„DELFI Dėmesio centre“ – ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, Lietuvos mokesčių konsultantų asociacijos prezidentė Rūta Bilkštytė ir banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

– Keičiasi gyventojų pajamų mokesčio tarifas, socialinio draudimo mokestis, pensijų kaupimo sistema, auga vaiko pinigai, didėja neapmokestinamasis pinigų dydis, auga minimali mėnesio alga, apjungiama darbdavio ir darbuotojo atlyginimo dalis ir keli mažesni pakeitimai. Pone Mauricai, esminė kritika yra ta, kad kuo daugiau uždirbi, tuo labiau augs tavo alga. Ir tai turbūt yra esminis objektas kritikos. Kaip jūs vertinate, ar tai yra teisingas taikinys kritikuojantiems?

Ž. Mauricas: dalinai teisingas. Bet labiau neteisingas, nes jei žiūrėsime į mokesčių reformą kaip tokią, ne tik kitų metų biudžetą, mokesčių reforma išdėliota trejų metų perspektyvoje. Pirmaisiais metais labiausiai pajamos augs vidutines arba šiek tiek didesnes pajamas uždirbantiems asmenims, tačiau 2020 – 2021 m., jei mokesčių reforma bus tęsiama, darbo užmokesčio „į rankas“ augimas bus jaučiamas didele dalimi mažas pajamas uždirbantiems gyventojams. Jeigu žiūrėti bendrąja prasme, labiau laimės mažiau uždirbantys, tačiau žiūrint tik į kitus metus, dalinai tas teiginys teisingas.

Jei šiuo metu atlyginimas "ant popieriaus" 500 Eur

Jei šiuo metu atlyginimas "ant popieriaus" 1000 Eur
Jei šiuo metu atlyginimas "ant popieriaus" 1500 Eur

– Ponia Bilkštyte, ar jūs matote esminę idėją visos pertvarkos, kad viskas susivestų į kažkokią bendrą koncepciją? Kad aišku būtų, ko yra siekiama?

R. Bilkštytė: Aiški koncepcija yra ta, kad būtų reforma, kad kažką reikia daryti. Kad reforma padaryta, katilas taip sumaišytas, yra faktas. Kalbant apie tai, kad pajamos „į rankas“ didės daugiau uždirbantiems, tai taip. Lieka vadinamas regresinis mokestis ir jis tam tikra prasme stebina daugumą. Regresiniai mokesčiai bet kokiu atveju visada stebina. Dirbu su daug įvairių verslininkų, ir kai sužino, kad didėjant pajamoms mažėja mokesčiai, tai šiek tiek gūžteli pečiais.

– Pone Lazutka, ar jūs matytumėt bendrą idėją visos pertvarkos?

R. Lazutka: Man atrodo, finansų ministras yra paskelbęs, kad jo vizija yra vadinamas mažos valstybės biudžetas lyginant su BVP.

– Mažos valstybės fanas, jis sakė, bet, suprask, ne geografine prasme, o mažo perskirstymo...

R. Lazutka: Taip, jis supranta šitaip, kad maža valstybė, tai maža intervencija į ekonomiką ir mokesčiai yra viena iš pagrindinių intervencijos formų. Tai yra taip, ta vizija matoma. Bet, deja ar ne deja, valstiečių vizija buvo kitokia...

– Dosnios valstybės, geros valstybės, ar ne?

R. Lazutka: Tai čia yra tam tikras prieštaravimas, ir sunku suprasti, kaip vieni kitus pakenčia. Finansų ministras pasiūlė savo viziją ir Seimo dauguma sutinka.

– Na, bet žiūrėkit, NPD auga, vaiko pinigai auga, kai kurios išmokos taip pat, pensijos galų gale...

R. Lazutka: BVP auga nominaliai, virš 5 proc., tai kažkur tuos pinigus reikia padėt. Žinoma, kad juos paskirsto. Bet struktūra tai nesikeičia, tie santykiai tarp įvairių visuomenės grupių. Pensijos keisis tarp 7-8 proc., o alga auga 9 – 10 proc., tai reiškia, kad pensininkų padėtis santykinai blogėja, nepaisant to, kad pensija didinama.

R. Bilkšytė: dar prieš mokesčių reformą mėgdavau rodyti tokią lentelę, kokia yra mokestinė našta priklausomai nuo pajamų dydžio ir rūšies. Buvo mokestinė našta nuo 5 iki 56 proc., ir dabar įvyko mokesčių reforma. Noriu pasakyti, kad ta mokesčių reforma visiškai nepanaikino to, kad skirtingos pajamos arba tos pačios pajamos apmokestinamos skirtingais tarifais.

Senatvės pensijų pokytis, eurais

Galiu pasakyti, dabar po mokesčių reformų galiu labai nudžiuginti visus autorius, kurie dirba ne pagal darbo sutartį. Jų mokestinė našta bus maždaug apie 25 poc. – beveik 5 proc. mažiau nei 2018 m. Sumažėja mokestinė našta autoriams, kurie nedirba savo darbdaviams. Tuo tarpu jei autorius tą patį savo darbą parduos darbdaviui, jo mokestinė našta yra 39,5 proc. Penkiolika procentų už tą patį objektą skiriasi apmokestinimas, priklausomai, kas tą darbą perka. Aš nesuprantu...

– Na, tai šiaip prieštarauja bendrajai logikai.

R. Bilkšytė: Kalbant apie mokesčių reformą – daug mokesčių seminarų vesdama kažkada mėginau suskaičiuoti, kiek iš viso yra mokesčių pakeitimų, kurie įsigalioja 2018 ir 2019 m. Norėjau pajuokauti, kad 50 atspalvių. Skaičiavau iki 50 ir paskui pasimečiau skaičiuje, nes per metus – 50 pakeitimų. Tai yra tikrai mokesčių reforma.

R. Lazutka: Dažniausiai smulkių verslininkų įvairios organizacijos argumentuoja, kad ten yra prisiimta rizika, kad nelygintina su samdomu darbu. Įdomu, kad premjeras irgi tą pasakė – anksčiau to nesakydavo. Nes kai buvo rinkimai, vėl buvo tas klausimas keliamas, buvo žadama, kad bus tvarkoma, bet dabar, matyt, buvo įteigta taip.

Bet noriu atkreipti dėmesį, kad yra tokių smulkių, kur turi individualios veiklos pažymą, bet uždirba iš esmės iš struktūrinių fondų. Girdėjom netgi švietimo srity, kur žmonės išsiima individualios veiklos liudijimą ar autorinę sutartį, ten nėra jokios rizikos – ten iš esmės būtų tas pats darbas, kaip ir pagal darbo sutartį, bet mokesčių režimas visiškai kitoks. Ir svarbiausia, kad tarp tų žmonių yra pakankamai daug pasiturinčių, tos pajamos yra gana didelės. Argumentas paprastai – kad yra močiutė, kuri mezga pirštines, ir yra vargšė, tai negali apmokestinti.

Yra labai daug pajamų, kur intelektualiai žmonės pasirengę, išsilavinę ir teikia paslaugas šiuolaikines – konsultavimo ar mokymų, ir ten pajamos yra pakankamai didelės, bet jiems režimas yra daug lengvesnis nei pagal darbo sutartį.

– Kalbant apie bendresnius įvykius, kurių ilgai laukta – pvz., apjungiama darbdavio ir darbuotojo atlyginimų dalis. Aišku, tai tėra formalumas, bet kuriuo atveju, tai reikšmingas pakeitimas, ar ne?

Ž. Mauricas: Aš manyčiau, kad tai – pats reikšmingiausias reformos pakeitimas, kuris, tikėtina, duos pradžią būtent to Gyvulių ūkio, t.y., mokestinių skirtumų suvienodinimui ateityje. Nes jei tu nematai, kiek sumoki mokesčių, darbdavys, darbuotojas, yra išskaidoma – toks rūkas, per kurį nesimato, tai tada ir vienodinti nelabai išeina, nes visų pirma reikia žinoti, kiek mokesčių sumoki, ir tada vienodini. Dabar ir pasidarė tokia situacija...

– Tai aiškiai matosi ir pačios valdžios pateiktuose pavyzdiniuose skaičiavimuose. Pavyzdžiui, jei žmogaus atlyginimas popieriuje dabar 500 eurų, kitąmet į rankas jis gaus 17 eurų daugiau. Čia skaičiuojant, kad dirbantysis nekaupia ir nekaups pensijai II pakopoje. Jei popieriuje atlyginimas 1000 eurų – į rankas gaus 44 eurais daugiau, jei 1500 – 47 eurais.

Ž. Mauricas: Taip, tai yra dar geriau dėl to, kad darbuotojai pamato pilną mokesčių naštą, kiek jie turi sumokėti, būtent samdomi darbuotojai. Ir gali lengvai, kaip kolegė Rūta, lygintis su kitais pajamų gavimo būdais – ar juridiniu būdu, ar kitokiu veiklos modeliu.

– Jei tikslas būtų skaidrinti darbo santykius, ar tai yra efektyviausias būdas, ar sakytumėt, kad yra žymiai geresnių ir paprastesnių būdų?

Ž. Mauricas: Visgi esu šalininkas Danijos mokesčių sistemos, Šveicarijos mokesčių sistemos, Islandijos – tai yra tos šalys, kurios surenka labai daug mokesčių lyginant su mokesčių tarifais ir taip pat darbo užmokesčio ir BVP santykis yra didžiausias. Būtent tos šalys turi labai paprastą sistemą – vienodas progresinis tarifas nepriklausomai nuo pajamų šaltinio. Danija, Šveicarija, Islandija Sodros tarifų praktiškai neturi – ten yra keli proc., gyventojų pajamų mokestis, ir visiems viskas aišku, kokiu tarifu turi mokėti už kokio dydžio pajamas. Tai ir horizontalus teisingumas užtikrinamas, ir vertikalus. Ir „gyvulių ūkio“ ten nėra.

R. Lazutka: Pensijų sistema Danijoje yra kitokia – nacionalinė pensija, kuri visiems vienoda nepriklausomai nuo įmokų. Mes, kadangi labiau turime tą Bismarko modelį, priklausomai nuo įmokų...

– Už tai socialinio draudimo mokestis santykinai yra gan didelis, nes kintamoji dalis yra gan didelė, priklausomai, nuo įmokų. Bet kalbant apie skaidrinimą darbo santykių, ar yra kažkokių geresnių būdų?

R. Bilkšytė: iš principo tas apjungimas mokesčių ir tas darbo užmokesčio „ant popieriaus“ kėlimas labai gerai atsilieps statistiniuose rodikliuose lyginant Lietuvą, kiek yra mokesčių, koks atlyginimas ir t.t. Čia toks natūralus šuolis. Pavysim Estiją, daug ką pavysim. Už 2019 m. statistiškai Lietuva žymiai geriau atrodys.

– Nieko sau, teisingai, penktadaliu padidės alga „iš niekur“ dėl to, kad Bruto dalis iš darbdavio perėjo darbuotojui...

R. Bilkšytė: Taip, iš vienos pusės čia yra labai teisingai, statistiškai pasidžiaugsime 2020 m. pradžioje.

– Kalbant apie būdus mažinti šešėlį atsiskaitant...

R. Lazutka: aš neprieštarauju, kad tai būtų sujungta, gal vienas argumentas: darbdaviai skundžiasi, kad jiems daug mokesčių, ir jie vardija: PVM, Sodra, nors Sodra – ne jų mokestis, ir išvis ne mokestis, o atidėtos lėšos pensijai. Bet dėl skaidrumo, tai dažniausiai priima sprendimą, ar vokelyje mokėti, ar išvis nemokėti legaliai. Matyt, nėra taip, kad darbuotojas eilinis atėjo ir pasakė: tu man mokėk vokely ir nemokėk Sodrai. Tai ne, matyt. Darbuotojas gali rinktis, jei jam pasiūlė vokelį, jis sako, ne, nesutinku ir nedirbu čia, einu ieškoti skaidraus atlyginimo, kad būčiau apdraustas. Tai tas pakeitimas aš abejoju, kad labai daug duos. Bet tiesiog supratimui, edukaciniais sumetimais, psichologiškai, matyt, blogo neturėtų nieko padaryt.

– O gyventojų pajamų mokesčių (GPM) lengvatos, susijusios su pensijos kaupimu, ar tai skatina skaidrinti santykius? Pamenat, Algirdo Brazausko Vyriausybėje, kai ministrėmis dirbo Grybauskaitė ir Blinkevičiūtė, buvo daug įvairių GPM lengvatų, įsigyjant kompiuterius, draudžiantis kaupiamuoju gyvybės draudimu ir t.t.? Tai skaidrino santykius?

Ž. Mauricas: Taip, labiausiai pajamos padidėdavo tų asmenų, kai jie nuspręsdavo paskolą pasiimti, čia iš mūsų virtuvės... Aišku, prieš motinystės, tėvystės atostogas buvo tokių atvejų. Bet šiaip, koks elementas yra labai svarbus, tai yra įmokų ir išmokų susiejimas. Ir taip pat labai svarbus elementas – pensijų sistema, jos skaidrinimas. T.y., bendrosios individualiosios dalies išskyrimas, ir kad žmogus visų pirma suvoktų, kad bent didesnę dalį mokesčių jis moka sau, o ne kažkam kitam.

Tai – jo pinigų perskirstymas laike, kurį atlieka valstybė, o ne perskirstymas tarp gyventojų. Nes jei perskirstymas tarp gyventojų, aišku, motyvacija natūraliai mažėja. Nesakau, kad to irgi neturi būti, bet kai yra motyvacija, kad tu moki bent dalį mokesčių sau, automatiškai dalyvavimas toje sistemoje didesnis. Beje, jei gyventojas gauna minimalų darbo užmokestį, net šiek tiek didesnį, jam labai apsimoka dalyvauti Sodros sistemoje, nes jis gaus žymiai didesnę pensiją ateityje, nei sumokės įmokų.

– Iš tiesų, pagal pakeistą pensijų kaupimo tvarką, turbūt sunku suskaičiuoti, kelintą kartą čia keičiasi ši sistema. Nuo naujų metų bus galima išvis nekaupti, kaupti maksimaliai, laipsniškai. Jūsų nuomone, ponia Bilkštyte, ar tai yra teisinga sistema?

R. Bilkšytė: Kaip visada, yra vienas bendras principas. Arba būna kuo sudėtingiau, tuo teisingiau. Nes jei yra mokesčiai labai paprasti, padaryk, kad kiekviena galva – nesvarbu, žila, plika, ar su šukuosena – moka vienodą mokestį, jis bus labai paprastas, bet tikrai labai neteisingas. Kuo daugiau visokių išimčių, lengvatų, perskaičiavimu, tuo labiau mėginama artėti prie teisingumo.

Iš kitos pusės, tas visas teisingumas žmogišką prigimtį skatina ieškoti paprastesnių kelių. Ir tada atsiranda tam tikrų piktnaudžiavimo galimybių. Tai čia atrasti balansą, kiek turėtų būti lengvatų, kiek turėtų būti tas teisingumas, ir kiek – paprastumas, čia yra pats svarbiausias ir susitarimo dalykas.

– Pone Lazutka, kalbant apie pensijų pertvarką. Ar ji teisingesnė, jūsų nuomone, už tą, kuri buvo anksčiau?

R. Lazutka: Šiek tiek, nes iš Sodros būdavo imami 2 proc., tai reiškia, kad dabartiniai pensininkai dėl to kentėjo. Buvo pasiūlyta, kad sumažins darbuotojams įmokas dviem procentais, ir jie patys galės kaupti. Bet Seime buvo atkovotas 1 proc., nes Sodra vis tiek būtų netekusi. Tai Sodrai liko bent vienas proc.

Kitas dalykas, kur galėtume sakyti, kad neteisinga – tai finansavimas iš valstybės biudžeto, nes tie 2 proc. duodami, ir surenkami iš visų žmonių. Tarkim, PVM visi moka, kada vartoja, o skiriama tiems, kurie kaupia. Tai privačią pensiją žmonės turėtų kaupti savais pinigais. Jis kaupia, ir ją atsiims, kodėl dabar turėtų kit finansuoti. Netgi dabartiniai pensininkai, jie dabar perka prekes...

R. Bilkštytė: ir finansuoja tuos jaunus, kurie kaupia vadinamą papildomą pensiją.

– Na, o kaip tada valstybei skatinti tą žmogų kaupti papildomai?

R. Lazutka: matot, čia reikia pasirinkti modelį. Kaip kitose šalyse – skatinama mokesčių atidėjimu. Žmogus kada gauna algą ir dalį jos atideda, tuo metu neapmokestinama – apmokestinama tada, kai jis atsiima pensiją privačią. Tai tik toks skatinimas... Ir dar, kai yra progresiniai mokesčiai, yra tikimybė, kad jis nuo algos nemoka, kuri yra didesnė, tai jis pabėga nuo didelio tarifo, nereikia jam mokėt, o pensija būna mažesnė, tai jis išvengia...

R. Bilkštytė: nereikia tų lubų daryti.

– Pone Mauricai, matote tam tikrą nelogiškumą, kad tie, kurie nusprendžia maksimaliai kaupti papildomai, prie jų kaupimo prisideda net ir tie, kurie nieko papildomai nekaupia, pasirenka tik Sodrinę pensiją, nes iš centrinio biudžeto jiems pridedama pinigų?

Ž. Mauricas: Na, tai labiau galbūt klausimas filosofinis, koks yra tikslas. Nes jei tikslas – sušvelninti demografinės duobės poveikį, kurį mes jausime nuo 2026 m. iki praktiškai 2040 ar net 2050, galbūt yra tikslinga jau dabar skirti tam tikrą rezervą, kad ir kokiame formate – čia jau kitas klausimas.

– Kitaip sakant, valstybė sako, kad ji yra suinteresuota, kad žmonės prikauptų daugiau savo senatvei, nes tada valstybei bus geriau.

Ž. Mauricas: Taip, bus valstybei geriau. Nes jei demografinė situacija bus tokia, kokia prognozuojama dabar, iš sodrinės pensijos praktiškai liks tik bendroji dalis. Pensija praktiškai visiems bus vienoda. Tie žmonės, kurių pajamos buvo labai didelės, jų pajamų kritimas bus labai labai ženklus. Dėl to valstybė turėtų būti suinteresuota skatinti kiek įmanoma daugiau papildomą kaupimą dabar, kad išvengtų tos duobės.

– Ponia Bilkštyte, ko ši valdžia nepadarė šioj pertvarkoj, kalbant apie nelogiškumus, kas jūsų nuomone, mokesčių sistemoje bado akis ir kas neištaisyta?

R. Bilkšytė: Ne apie tai, kad bado akis ar ištaisyta ar ne. Nėra ten tokių didelių problemų taisyti ar ne. Aš vis tiek lieku prie to, kad skirtingos pajamos ar iš darbo užmokesčio, ar žmogus, kuris dirba individualiai, turėtų būti galbūt skirtingas tarifas, kaip ir yra. Bet principe, kad nėra jokios mokesčių reformos, kad nebuvo pajudėjimo tokio tikrai pritraukti papildomas investicijas, papildomas pajamas, lengvatas kaip užsienio šalys, kad atsirastų noras kitų šalių gyventojams tapti Lietuvos mokesčių rezidentais ir mokėti nors dalį mokesčių Lietuvoje. Lietuva nemato tos galimybės, nepasinaudojo mokesčių reformos vėliava pritraukti mokesčių rezidentus.

– Pone Lazutka, kas, jūsų nuomone, nepadaryta?

R. Lazutka: Išplėsti visus biudžetus, kadagi Lietuva šiuolaikinei visuomenei ir gerai valstybei finansuoti neturi pakankamai lėšų. Ekonomikos augimas dabar gelbėja, bet tai yra laikinas dalykas. O struktūriškai nėra padaryta pataisų.