Prezidentas Donaldas Trumpas jau pasirašė dokumentus dėl pasitraukimo iš Ramiojo vandenyno laisvos prekybos sutarties.
Žadama nutraukti ir laisvos prekybos sutartis su Meksika ir netgi Kanada. Prezidentas jau nurodė atšaukti sveikatos apsaugos sistemos reformą, inicijuotą jo pirmtako Baracko Obamos.
Prognozuojama, kad netrukus bus gerokai sumažinti aplinkosaugos įstatymo apribojimai. Kokias ekonomines pasekmes pasauliui sukels D. Trumpo politika?
Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su ekonomistu, SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovu Ramūnu Vilpišausku.
– Pone Vilpišauskai, ar pasaulis tolsta nuo laisvos prekybos eros? Ar laisva prekyba apskritai pasmerkta pasaulyje?
R. Vilpišauskas: Taip kategoriškai nesakyčiau. Be to, ir taip jau kurį laiką labai sunkiai sekėsi derėtis Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), kuri yra pagrindinė institucija, formuojanti žaidimo taisykles. Galime prisiminti Dohos derybų raundą, kuris prasidėjo 2001 m. ir vyko labai ilgai, ir iki galo nebuvo baigtas.
Iš dalies dėl to kai kurios šalys ėmėsi regioninių prekybinių susitarimų. Ramiojo vandenyno laisvos prekybos sutartis buvo viena iš tokių.
Taip pat prisiminkime nuo 2013 m. vykusias derybas tarp JAV ir ES dėl laisvos prekybos sutarties. Apie ją, beje, D. Trumpas iš viso nėra nieko pasakęs, bent jau, mano žiniomis.
Taigi šis klausimas, kuris svarbus ir mums, ir visai ES lieka neatsakytas ir niekas kol kas neaišku. ES, manau, toliau sieks laisvos prekybos susitarimų su Japonija, pavyzdžiui, ir kitomis šalimis.
Akivaizdu, kad JAV, kurios visą pokario laikotarpį – maždaug 70 metų – buvo tarp tų pagrindinių tarptautinės ekonomikos, tarptautinės politikos ir investicijų taisykles formuojančių šalių, dabar keičia savo požiūrį ir pereina prie kitokios politikos. Ši politika siejama su A. Jacksono politika.
Apskritai, JAV akademikai išskiria keturias JAV politikos tradicijas: A. Hamiltono ir T. W. Wilsono, kurie teigė, kad JAV interesams svarbus globalus dalyvavimas, liberalių vertybių sklaida pasaulyje, projektavimas užsienyje ir globalios tvarkos priežiūra. Ir kitos dvi tradicijos: T. Jeffersono ir A. Jacksono, kurios sako, kad JAV dalyvavimas įvairiuose pasaulio regioniniuose konfliktuose yra per brangus, be to, tai sukelia papildomų rizikų pačiame šalies viduje, kaip, pavyzdžiui, teroro išpuoliai.
– Tai sakote, kad D. Trumpas šiais klausimais nėra joks išsišokėlis? Jis tiesiog pasirinko kitą kryptį?
R. Vilpišauskas: Taip sakoma, kad jis pasirinko politikos tradiciją, siejamą su prezidentu A. Jacksonu. Jis teigė, kad svarbiausia yra vidaus politika, amerikiečių saugumas, amerikiečių teisė turėti ginklą ir darbo vietų kūrimas.
Užsienio politika yra apskritai antraeilis dalykas ir svarbus tik tiek, kiek atitinka vidaus politikos darbotvarkę.
– Pone Nausėda, trumpajam laikotarpy turbūt galima prognozuoti, kad naujojo prezidento darbo vietų kūrimo politika gali duoti rezultatų, o kaip ilgajame laikotarpyje? Kaip atrodytų ta savęs izoliavimo ekonominė politika?
G. Nausėda: Dėl šių sprendimų pasekmių fiskalinei politikai turbūt daugelis pasaulio ekonomistų sakytų, kad tokia JAV reakcija yra savalaikė. Nes daug ekonomistų reikalauja prisiimti didesnę atsakomybę Vokietijai ir labiau vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką, bet ji to nesutinka daryti.
JAV tartum reaguoja adekvačiai – vienu metu įgyvendindamos infrastruktūros projektus, iš kitos pusės, kalbėdamos apie mokesčių naštos mažinimą, konkrečiai apie korporacijų pelno mokesčio mažinimą. Tarsi elgiamasi adekvačiai.
Aplinkosaugos ribojimų mažinimas trumpuoju laikotarpiu, žinoma, mažina kainą: reikia patirti mažiau išlaidų norint gaminti konkurencingą produkciją.
Protekcionizmo požiūriu, man kartais keista, kad žmonės nesimoko istorijos. Juk protekcionistinių priemonių istorijoje yra panaudota jau tiek daug kartų ir įvairiausiais metodais. Kaip taisyklė visos jos davė tą patį rezultatą – prekės pabrangsta, kokybė pablogėja. Jeigu tikimasi, kad JAV, vien dėl to, kad D. Trumpas yra prezidentas, bus kitaip – bijau, kad gali tekti nusivilti.
Nepamirškime dar ir to, kad, kalbant apie valiutų „karus“, tik viena iš pusių būna laimėtoja. Jeigu tu nuvertini savo valiutą savo partnerio atžvilgiu, tu gali tikėtis didesnio eksporto konkurencingumo jo rinkoje. O jis atvirkščiai – sunkiau parduos prekes tavo rinkoje.
Prekybos karų atveju, visada reikia skaitytis su atsakomaisiais žingsniais. Jeigu galvojama, kad bus leidžiama stumdyti kėdes tik vienai iš pusių, o kitos pusės priims tas sąlygas, gali tekti nusivilti. Kinija jau pakankamai sustiprėjo, kad galėtų lygiai taip pat garsiai pasakyti savo nuomonę įvairiais klausimais.
Ir dar vienas svarbus aspektas – D. Trumpas, kuris iš dalies teisingai samprotauja, kad Kinija kartas nuo karto manipuliuoja savo valiutos kursu, vis dėlto nemato priežasčių, kurios yra pačių Jungtinių Valstijų viduje, kurios ir lemia užsienio prekybos deficitą, kurį Amerika turi. Šalyje taupymas yra gerokai mažesnis negu investicijos.
Kol šitaip bus – atsiras prekybos deficitas su kitomis valstybėmis, nes šalis bus priversta įsivežti daugiau prekių, negu pati eksportuoja.
– Planuojama sienos su Meksika statyba greičiausiai neturės lemiamo poveikio šalies ekonomikai, bet, tarkim, karas su Kinija? D. Trumpo pasisakymai ir rinkimų kampanijos metu, ir po rinkimų yra gana nuoseklūs – jis tarsi eina į prekybos karą su Kinija. Pirmiausia, kas yra tas prekybos karas? Kaip jis vyktų ir kas galėtų būti laimėtojais, pone Vilpišauskai?
R. Vilpišauskas: Prekybos karais vadinamos priemonės, kuriomis viena šalis įveda apribojimus (importo muitus ar kitus mokesčius) kitai šaliai. Rinkimų metu D. Trumpas kalbėjo apie muitų didinimą, dabar, pavyzdžiui, svarstomas mokestis, kuriuo būtų apmokestinamos visos importuojamos prekės, nepriklausomai nuo šalies: ir Meksikoje pagamintos, ir Kinijoje, ir bet kur kitur.
Eksportuotojai to mokesčio nemokėtų. Kalbant apie prekybinį karą, jei Kinijai taikytų importo muitą šalyje pagamintoms prekėms, tai Kinija greičiausiai atsakytų tuo pačiu – apmokestintų, pavyzdžiui, „Boeing“ lėktuvus, kurie parduodami Kinijai. Būtent Kinija yra labai reikšminga „Boeing“ pirkėja.
Čia tik pavyzdys, apmokestinti gali ir kitas prekes, kurias Amerika gaminasi Kinijoje. Viskas privestų prie to, kad paprasčiausiai pabrangtų prekės ir ištekliai būtų naudojami neefektyviai. Istorija rodo, kad bet kokie prekybiniai karai nuskurdina visas juose dalyvaujančias šalis. Ilgesniam laikotarpy jie yra žalingi, bet trumpuoju laikotarpiu jie gali padėti kažkuriai iš pusių. Kalbant apie vidaus ekonominę politiką, yra kitas svarbus su prekyba susijęs dalykas – JAV pagamintos produkcijos naudojimas.
Tai taip pat gali daryti labai didelę įtaką tiek Europoje pagaminamai produkcijai, kuri parduodama JAV, tiek Kinijos ar kitoms prekėms. Atrodo, kad čia irgi gali būti dedamas didelis akcentas ir tai gali neprieštarauti Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėms, bet smarkiai apsunkinti derybas dėl Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutarties.
– D. Trumpo aplinkos žmonės sako, kad prekybos karą su Kinija Amerika neabejotinai laimėtų. Tuo metu Davose Kinijos vadovas sako, kad laimėtojų šiame kare nebūtų jokių. Kaip jūs manote, gali Amerika, naudodama protekcionistines priemones, nustekenti Kinijos ekonomiką ir jos sąskaita kilti pati?
G. Nausėda: Trumpuoju laikotarpiu gal ir galima kalbėti apie tam tikrą matematinį laimėjimą jau vien todėl, kad Kinijos eksportas į JAV yra didesnis negu atvirkštinis eksportas. Natūralu, jeigu šitą masę apmokestini, tai eksportuotojas nukenčia labiau negu tavo įmonės, eksportuojančios į šitą rinką. Bet kuomet kalbame, kad dėl tokių priemonių pabrangtų produkcija, tai pabrangtų ne tik tos prekės, kurios gula ant galutinių vartotojų stalo, bet pabrangtų ir pusfabrikačiai, komplektuojančios detalės, kurias Amerika naudoja pas save.
– Jeigu trumpuoju laikotarpiu tokia prekybos karų politika suveiktų, ar tai gali kaip savotiškas užkratas persimesti į kitas išsivysčiusias šalis – Japoniją ar net ES valstybes?
R. Vilpišauskas: Manau, priklausytų nuo poveikio – kokį poveikį pajustų amerikiečiai. Tai savo ruožtu labai priklausys nuo vidaus ekonomikos politikos. Tai priklausytų nuo labai daug aplinkybių. Net Respublikonų partijos viduje vyksta daug diskusijų.
Vadinamieji „fiskalinės drausmės vanagai“, kurie būtinai sieks mažinti deficitą, mažinti skolą, subalansuoti biudžetą. Ar tai bus pasiekta, jeigu iš tikrųjų bus daromos didžiulės investicijos į infrastruktūrą – klausimas. D. Trumpo administracija jau peržiūri federalinio biudžeto išlaidas įvairiausiose srityse ir ieško kaip taupyti, kad būtų galima investuoti į ekonomiką. Nemanau, kad Vokietijos kanclerė užsikrėstų tokio pobūdžio protekcionizmo politika.
G. Nausėda: Bet kuriuo atveju finansų rinkose dabar tam tikras pulsavimas jaučiamas. Vietomis finansų rinkos patiki, kad Amerikos politika gali būti draugiška verslui, ir tai atitinkamai skatina optimizmą. Bet čia pat atsiranda tam tikri pareiškimai, retorika, kurie tuoj pat tą optimizmą užmuša. Todėl, matyt, finansų rinkose galima tikėtis labai ryškių svyravimų.
