Naujasis šalies ministras pirmininkas Alexis Tsipras kreipimesi į parlamentą tvirtai pareiškė, kad Graikija eilinės paramos paketo dalies, kuri šaliai būtina nuo pirmosios kovo dienos, neprašys, nes nenori vykdyti paramos pakete numatytų įsipareigojimų. Vietoj to šalis siūlys kreditoriams naują planą, kurio viena iš pagrindinių linijų yra laikinasis trumpalaikis finansavimas. Kelių mėnesių trukmės paskola esą Graikijai suteiktų laiko iš naujo derėtis dėl naujų pagalbos paketo sąlygų, kurios įsigaliotų vasarą.
Idėja lyg ir graži, tačiau dabartiniai Graikijos kreditoriai – Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos centrinis bankas (ECB) – turi kitą įsivaizdavimą apie tai, kaip giliai įsiskolinusi šalis turėtų vykdyti savo įsipareigojimus.
Gelbėta jau du kartus
Žiūrint iš šalies graikai atrodo labai drąsūs. Ar jie tokie tapo dėl deklaruojamo nepritekliaus ir skambiai apibrėžiamos humanitarine krize situacijos šalyje, ar tiesiog toks jų pietietiškas būdas, lieka neaišku. Alexis Tsipras tikina, kad šalis pavargo nuo diržų veržimosi ir kad dėl daugelio šalies bėdų kaltos didžiosios euro zonos valstybės, neatlaisvinančios spaudimo.
Trumpa Graikijos ekonomikos apžvalga skamba nepaprastai. Beveik 11 mln. gyventojų sukuriama 187 mlrd. eurų dydžio ekonomika per septynerius metus susitraukė daugiau nei 25 proc. Nedarbas nuo 7,8 proc. 2008 metais išaugo iki 26,6 proc. 2014 metais. Graikijos valstybės skola viršija 320 mlrd. eurų ir sudaro maždaug 175 proc. šalies BVP (palyginimui, Lietuvos valstybės skolos dydis yra 15 mlrd. eurų). Šalis nuo savęs pačios buvo gelbėta jau du kartus. Pirmasis pagalbos paketas paskelbtas 2010 metais, antrasis nuo 2011 metų vasaros trunka iki šiol.
Ar teks ir ar pavyks sukonstruoti trečiąjį?
Vertina skeptiškai
Iš tiesų didžioji bėda yra ta, kad Graikija siūlo tai, kas griauna esminius ekonominius pamatus: pirmiausiai, kad skolas reikia grąžinti. Dėl to Europos Komisijos ir didžiausios kreditorės Vokietijos balsai Graikijos atžvilgiu ir skamba nepakančiai. Kapoti euro zonos ministrų bei ECB vadovų komentarai Graikijos atžvilgiu kiek primena tėvo pabarimą sūnui, ką tik sudaužiusiam naują šeimos automobilį. Pavyzdžiui, ECB savaitės pradžioje aiškiai pasakė, kad nedalina tokio pobūdžio laikinųjų trumpų paskolų, apie kokias kalba Graikija. Vokietijos finansų ministras Volfgangas Schaeuble prieš keletą dienų taip pat nešvaistė žodžių veltui, tepasakydamas, kad jei Graikija nepaprašys eilinės sutarto paramos paketo dalies iki vasario pabaigos, tada „tai viskas“. Ką reiškė „tai viskas“, kiekvienas galėjo suprasti savaip, nes ministras nebekomentavo.
Su tokia sudėtinga startine pozicija Graikija pradės vasario 16 dieną vyksiantį Eurogrupės susirinkimą, kuris laikomas lemiamu. Jam turėjo būti pasiruošta trečiadienio finansų ministrų susitikime, tačiau praleidę daug valandų ginčams ir kaltinimams, ministrai nesusitarė nieko ir net nepaliko lango galimoms šio savaitgalio diskusijoms. Taigi tarp nesutariančiųjų pusių stojo tyla, bet – kas toliau?
Mokesčiai – svetima sąvoka
Graikai sąvoką „mokesčiai“ supranta savitai. Skambi frazė „Mokesčiai – tik bailiams“, cirkuliuojanti komentaruose apie Graikiją, turbūt tiksliausiai atspindi vieną pagrindinių šalies problemų. Turtingiausieji graikai pasižymi ypatingai dideliu mokesčių vengimo talentu, to nevengia nei įmonės, nei vidutines ar mažas pajamas gaunantieji. Mokesčių vengimas pastebimai suintensyvėja kiekvienu rinkimų laikotarpiu. Manoma, kad pastarųjų rinkimų atveju šis efektas buvo dar ryškesnis dėl to, kad vienas priešrinkiminių „Syriza“ partijos pažadų buvo atšaukti nepopuliarų nuosavybės mokestį. Tikėtina, kad nemažai graikų pamąstė, jog neverta mokėti mokesčio, kuris, tikėtina, bus atšauktas. Skaičiuojama, kad per metus mokesčių vengimo apimtis sudaro apie 30 mlrd. eurų. Problema yra turbūt amžiaus senumo, tačiau nei vienos politinės krypties vyriausybė taip ir nesugebėjo su ja tinkamai susidoroti. Būtent dėl šios priežasties Vokietijos finansų ministrui kalbėti apie galimas nuolaidas Graikijai tenka per sukąstus dantis ir jam net nepavyksta savo pasipiktinimo maskuoti. Įdomumo dėlei, jis pasiūlė Graikijai „paskolinti“ pusės tūkstančio mokesčių inspektorių techninę pagalbą, apmokant Graikijos mokesčių tarnybas. Graikija pagalbos nepriėmė.
Išlaidos pensijoms – vienos didžiausių
Įdomybių Graikijoje yra gerokai daugiau. Šalies su absoliučiai didžiausiu valstybės skolos santykiu su BVP euro zonoje skolos aptarnavimo išlaidos yra neįtikėtinai mažos, mažesnės nei, pavyzdžiui, Airijos arba Italijos, ir sudaro vos 1,5 proc. BVP. Labai paprastai paskaičiavus, vidutiniškai Graikija skolinasi už net 1 proc. nesiekiančią metinę palūkanų normą. Kaip šaliai, kurios skola jau buvo restruktūrizuota, ir kuri vis prabyla apie galimus naujus restruktūrizavimus, tokia palūkanų norma yra stebėtinai žema. Atskiro komentaro nusipelno socialinė sfera, dėl kurios naujai išrinkta vyriausybė skundžiasi labiausiai. Visoje OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) 2010 m. Graikija buvo trečia valstybė pagal išlaidas pensijoms skaičiuojant nuo BVP – 13 proc. Daugiau išleido tik Italija ir Prancūzija. Ironiška, kad krentant BVP ši dalis tik didėjo. 2013 metais vidutinė pensija Graikijoje siekė 931 eurą, palyginimui, Vokietijoje – 1263 eurus, Lietuvoje – 249 eurus. Įvertinus faktą, kad kainų lygis Graikijoje yra maždaug 35 proc. aukštesnis nei Lietuvoje, o pensijų lygis skiriasi 370 proc., Graikijos pensininkų perkamoji galia yra 2,4 karto aukštesnė nei Lietuvos pensininkų.
Pasitraukimas reikštų euro zonos nesėkmę
Prieš penkerius metus, kuomet Graikija netikėtai atskleidė, kad jos biudžeto deficitas yra keturis kartus didesnis, nei leidžiama euro zonos narei, Graikijos pasitraukimo iš euro zonos tikimybę vertinome kaip labai nedidelę. Šiuo metu ji yra turbūt didžiausia istorijoje. Tačiau baimių dėl tokios išeities dabar yra kiek mažiau. Apie 75 proc. Graikijos skolos vertybinių popierių turi institucijos: euro zonos šalys, daugiausiai - Vokietija, ECB, TVF. Ši dalis yra reikšmingai didesnė nei buvo prieš keletą metų. Iš esmės tai reiškia, kad jei Graikija išties atsisakytų grąžinti skolas, užkratas rinkose butų gerokai labiau ribotas nei būtų buvęs prieš keletą metų. Kita vertus, visiems aišku, kad Graikijos pasitraukimas reikštų pirmiausiai euro zonos nesėkmę, net jei aiškių ilgalaikių ekonominių pasekmių ir nebūtų. Graikijai tai reikštų ekonominę katastrofą, o euro zonai būtų visai nenaudinga turėti žlugusią ekonomiką kaimynystėje.
Graikijos bėda yra ne perteklinis priverstinis taupymas. Taip, jis didžiąja dalimi lemia BVP smukimą, ir šiuo klausimu A. Tsipras teisus. Tačiau jo pasiūlymai nekalba apie tai, kokių ekonomikos augimą skatinsiančių veiksmų naujoji vyriausybė imsis, kokias reformas ir kaip ji skubės vykdyti. Netgi priešingai – atrodo, kad šalis kaip tik priešinasi būtinoms reformoms. Ir vis dėlto, ar Graikija liks euro zonoje, ar bus priversta išeiti, ji privalės ieškoti būdų užkurti savo ekonomiką pati.