Todėl D. Dundulis pateikia savo drąsias idėjas Lietuvai, kad pagaliau ištrūktumėme iš šio užsukto rato. Iniciatyva idėja Lietuvai tęsiasi. Antrajame etape galima siūlyti idėjas miestams bei drąsias idėjas, kurias gal buvo nedrąsu pasiūlyti pirmajame etape.
Kuo didesnis bendras vidaus produktas vienam žmogui
D. Dundulis sako, kad didžiausia problema Lietuvoje ta, kad uždarbis yra per mažas, lyginant su išsivysčiusiomis vakarų valstybėmis, o jeigu mes norime pasiekti tą lygį greičiau, turime sukurti kuo didesnį bendrą vidaus produktą vienam žmogui.
„Vadinasi, mums reikia turėti kuo daugiau žmonių, kuriančių produktą, o puikiai suprantame, kad visas viešasis sektorius nekuria produkto. Taigi mes jį turime drastiškai mažinti, juokais ar ne juokais, manau, kad neskaičiavus ir užsimerkus turime mažinti jį per pusę, o paskui pradėti skaičiuoti, kiek iš tikrųjų žmonių reikia tame viešajame sektoriuje. Tada savaime tie žmonės nueis į sektorių, kuris kuria produktą, ir ekonominė gerovė šalyje pakils“, – sako jis.
Tačiau verslininkas iškart pažymi nekalbantis apie gaisrininkus, gydytojus ar policininkus. Jo nuomone, drastiškai reikia mažinti valdininkų skaičių.
„Valdininkus, dirbančius savivaldybėse reikėtų „pjauti“ negailestingai, nes, pažiūrėkit, ministerijose žmonės jau nebetelpa, pavyzdžiui, kokioje Žemės ūkio ministerijoje. O ką ji sukuria? Ar ji ką nors užaugina? Nei dokumentų nešiotojo, nei dokumentų perkėlinėtojo etato ten nereikia, krūva darbuotojų tiesiog nereikalingi.
D. Dundulio teigimu, pinigai, kurie dabar skiriami valdininkams, galėtų būtų skirti senolių gerovei: „Skirkime pinigus tiems, kas mus užaugino – mūsų tėvams, seneliams, kurie viską sukūrė. Mes turėtume jiems tuos pinigus duoti, o ne kvailų darbo vietų kūrimui.“
Paklaustas, ką tada darys visi darbo vietų netekę valdininkai, verslininkas pažymi, kad privatus sektorius greitai juos susiurbs, o daugelis galėtų pradėti savo verslus. Tai valstybei išeitų tik į gera.
„Pats pažįstu buvusį valdininką, kuris neteko darbo reorganizacijos metu. Jis labai pergyveno, tačiau galiausia sukūrė savo verslą ir dabar dėkoja Dievui, kad taip viskas susiklostė. Manau, kad daugeliui reikia tiesiog postūmio ar paskatinimo“, – sako jis.
Seimo narių skaičių mažinti iki 71, keisti sistemą
D. Dundulis negaili kritikos, kaip valdoma mūsų valstybė ir griežtai pasisako už Seimo narių mažinimą. Tačiau ne tokį, apie kurį viešojoje erdvėje kalbėta ne kartą – dvidešimčia ar kiek daugiau narių, o drastišką – mažinti perpus.
Iš savo kaip verslininko patirties galiu pasakyti, kad jei sukviesiu į susirinkimą 20 žmonių arba tik 3-4, tai pastarasis susirinkimas bus daug konstruktyvesnis. Kai žmonių stipriai sumažėja – konstruktyvumas padidėja, o kai jų yra net 141 – konstruktyvumo išvis nebelieka. Aš neįsivaizduoju verslo organizacijos, kuri priimtų sprendimus taip, kaip jie. Jeigu taip būtų – visas verslas būtų seniai bankrutavęs. Todėl atvirai sakau, neįsivaizduoju, kaip su tiek žmonių galima kažką sutarti. Reiktų mažinti iki 71, gal tada atsirastų konstruktyvesnės diskusijos. Aišku, ne vienas apeliuoja, kad sumažinus Seimo narių skaičių padidės papirkimų skaičius, be to, daug kas šiaušiasi prieš tokią idėja, bet mes turime kažką daryti, kad būtų rezultatas, o ne kad viskas toliau tęstusi kaip buvę“, – sako jis.
„Jeigu mes sutariame, kad švietime turime problemų, pagrindinis žmogus visoje šitoje sistemoje yra Švietimo ir mokslo ministras, vadinasi, jis turi būti tas žmogus, kuris priima sprendimus. Tačiau pažiūrėkite, nuo 1991 metų mes jau turėjome krūvas ministrų, bet kaip yra blogai – taip ir toliau blogai. Jeigu per visą tą laikotarpį pasikeitė keliolika ministrų ir visi jie buvo neįgalūs, vadinasi, tai nerealu, vadinasi, netvarka yra pačioje sistemoje, nes ji neveikia, nes ministrai nieko negali padaryti. Ateis kitas minsitras, dar kitas – ir vis tiek bus tas pats. Tai tada logiškai reikia tiesiog galvoti ir sistemą keisti, o išsiaiškinti kaip ir to imtis turi svarbiausi šalies žmonės – prezidentė, ministras pirmininkas ir Seimo pirmininkas“, – sako D. Dundulis.
Valstybė turi skatinti verslą kurti aukštą pridėtinę vertę
D. Dundulis taip pat norėtų didesnio valstybės įsitraukimo į aukštesnę pridėtinę vertę kuriantį verslą.
Tokiam verslui valstybė turėtų suteikti paskatas, pavyzdžiui, tam tikras lengvatas.
„Jeigu pastatoma tokios aukštos pridėtinės vertės gamykla, tegul visai darbo jėgai nebūna jokio pajamų mokesčio. Aišku, mokesčiai „Sodrai“ turi išlikti, nes žmonėms ateityje turės būti išmokamos pensijos ir pan., bet nuo GPM ar NT mokesčio toks verslas galėtų būti atleistas. Ir esmė, kad 95 proc. gamybos būtų eksportuojama. Tai panašu, ką daro kinai, tik nežinau, koks ten valstybės indėlis. Norime, nenorime, mes turime suprasti, kad Kinija jau auga keliasdešimt metų, šiandien jų technologinis išsivystymas – aukštesnis nei Lietuvos, ir nors ten krūva bėdų, mes galime kažką pasiimti gero. Nereikia viso modelio kopijuoti, reikia tik tuos geruosius momentus. Kol kas Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai, valstybė teikia paskatas didelės pridėtinės vertės nesukuriančiam verslui, pvz. pieno miltelių gamyklai, o verslui trukdo ir jį dusina naujais reikalavimais“, – griežtas jis.
