbo jėga iškeliaus. Ji tuo pačiu sukuria darbo vietas ir mažiau kvalifikuotiems. Jei norime atimti iš tų žmonių, aš manau, kad tai yra pavydo mokestis. Iš principo tai nelygybė. Jei lyginamės su Skandinavija, mums iki jų dar 50 metų augti, kada pasieksime tokias pajamas ir iš turtingesnių galėsime perskirstyti. Bet mes dar neužaugome, dabar mums reikia kvalifikuotus darbuotojus čia išlaikyti, nes jie kuria darbus kitiems. Šiandien gamyklos nepastatysi be gero inžinieriaus, o jam reikia gerą algą mokėti. (…) Kuo mokesčiai paprastesni tuo valstybei paprasčiau prižiūrėti. Kuo daugiau išimčių daugiau tokių dalykų tuo sunkiau, atsiranda problemų.
– Ar ruošiatės krizės scenarijui? Ekonomistai prognozuoja, kad galimas ekonomika kartojasi ciklais, galima krizė ar ekonomikos sulėtėjimas.
– Pas mus krizė gal daugiau su „Brexit“ siesis. Bet čia mūsų specifika, nes mes didelę dalį veiklos ten turime, mūsų kompanija registruota Jungtinėje Karalystėje. Esant kietam „Brexit“, tampame nelegalūs ES. Dėl ko planuojama dalį funkcijų į Europą perkelti, kad būtume ES registruoti. Bet girdėjau pranešimą, kad Jungtinės Karalystės parlamentas priėmė sprendimą, jog nebus kietojo „Brexit“, kol nebus suderinta su ES.
Mes jau viską apsvarstėme, veiksmai vyksta, tam tikros rizikos vertinamos rimtai, nes tai rimti iššūkiai. Daug kas priklauso ir nuo tam tikrų tarnybų, o daugiausia nuo paties britų parlamento, kaip jie priims sprendimus.
– Ar kietasis „Brexit“ scenarijus stabdytų plėtrą Lietuvoje?
– Nesakyčiau, kad stabdytų, galbūt tam tikru laikotarpiu biurokratinių dalykų atsirastų. Su laiku viskas judėtų, susitvarkytų. Bet būtų tam tikras laikotarpis, kol viskas susidėliotų.
– Pabaigai, „Intersurgical“ ateityje daugybė planų, bet kokie konkretesni penkmečio planai Lietuvoje?
– Toliau augti. Pirmiausia augti, plėstis, tobulėti. Po penkių metų, manyčiau, kad tikrai turėsime dvi gamyklas. Pabradės ir Visagino gamyklos dirbs tolygiai. Manau, kad išliks 7-8 proc. metinis augimas. Visaginas yra mūsų ateities Lietuvoje likimo dalis. Kalbame ir apie tai, kad Vilniuje planuojame Visorių parke turėti savo tyrimų centrą. Gal tapsime Visorių parko dalininkais ir viena idėjų yra turėti techninių kūrybinių darbų vietą.
– Ačiū už pokalbį.
„Intersurgical“ kuria ir gamina medicinos prietaisus, susijusius su kvėpavimo sistemos palaikymu. Lietuvoje gaminami prietaisai yra eksportuojami į daugiau nei 100 šalių, daugiausia į Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją ir Japoniją.
1982 m. įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje, „Intersurgical“ yra pirmaujanti įmonė Europoje medicinos prietaisų, susijusių su kvėpavimo sistemos palaikymu, gamyboje. Jos gaminami prietaisai yra naudojami ligoninėse, operacinėse patalpose, intensyviosios terapijos skyriuose, pooperacinėse ir kitose ligoninės patalpose, greitosios pagalbos tarnybose ir namuose daugiau nei 100 šalių visame pasaulyje. 1994 m. bendrovė „Intersurgical“ atidarė savo pirmąjį gamyklą Pabradėje, Lietuvoje, kur metinė apyvarta siekia daugiau nei 100 milijonų eurų.
