„Nors kalbame apie dvi Lietuvas, bet net ir regionų atskirties požiūriu mes nesame kažkuo išskirtiniai. Pavyzdžiui, Latvijoje, Bulgarijoje ar Vengrijoje padėtis yra dar blogesnė. Ten tarp sostinių ir likusių regionų atskirtis yra didžiulė“, – sako M. Butkus.
DELFI M. Butkus papasakojo, kodėl atsirado dvi Lietuvos – Vilnius ir likusi šalies dalis, kodėl esame turtingi, bet nelaimingi ir ar verta bijoti atslenkančios dar vienos ekonomikos krizės.
– Jūsų darbo sritis yra ekonometrija. Kokius tyrimus šiuo metu atliekate?
– Mane domina, kiek ES struktūrinė parama, kurios tikslas mažinti atskirtį tarp regionų, padėjo iš tiesų sumažinti regionų atskirtį. Visa Lietuva ES akimis žiūrint yra vienas regionas. Kai mums skiria pinigus, skiria kaip šaliai. Visos mažos ES šalys yra laikomos vienu regionu. Klausimas, kur tie pinigai nueina? Jei didžioji dalis nuplaukia į Vilnių, tai ir gauname atskirtį. ES tikslas – kad mes kaip šalis priartėtume prie kitų šalių išsivystymo lygio. Kas vyksta Lietuvos viduje, ES nelabai rūpi, nes mes traktuojami kaip vienas regionas.
Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ar tų pinigų paskirstymas ir orientacija į stambius regionus nepridaro problemų tų regionų viduje. Ar nėra taip, kad finansuojamos metropolijos. Juk susiurbdamos pinigus, jos susiurbia ir žmones. Lietuvoje labai akivaizdi situacija: 2000-2006-ųjų metų periodu daug pinigų buvo skirta infrastruktūrai gerinti. Buvo tiesiami keliai, tvarkomi geležinkeliai ir pan. Tai sumažino atstumą tarp miestų, nes susisiekimas pasidarė daug geresnis. Žmonės gali gyventi Šiauliuose, o dirbti Vilniuje. Tokiu būdu didžiųjų miestų aplinkiniai rajonai ir regionai tapo miegamaisiais rajonais.
Atliekant finansinės paramos poveikio vertinimą, įprasta žiūrėti, ar regioninė parama paskatino augimą. Taip, ji paskatina augimą, padidina užimtumą, tačiau šalies viduje atskirtis auga, nes pats finansavimas labai koncentruotas. Visi tyrimai rodo, kad skirtumai tarp šalių mažėja, tačiau jų viduje – didėja. Kuo smulkesniu lygmeniu imsime, tuo didesnė nelygybė.
– Šalies vidaus reikalai yra mūsų pačių reikalai, ar ne? Tai jau mūsų politikų reikalas, kaip sumažinti atskirtį tarp regionų.
– Taip, mes domimės, kiek valstybės valdymo efektyvumas ir institucinė aplinka bendrai padeda mažinti regionų atskirtį. Jei šalis pasiekia tam tikrą išsivystymo lygį, parama nutraukiama. Tad vyriausybės potencialiai galbūt nėra suinteresuotos efektyviai panaudoti paramą, nes jei šalys pasieks gerą rezultatą, kitame etape jos nebebus finansuojamos.
Pavyzdžiui, dabar Lietuva ruošiasi 2021-2027 m. finansavimo laikotarpiui ir siekiama, kad mūsų šalis būtų išskirta į du stambius regionus: Vilniaus ir likusią Lietuvą. Nes jei skaičiuosime BVP vienam gyventojui visai Lietuvai, mes jau peržengiame 75 proc. nuo ES vidurkio slenkstį ir nebegausime finansavimo tiek, kiek gaudavome anksčiau. Taigi, sprendimas atskirti sostinės regioną, kurios išsivystymo rezultatai labai geri, nuo likusios Lietuvos, su ne tokiais gerais rodikliais, taip tikintis gauti didesnį finansavimą, atrodo logiškas.
– Juk tai yra gerai, ar ne? Taip sumažės skirtumai šalies viduje?
– Kaip tai pakeisti?
– Buvo atliekamas tyrimas, skirtas nustatyti, kur ES finansavimas galiausiai nukeliauja. Buvo išsiaiškinta, kad 60-70 proc. lėšų, kurios skiriamos smulkiam ir vidutiniam verslui, vis dėlto atitenka milžiniškoms korporacijoms, kurios per savo įvairias dukterines įmones sukuria tinklą ir tuos pinigus susirenka. Per vieną finansavimo laikotarpį paramai būna skiriama apie nuo pusantro iki daugiau kaip dviejų šimtų milijardų eurų, tai yra milžiniški pinigai ir visi yra suinteresuoti atsiriekti didžiausią gabalą.
Kita problema, kad dažnai investicijos įsisavinamos, tačiau jos nesukuria jokio teigiamo pokyčio. Pavyzdžiui, duodu aš jums 100 eurų, jūs išleidžiate juos, ekonomika trumpam suklesti, bet jei nebeduodu daugiau pinigų, klestėjimas baigiasi.
– Tokia yra didžioji Lietuvos problema?
– Ne tik Lietuvos, visos Europos. Net ir regionų atskirties požiūriu mes nesame kažkuo išskirtiniai. Pavyzdžiui, Latvijoje, Bulgarijoje ar Vengrijoje padėtis yra dar blogesnė. Ten tarp sostinių ir likusių regionų atskirtis yra kur kas didesnė.
Austrija arba Švedija galėtų būti tolygiai išsivysčiusių šalių pavyzdžiai.
– Vadinasi, ta atskirtis nėra sovietmečio palikimas?
– Po Sovietmečio Lietuvos teritorinė nelygybė buvo mažesnė, ji labai išaugo per pastaruosius 20 metų. Sovietmečiu buvo daug gamyklų, pramonės, po studijų jauni žmonės gaudavo paskyrimus. Visi gyvendavo vienodai gerai arba vienodai blogai, čia jau požiūrio klausimas. Bet tuomet nebuvo laisvės. Dabar patys renkamės, kur gyventi, ieškome geresnių perspektyvų, tad neišvengiamai tam tikri miestai įgauna konkurencinį pranašumą.
Čia atsiranda kumuliatyvinio priežastingumo procesas. Kai augimas užsisuka, pats augimas pradeda skatinti dar didesnį augimą. Deja, degradacija taip pat yra savaime užsisukantis procesas.
– Minėjote, kad nelabai skiriamės nuo kitų Europos šalių, tad iš tiesų gyvename ne taip ir blogai, ar ne?
– Taip, mes iš tiesų gyvename labai gerai. Mes priklausome vadinamam auksiniam milijardui. Auksinis milijardas – tai milijardas planetos gyventojų, kurie gyvena labai gerai. Tai yra Šiaurės Amerika be Meksikos, Europa, Japonija, Australija, Naujoji Zelandija ir keletas kitų. Tas auksinis milijardas žmonių gyvena supergerai, palyginus su likusiais šešiais su viršum milijardo.
Kai kalbame apie tai, ar gerai mes gyvename, ar blogai, tai viskas priklauso nuo to, su kuo mes lyginame. Paprastai lyginti reikėtų su dauguma, o dauguma Žemės gyventojų gyvena kur kas blogiau nei mes.
Pasaulio bankas absoliučiu skurdu laiko, kai žmogus išgyvena už mažiau negu vieną dolerį per dieną. Tokių žmonių proporcija pastaruoju metu yra sumažėjusi, nes Kinija labai daug savo gyventojų ištraukė iš absoliutaus skurdo per pastaruosius 20 metų. Tačiau tokių žmonių, kurie gyvena už du dolerius per dieną, yra milžiniškas kiekis. Beveik visa Afrika, didžioji dalis Azijos. Pavyzdžiui, Bangladeše gyvena daugiau kaip 160 milijonų gyventojų, o pati šalis tik truputį daugiau nei du kartus didesnė už Lietuvą. Ir beveik didžioji dalis gyventojų gyvena už tuos du dolerius per dieną.
– Tačiau dažnai skurdžios šalys pagal laimės indeksą atsiduria aukščiau už Lietuvą.
– Kai matuojame šalių išsivystymą, visada skaičiuojame BVP vienam gyventojui: kuo didesnis, tuo geriau. Bet klausimas, ar tas didesnis BVP padaro žmogų laimingesnį. Lietuva pagal BVP vienam gyventojui patenka tarp penkiasdešimties turtingiausių šalių pasaulyje, o pagal laimę – dažnai esame kažkur sąrašo pabaigoje. Esame turtingi, bet nelaimingi.
– Dabar daug kalbama apie pasaulio ekonomikos sulėtėjimą. Kaip manote, kaip tai atsilieps Lietuvai? Ar gali būti, kad vėl smogs krizė?
– Krizės yra nuolatinis ir pasikartojantis procesas, kuris kas kartą turi vis kitas priežastis, bet tas pačias pasekmes.
Įdomiausia, kad lūkesčiai bei baimės taip pat gali sukelti krizę. Jei žmonės pradės taupyti, mažiau vartoti, mažiau skolintis, įmonės nedidins atlyginimų, mes patys tapsime krizės priežastimi. Pajuokausiu, bet čia tinka posakis „atsargiai norėkite, nes norai gali išsipildyti“.
Sulėtėjimas iš tikrųjų vyksta, bet vertėtų nepamiršti, kad kai kapstomės iš duobės, augimas būna spartus, nes tai su kuo lyginame savo pasiektą išsivystymą yra santykinai žemame lygyje.
Iš krizės paprastai išlipame stipresni, pasimokę iš savo klaidų, atsikratę silpniausiųjų.
Manoma, kad ši krizė nebus tokia stipri ir skaudi, kaip prieš tai buvusioji. Kokius metus kitus pabuksuosim ir vėl sulauksime augimo.
Galima paklausti ir filosofinio klausimo: kodėl mes gerovę suvokiame kaip gerovę tik tuomet, kai ji auga? Kodėl tas status quo, kurį turime dabar, nėra pakankamai geras, kad taip gyventume ir toliau? Kodėl norime augti? Augimas visada reiškia ir didesnį išteklių naudojimą. Vadinasi, iš gamtos ir iš aplinkos mes norime išmelžti vis daugiau ir daugiau. Augimas yra neigiamas procesas atsižvelgiant į tai, kokią žalą mes darome aplinkai.
Tas auksinis milijardas gyvena jau pakankamai gerai ir gali nesirūpinti nuolatiniu augimu. Jei likę šeši milijardai pasiekų mūsų lygį (o to jie jau siekia), tuomet turėtume didžiulių problemų. Mes gyvename ateities kartų sąskaita, naikiname miškus, teršiame orą ir vandenis. Auksinis milijardas gyvena taip gerai ir likusių skurstančių šešių milijardų sąskaita. Visiems pasiekti tokios gerovės būtų tiesiog neįmanoma, bent jau su esamomis technologijomis ir su turima ekonomikos sistema. Tai yra ciniškas požiūris, bet tai yra faktas.
