„Jei reikia teikti pagalbą, teikti išmokas, galima drąsiai teigti, kad dalis žmonių savo raidos ir gyvenimo šalyje metu nebuvo įgalinti ir nesugebėjo išsaugoti gebėjimo pasirūpinti savimi“, - trečiadienį žurnalistams sakė Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis ir pridūrė, kad tai rodo prastą santykį tarp žmonių ir valstybės.
Anot jo, tai gali rodyti ir kitą problemą - tai, kad valstybėje sukurtos sudėtingos sąlygos, jog žmonės, turėdami kompetencijas, negali pasirūpinti savimi.
„Faktiškai mes Lietuvoje labai vėluojame. Mes kalbame, kad reikia kelti išmokų lygį, bet reikia suprasti, kad jos nėra tikslas. Tikslas yra įgalinimas, sistema turi užtikrinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi“, - sakė B. Gruževskis.
Pasak jo, technologinis pokytis lėmė būtinumą darbo santykiuose turėti ne du, o keturis elementus.
„Dabar egzistuoja neatitinkantis tikrovės santykis, kur egzistuoja tik kapitalo ir darbo turėtojas. Turtas paskirstomas tarp jų ir nuo jų galios priklauso, kokią jie dalį pasisavins. Tai susiformavo devynioliktame amžiuje, turime kalbėti ir apie visuomenę, ekologiją, žemę, o tarptautiniai susitarimai prie to ir veda, mokesčių sistema turi apimti keturis elementus, o ne du“, - sakė B. Gruževskis.
Eltos paklaustas, kokios kitos priemonės turėtų būti taikomos didinant priėjimą prie darbo, B. Gruževskis paminėjo tris grupes priemonių.
„Pirma, turėtų būti aiški makroekonominė sistema, kalbu apie mokesčių surinkimą ir didesnį perskirstymą. Turėtume kalbėti apie galimybę žmogui būti tinkamai atlygintam.
Antra, švietimo sistema, kalbame apie darbą su vaikais, jaunimu, profesinės karjeros kompetencijų ugdymą vyresniame amžiuje ir socialinių kompetencijų ugdymą jauname amžiuje“, - sakė Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto vadovas.
Tuo metu trečia grupė priemonių turėtų būti pagalba suaugusiems, kurie pateko į pažeidžiamas grupes - piktnaudžiavo alkoholiu, pateko į kalėjimą ar yra neįgalūs.
„Darbo biržos galimybės turėtų būti išplėstos, kad jie galėtų dirbti su tuo žmogumi, tarpininkauti, palydėti žmogų į darbą, padėti užpildyti dokumentus ir taip būtų nuimta našta nuo darbdavio. Ir jei mes tokią paslaugą suteikiame, 50 proc. žmonių galėtų gauti darbą, tai būtų didelis laimėjimas“, - tikino B. Gruževskis. Jis taip pat pridūrė, kad tokios pastangos politiniame kontekste turėtų būti traktuojamos kaip investicijos, o ne kaip išlaidos.
Tuo metu Europos kovos su skurdu tinklo (angl. European Anti Poverty Network) direktorius Fintanas Farellis taip pat sakė, kad jo vadovaujama organizacija koncentruojasi į minimalių pajamų užtikrinimą ir tai, kad daugiau žmonių turėtų darbą.
„Mes koncentruojamės į minimalių pajamų užtikrinimą, bet matome, kad tų pinigų trūksta, norėtume, kad žmonės dirbtų ir gautų už tai orų atlyginimą“, - žurnalistams sakė F. Farellis.
Jo teigimu, svarbu žiūrėti ne tik į tai, kokias pajamas gauna šeima, bet ir tai, kokias nemokamas paslaugas jos gali gauti iš valstybės.
Statistika rodo, kad Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena apie penktadalį gyventojų, tačiau vos 3 proc. gauna socialinę piniginę paramą.
Šiuo metu socialinės paramos dydis siekia 122 eurus, o tai sudaro tik pusę minimalaus vartojimo poreikių dydžio, kuris 2017 metais siekė 245 eurus.
