Užupyje libaniečių restoranas „Mona“ duris atvėrė pernai metų lapkritį. Jo direktorė E. Ghosn kartu su libaniečiu vyru turėjo nemažai pasukti galvas, kol sukūrė klientams įtinkančią aplinką.

„Vyras labai skaniai gamina ir pažįstami visada sakydavo, kad mums reikia restoraną atidaryti. Kadangi vaikai buvo maži, dirbome, tokios minties prisibijojome. Vaikai užaugo ir visai netyčia pasitaikė šios patalpos“, - kalbėjo ilgus metus viešojo maitinimo sektoriuje dirbusi E. Ghosn.

Lietuvė į savo gimtinę su vyru ir vaiku grįžo dar 2000 m. Sukaupusi pusantro dešimtmečio patirtį dirbant restoranų ir kavinių sektoriuje bei šalia turėdama puikiai libaniečių virtuvę išmanantį vyrą E. Ghosn pasiryžo verslą kurti pati.

Kainos verčia augintis mėtas patiems

„Viskas buvo labai sunku“, - prisipažino moteris ir pirmiausia pradėjo pasakoti apie restorano interjero kūrimą.

Pasak moters, lietuviai Libaną painioja su kitomis arabų šalimis, todėl restorane tikisi tipiškų margų kilimų, arabiškos prabangos.

„Libaniečių krikščionių restoranai yra labai paprasti – baltos staltiesės, daug žalumos. Įprastai didelės erdvės, nes turi dideles šeimas. Lietuviai dažnai maišo Libaną su Maroku, Tunisu“, - pasakojo pašnekovė.

Verslininkė prasitarė, kad norėdama pateisinti klientų lūkesčius interjeras buvo sukurtas derinant libanietiškas ir kitų arabų šalių restoranų detales.

Ne ką daugiau vargo lietuvės ir libaniečio šeimai teko rūpinantis meniu. E. Ghosn pastebėjo, kad Libano virtuvei reikalingi produktai ar prieskoniai yra itin brangūs Lietuvoje arba jų išvis nėra. Todėl šeimos verslą sukūrusiai moteriai tenka produktus vežtis iš Lenkijos ar net siųstis iš paties Libano.

„Pavyzdžiui, Tabouleh salotos gaminamos iš daug petražolių, pomidoro, aliejaus, citrinos ir šiek tiek bulgur kruopų. Libane dėžė petražolių kainuoja apie 10 Lt, o pas mus kilogramas apie 20 Lt“, - palygino pašnekovė.

Falafeliai, humusas – populiariausi patiekalai tarp klientų Užupyje esančiame restorane. Restorano vadovė pastebi, kad vartydami meniu lietuviai gana konservatyvūs ir dažniausiai renkasi tai, ką jau yra bandę ar apie ką yra bent jau girdėję.

Libane falafeliai – varguolių maistas. 15 falafelių su daržovių gausa gatvėje galima įsigyti už 12 dolerių (apie 10 eurų). Tuo metu Lietuvoje dėl produktų kainų, pavyzdžiui, falafeliams būtinų avinžirnių, patiekalo kaina stipriai išauga.

Būtent dėl produktų kainų E. Ghosn šalia restorano augina mėtas, kurios naudojamos restorano virtuvėje.

Paklausta, tai kuo libaniečių virtuvė išsiskiria iš kitų šalia esančių arabų šalių virtuvių, restorano vadovė paminėjo prieskonius.

„Ateina klientas ir pastebi, kad čia ne toks humusas, kokį jam yra tekę valgyti, nes trūksta kalendros. Tuomet suprantu, kad žmogus buvo Tunise ar Maroke, - pasakojo pašnekovė. - Prieskoniai čia savotiški – vieniems labai patinka, kitiems – ne“.

Verslininkė teigė, kol kas naujų restoranų Lietuvoje neplanuoja, tačiau sulaukė pasiūlymo atidaryti libaniečių restoraną Latvijoje. Šiuo metu „Mona“ restorane dirba apie 10 darbuotojų.

Dubajus sužavėjo, bet gyventi jame negalėjo

Ne ką mažiau įdomesnė nei restorano interjeras ir E. Ghosn gyvenimo istorija.

Moteris pasakoja, kaip jai būnant aštuoniolikos metų būrėja išbūrė, kad jai teks nutekėti už jūrų marių.

Iš Lietuvoje gyvenančio libaniečio sulaukusi pasiūlymo apsilankyti Dubajuje ir susipažinti su jo draugu lietuvė nuvyko į Jungtinius Arabų Emyratus ir taip sutiko savo būsimą vyrą.

„Supratau, kad žmogus buvo kaip ramstis, kartu protingas ir išlaikytas. Sužavėjo jo protas“, - prisiminimais dalijosi lietuvė.

Dar labiau E. Ghosn nustebino Dubajus: „Kai nusileidau oro uoste, viskas atrodė kaip rojus: išlipus iš lėktuvo plūstelėjo karštis, aplink visur balta, rožinės gėlės. Pasijutau kaip pasakoje“.

Grįžusi iš Dubajaus moteris Lietuvoje ištvėrė vos penkias savaites. Per jas metė darbą stomatologijos klinikoje ir išvyko atgal į Jungtinius Arabų Emyratus.

„Dabar nežinau, ar taip rizikuočiau“, - šypsosi lietuvė.

Dubajuje lietuvė su vyru libaniečiu pragyveno dvejus metus, čia jiems gimė dukra, tačiau šeima išsikraustė į Libaną.

„Dubajuje buvo per karšta, net į lauką nebuvo galima išeiti. Gyveni kaip silkė bačkoje. Be to, jaučiausi svetima. Nėra šeimos, gali pagalvę apsikabinęs verkti ir tau niekas nepadės“, - prisiminė pašnekovė.

Tačiau viskas pasikeitė, kai šeima persikraustė į vyro gimtąją šalį.

Libanas – visai skirtingas dalykas. Libanas man pati gražiausia šalis pasaulyje, o keliauti teko nemažai: oras fantastiškas, jūra fantastiška, žmonės, maistas nuostabūs. Ir niekam nereikia bijoti ten važiuoti, ten visiškai ramu, ypač krikščionių rajonuose“, - pastebėjo pašnekovė.

Libane pagal skirtingus šaltinius krikščionių bendruomenė sudaro nuo 40,5 iki 53 proc. Vis dėlto krikščionių skaičius šalyje krenta. 1910 m. jų buvo daugiau nei 77 proc. visos populiacijos.

Į šią šalį kasmet nors ir trumpam sugrįžtanti lietuvė pasakoja, kuo gyvenimas šioje Artimųjų Rytų šalyje skiriasi nuo gyvenimo Europoje.

„Jei būtų galimybė, pirmu lėktuvu išskrisčiau visam. Bet mažajai dukrai dar dvylikta klasė, o dar ir restoraną atidarėme“, - kas sulaiko gyventi Lietuvoje, prasitarė moteris.

E. Ghosn teigia, kad būdama Libane jaučiasi ramesnė, ją žavi darbštūs libaniečiai ir jų kultūra.

„Moterys čia yra dievinamos. Šeimoje – moteris yra šeimos ugnis. Ir jei kalbama, kad jos nedirba, tai klaidinga. Moteris daro viską – prižiūri vaikus, namus, šeimos finansus, perka vinis, lemputes, daro valgyti, remontus, o ne sėdi namie. O vyras vyksta į darbą ir uždirba pinigus“, - pasakojo moteris.

Pasak lietuvės, Libane vaikai – šventas dalykas. Jiems skiriamas visas laikas. Vaikams nuo pat mažų dienų nustatomas griežtas režimas: pirmadienis-penktadienis skirtas mokslams.

„Vyrai vakare būna, kad ne visada ir pamato savo vaikus. Vaikus auklėja moteris, ne vyras, tačiau tėvo žodis – šventas“, - pridėjo ji.

O už namų buitį atsakingos moterys taip pat netampa apsileidusiomis namų šeimininkėmis: „Vyrai nepamatys jų su pižamomis. Jos nuo pat ryto susitvarko ir tuomet dirba visus susiplanuotus darbus“.

Moters buities priežiūrą palengvina tarnaitės, kurios labai įprastas reiškinys Libane. Daugiausia namų tvarkytojų – iš Indijos, Šri Lankos, Etiopijos, Kamerūno. Darbuotojos iš Filipinų kai kurioms šeimoms gali būti per brangu, nes šios dažniausiai turi išsilavinimą, kalba angliškai.

Atidavus savo ranką libaniečiui E. Ghosn teko priprasti ir prie kitokio vyrų dėmesio moterims: „Mums gal neįprasta, kartais gali atrodyti įkyru, kad vyras nuolat kartoja „brangioji, brangioji“. Jei klausia, kur eini, tai mums gali pasirodyti, kad nori kontroliuoti, bet iš tiesų taip vyrai parodo rūpestį savo moterimi“.

Sužavėta lietuvė ir Libano švietimo sistema. Kaip pasakojo moteris, šalyje mokslai brangūs ir šeima taupyti savo vaikų išsilavinimui pradeda jau vos sukūrus šeimą.

„Linkėčiau, kad mokslas Lietuvoje būtų kaip Libane. Vaikas į mokyklą pradeda eiti nuo ketverių metų, kalba trimis kalbomis – prancūzų, anglų, arabų. Kiekvienais metais vyksta egzaminai – mokykliniai ir valstybiniai. Mokytojai yra gerbiami ir mokykloje galima pasirodyti tik su uniforma. Be to, gali turėti milijonus, bet jei tavo balai prasti, niekaip nepakliūsi į gerą universitetą“, – pasakojo lietuvė.

DELFI primena, kad Libanas iš turistų žemėlapio pradėjo nykti po 1975 m. prasidėjusio pilietinio karo tarp religinių grupių. Vis dėlto praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį pilietinis karas buvo nuslopintas.

2006 m. šalį nuo ramiai keliauti įpratusių turistų atbaidė paaštrėję santykiai su Izraeliu, kuris bombardavo šalį.

Šiuo metu Libanui galvos skausmą kelia Sirijoje vykstantis karas, kurio kovotojai apsistoja ir pačiame Libane.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo internetiniame puslapyje nurodo, kad rekomenduojama susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į Libaną. Nurodoma priežastis – ypač nestabili padėtis ir didelės teroristinių išpuolių grėsmės.

Kaip pavojingiausios zonos nurodoma pietinė Beiruto dalis, Tripolio miestas, šiaurinė Bekaa slėnio dalis, taip pat pasienio su Sirija teritorija.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (538)