Galite investuoti į finansinį turtą – vertybinius popierius: akcijas, obligacijas, pensijų fondus, investicinius fondus, investuoti pagal investicinio gyvybės draudimo sutartis. Galite rinktis pačias įvairiausias rinkas ir pagal pasaulio šalis, ir pagal turto rūšis, ir pagal ekonominės veiklos sektorius. Galite pirkti nekilnojamąjį turtą, auksą. Galite ir nieko nedaryti – bus kaip bus, davė Dievas dantis – duos ir duonos. Juk vis vien niekas nesiūlo jokių garantijų...
Vengti rizikos ir vengti nuostolių – ne tas pats
Ekonomikos mokslas teigia, kad žmogui būdinga rizikos vengti. Turėdamas dvi vienodai pelningas alternatyvas, tačiau vieną rizikingesnę už kitą, žmogus pasirinks tą, kur rizikos mažiau. Pavyzdžiui, turėdamas du pasiūlymus: vieną – iš karto pasiimti penkiasdešimt litų, kitą – mesti monetą, ir jei iškris paveikslėlis, pasiimti šimtą litų, o jei skaičius – negauti nieko, labiau tikėtina, kad žmogus pasiims penkiasdešimt litų iš karto (nors apskaičiuota abiejų pasiūlymų vertė yra vienoda: garantuotai gauti penkiasdešimt litų, matematiškai yra tas pats, kaip ir pasirinkti penkiasdešimties procentų tikimybę gauti šimtą litų). Todėl pasiūlymas dėti indėlį ir per metus gauti 2 proc. palūkanų pasirenkamas dažniau negu pasiūlymas investuoti į akcijų rinkas ir, tik jei palankiai susiklostys aplinkybės, gauti kur kas daugiau negu 2 procentus per metus. Nes jei aplinkybės susiklostys nepalankiai (o kaip bus iš tikrųjų, niekas nežino ir garantuoti negali), sugrįš kur kas mažiau, negu buvo investuota.
Palyginti neseniai rizikos vengimo teorija mokslininkų buvo papildyta nuostolių vengimo teorija, kuri teigia, kad žmogus vengia rizikos, kai kalbama apie pelną, o kai kalbama apie nuostolius, žmogus taip jų vengia, jog pamiršta apie tai, kuo dar rizikuoja, t. y. jei nuostoliai neišvengiami, bus griebiamasi. ir pačios menkiausios galimybės jau patirtus nuostolius sumažinti, nekreipiant dėmesio į dėl to galimus patirti naujus, didesnius nuostolius. Monetų mėtymo pavyzdys šį kartą būtų toks: galėdamas pasirinkti vieną iš dviejų reikalavimų – arba iš karto sumokėti penkiasdešimt litų, arba mesti monetą ir, jei iškris paveikslėlis, sumokėti šimtą litų, o jei skaičius – nemokėti nieko, dažniau žmogus pasirinks antrąjį reikalavimą, nes yra tikimybė nemokėti nieko, t .y. nepatirti jokių nuostolių. Nors, taikant tikimybių teoriją, vėlgi, abiejų pasiūlymų vertė yra vienoda. Tuo paaiškinama, kodėl žmonės prasilošia: jei pralošė, tai tuomet labai nori atsilošti (ir atgauti praloštus pinigus), todėl rizikuoja ir tais pinigais, kuriuos dar turi, nebekreipdami dėmesio, kad tikimybė laimėti labai menka.
Ne visi ir ne visada vienodai linkę (ne)rizikuoti
Ne visiems rizikuoti vienodai nepriimtina. Tai priklauso nuo gyvenimo etapo. Pavyzdžiui, jaunas žmogus, kuriam dar viskas prieš akis ir kurio visi pinigai dar tik bus uždirbti, gali (ir neretai turi) rinktis rizikingesnius, tačiau, tikėtina, pelningesnius variantus – pavyzdžiui, investuoti į rizikingesnes rinkas. Tačiau su skolintais pinigais elgtis reikia vis vien atsargiai. Priešpensinio arba pensinio amžiaus žmogus jau turi gerai pagalvoti, ar rizikingas pasiūlymas jam apsimoka. Savo klaidas ištaisyti, jei rizika nepasiteisintų, jis galimybių turi mažiau. Atgauti prarastus pinigus dirbant jau nebeužteks laiko arba jėgų, o sumažėjus turimo turto (arba santaupų) vertei, jis būtų priverstas mažinti savo įprastas išlaidas.
Polinkis rizikuoti priklauso ir nuo aplinkos sąlygų – tam tikrais etapais, kai ekonomika auga, akcijų kainos kyla, nekilnojamojo turto kainos didėja, žmonių, norinčių pasinaudoti proga uždirbti, tegul ir rizikuojant, yra daugiau. Dažnai jie vienas kitą dar pakursto ir prisiima vis daugiau rizikos, tikėdamiesi, kad viskas taip pat sklandžiai vystysis ir toliau. Ir atvirkščiai, kai perspektyvos pablogėja, žmogus labiau vertina tai, ką turi, nenori to prarasti ir renkasi mažiau pelningus, bet ir mažiau rizikingus pasiūlymus. Nusiteikimo rizikuoti kaitą galima paaiškinti tuo, kad įvairiais ekonominio ciklo laikotarpiais žmonės skirtingai nustato, kokia yra tikimybė uždirbti arba patirti nuostolių bei kokia yra nuostolių įtaka savo turtui, gyvenimo kokybei. Dėl to ir didėja arba mažėja pasiūlymo patrauklumas. Visą tokį ciklą – iš pradžių augančią ekonomiką ir didėjantį norą rizikuoti, vėliau– ekonomikos nuosmukį ir norą vengti bet kokios rizikos – mes jau išgyvenome 2006–2010 metais.
Polinkis rizikuoti priklauso ir nuo teisinės, mokestinės, socialinės aplinkos. Pavyzdžiui, ten, kur nesudėtinga ir neskausminga bankrutuoti (atsikratyti skolų, kurių nebegali grąžinti), žmonės drąsiau skolinasi. Drąsiau rizikuoti skatina gana dosnios socialinės garantijos: nesėkmės atveju socialinė parama bus pakankama norint užsitikrinti dar visai patenkinamas gyvenimo sąlygas.
Yra aiškinimų, kad polinkis rizikuoti priklauso nuo prigimties – nustatyta, kad vyrai labiau linkę rizikuoti negu moterys, kad polinkis rizikuoti yra užkoduotas genetiškai ir jį galima įžvelgti palyginus bevardžio ir smiliaus pirštų ilgį (labiau linkę rizikuoti tie, kurių bevardis ilgesnis už smilių).
Lietuvos gyventojų polinkis rizikuoti – tarp dviejų kraštutinumų
Žvelgiant į mūsų gyventojų sukaupto finansinio turto struktūrą, galima susidaryti įspūdį, kad mūsų šalies gyventojai nelinkę rizikuoti. Indėlių sąskaitose laikoma pinigų suma yra daugiau negu dvidešimt kartų didesnė negu suma, investuota į investicinius fondus arba sukaupta pagal savanoriško pensijų kaupimo ir investicinio gyvybės draudimo sutartis. Tai, kad beveik devyni iš dešimties lietuvių gyvena jiems nuosavybės teise priklausančiame būste, byloja, jog mūsų tautiečiams nekilnojamasis turtas – tai saugumo, stabilumo užtikrinimo priemonė, o ne galimybė užsidirbti ar pralobti. Tai, kad paskolas būstui paėmę yra tik maždaug dešimtadalis, o vartojimo ar kitokias paskolas – maždaug penktadalis žmonių, leidžia manyti, kad į skolinimąsi mūsų žmonės žiūri gana atsargiai. Nes labiau įsiskolinę (ir nebūtinai prasiskolinę) yra ne tik tuo garsėjantys amerikiečiai, bet ir kaimynai latviai bei estai.
Vis dėlto visiškai priešingas išvadas galime padaryti analizuodami, kur investuoja tie, kas vis dėlto nelaiko visų savo santaupų indėlių sąskaitose. Ogi labai dažnai rizikingiausiomis ilgą laiką laikytas kylančios ekonomikos arba didesnės politinės rizikos šalių rinkas (pavyzdžiui, Rusiją ir Kiniją). Du trečdaliai turinčiųjų ilgalaikes būsto paskolas yra pasirinkę, kad palūkanos būtų peržiūrimos, t. y. keičiamos dažniau negu kartą per metus. Na, o tyrimų duomenys, atskleidžiantys kad per du trečdalius lietuvių negalėtų sumokėti netikėtų 700 litų išlaidų (nes neturi tiek santaupų), verčia manyti, kad du trečdaliai yra atsidūrę finansiškai gana rizikingoje situacijoje – juk tokiu atveju nežinia, kokiomis sąlygomis ir kokiomis sąnaudomis reikėtų skolintis arba nuostolingai parduoti turimą turtą.
Finansinės rizikos valdymo teorija ir praktika
Suprantame, kad šiandien niekas nieko garantuoti negali, tačiau negalėjo ir anksčiau. Tik šiandien jau daugiau kas priklauso ne vien nuo gamtos kataklizmų, bet ir nuo paties žmogaus – šiandien turime daugiau galimybių finansinę riziką valdyti. Turime daugiau priemonių, daugiau žinių. Rizika pati savaime nėra vien tik gerai ar vien tik blogai. Laivams saugiausia uoste, bet laivai ne tam pastatyti. Žmonės juk nerizikuotų šiaip sau, jei nematytų naudos. Investuodami tikimės uždirbti ir atgauti daugiau negu investavome (arba negu būtume turėję visai neinvestuodami), kintamąsias palūkanas renkamės todėl, kad tikimės, jog taip reikės sumokėti mažiau palūkanų. Valdyti finansinę riziką – tai numatyti nepalankias aplinkybes, galinčias pabloginti mūsų finansinę padėtį, įvertinti galimus nuostolius ir, jei reikia, iš anksto imtis priemonių, kad tie nuostoliai nebūtų nepakeliami arba smarkiai nesugadintų gyvenimo.
Teorinis rizikos valdymo modelis būtų toks: pirmiausia numatome, kokių įvykių (nepalankių) gali įvykti. Tuomet nustatome, kokių nuostolių patirtume, jei tie įvykiai įvyktų. Jei galimi nuostoliai nepakeliami, renkamės: visai nerizikuoti (nedalyvauti tokiame sandoryje) ar apsidrausti. Priimtiną draudimo kainą skaičiuoti reikėtų nuostolių dydį dauginant iš tikimybės, kad nuostolius sukeliantys įvykiai įvyks. Jei su tikėtinais nuostoliais galėtume susidoroti savo jėgomis, galime laisvai pasirinkti – rizikuoti ar ne.
Praktikoje, ypač tvarkant asmeninius finansus, labai sunku arba visai neįmanoma numatyti visų galimų nepalankių įvykių ir tiksliai nustatyti galimų nuostolių, todėl lieka remtis tam tikromis visuotinai priimtomis taisyklėmis. Keletą jų pateikiu šio straipsnio pabaigoje:
· mažesnių nuostolių atveju (laikinai sumažėjus pajamoms dėl trumpalaikio nedarbo ar nedidelio sveikatos sutrikdymo, nedidelių turtinių nuostolių, pavyzdžiui, ne itin brangaus turto vagystės) geriausiai tinka turėti tam tikslui šiek tiek savų santaupų,
· didelės vertės turtinių nuostolių atveju (gaisro, brangaus turto sugadinimo, pajamų netekimo dėl sunkios ligos, šeimos maitintojo mirties), jei tai sukeltų sunkiai pakeliamų finansinių pasekmių, reikėtų naudotis draudimo paslaugomis,
· kiek ir kokiomis sąlygomis galime skolintis, reikėtų nustatyti atsižvelgiant į savo realias galimybes – dabartines pajamas, įprastas išlaidas, realiai įvertinti, kaip pajamos ir išlaidos gali keistis ateityje,
· renkantis daugiau ar mažiau rizikingas investicijas, vertėtų atsižvelgti į tai, kiek esame priklausomi nuo sukauptos sumos – jei sukauptų pinigų gali prireikti greitai, o kitų pajamų šaltinių neturime, verčiau rinktis mažiau rizikingą (nors ir mažiau pelningą) pasiūlymą.
Šios taisyklės neapsaugos nuo nepalankių įvykių, tačiau sumažins jų neigiamą įtaką mūsų finansinei gerovei. Taip pat kartu suteiks galimybių išmintingai pasinaudoti atsirandančiomis naujomis progomis.
