Durpyną eksploatuojančios bendrovės „Didysis Tyrulis“ direktorius Ričardas Nemanis DELFI žurnalistus priėmė saulėtą ir šiltą vasaros dieną. Pačiame darbų įkarštyje, kadangi durpės renkamos (ne kasamos) tik šiltuoju metų laikotarpiu, nes vienintelė jų džiovinimo energija – saulė ir vėjas.

„Skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, durpynas susiformavo ne žemumoje, o aukštumoje esančioje „lėkštėje“, susiformavusioje per paskutinį ledynmetį. Į įdubą patenka tik lietaus vanduo, kuriame beveik nėra deguonies.

Dėl jo trūkumo ežere nevyksta puvimo procesas, o į jį patekusios organinės medžiagos nusėda ir konservuojasi. Pamažu toks ežeras užpelkėja, atsiranda augalai, kuminai, pataisai. Pradedant naudoti tokį durpyną nusausinami telkinio pakraščiai, iškasami kanalai, vanduo nubėga, o susidarę durpės nurenkamos“, – pasakojimą pradėjo direktorius.

Paklaustas, kaip iš jų padaromas verslas, jis suskubo paprieštarauti: „Nemėgstu šito žodžio. Tai nėra verslas, o tiesiog darbas. Surinktas durpes fasuojame, gaminame briketus ir kt. Kaip tarybiniais laikais buvo darbas, taip ir dabar“.

Direktoriaus teigimu, iki atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje buvo išgaunama apie 8 mln. kubinių metrų durpių per metus, o dabar galbūt apie 2,4 mln. kubinių metrų. Per metus natūraliai susiformuoja beveik du kartus daugiau, tad taupyti jų esą nėra reikalo.

Naudingų išteklių išgavimas pasikeitus santvarkai sumažėjo taip, kaip ir kiti ekonomikos sektorių – pramonės, statybos ir kt.

„Mes čia įsikūrėme vėliau, 2001 m. Anksčiau čia buvo valstybinė įmonė, kurioje geriausiai laikais dirbo, kaip jie sakė, apie 300 darbuotojų. Bet aš to nemačiau, kai atėjome viskas jau buvo išdraskyta.

Čia ir atėjome prie priežasties, kodėl tiek daug išvažiavo, kaip mes sakome, „į Londę“ (t. y. Londoną). Tokia emigracija yra nusikaltimas prieš nuskriaustą jaunimą. Nusikaltimas visų – mano kartos ir prieš tai buvusių kartų, kad tiek Lietuvos ekonomika tada nusmuko“, – svarstė ekonomisto išsilavinimą turintis verslininkas.

Anot jo, dabar Tyrulių durpyne dirba 25–26 vietos gyventojai, tai yra beveik dešimtadalis iš visų 300 miestelio žmonių. Per metus iš durpyno išgaunama apie 25 tūkst. kubinių metrų durpių. Šį rezultatą esą reikėtų padidinti du kartus, tada būtų lengviau, nes sumažėtų produkcijos savikaina.

R. Nemanis pasakojo, kad kasmet bendrovė pamažu plečia ir įdarbina po 2–3 naujus darbuotojus. Įmonei esą reikia užaugti natūraliai, o ne daryti didelį šuolį ir nesėkmės atveju atleisti darbuotojus.

Pats vadovas kilęs iš Šiaulių, ten dirbęs gamykloje, o Tyruliuose, sako, atsidūręs visiškai atsitiktinai: „Kažkaip susibūrėme keli, įkūrėme bendrovę, pasamdėme žmonių ir viskas. Nebuvau matęs durpyno, nieko nesupratau. Bet anksčiau visą laiką dirbau gamykloje. Tai dabar vertinant per tą prizmę, gal ta patirtis pravertė“.

Kaip prisivilioti moterų

Direktorius atskleidė, kad darbuotojams, kurių daugelis vyrai (dėl alkoholio su jais „problemų nematau, susitariame gražiuoju“), mokamas vidutiniškai 500– 600 Eur atlyginimas. Nors miestelio gyventojų skaičius labai sumažėjo surasti naujų darbuotojų esą nėra keblumų. O ir esamais, jis teigė, esąs visiškai patenkintas.

„Visi žmonės vietiniai. Labai geri žmonės čia gyvena. Ir vietos bendruomenė aktyvi. Čia vyksta koncertai, spektakliai, kiti renginiai, su žmona visada mielai atvažiuojame. Aš pats šiaulietis, bet pasidariau kaimiečiu ir tikrai nesigailiu, nenorėčiau į miestą. Geresni žmonės kaime.

Jei du vienodi žmonės ir vienas iš miesto, kitas iš kaimo – užsimerkęs iš kaimo. Matyt, iš kaimo žmonės kūrybingesni. Matyt, augimas kaime duoda daug visko gera. Miestiečiai, tokie kaip aš, manau, blogesni“, – atviravo R. Nemanis.

Dėl miestelio ateities jis nusiteikęs optimistiškai: „Manau, pradės grįžti tie iš „Londės“. Turi pradėti grįžti. Man atrodo, kad emigrantai turėtų „atsikąsti“ užsienių. Nes vis tiek ne savo šalyje“.

Pašnekovas pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo, kad nors įmonėje nemažai palyginti jaunų vyrų, jie susiduria su viena problema.

„Penki iš jų yra nevedę, reikia „apženyti“. Rimtai problema, čia trūksta moterų. Vis dėlto galvojame, kaip ją spręsti. Prieš 6–7 metus nupirkome darželį, kurį planuota nugriauti, bet nenugriovė. Galbūt ten steigsime kokias nors darbo vietas moterims – gal siuvyklą, gal kepyklą, gal ką iš durpių. Pvz., užsienyje labai populiaru durpės su sėklomis vazonėlyje, miestiečiams patogu“, – pasakojo direktorius.

Anot jo, anksčiau Tyruliuose buvo gaminamos sėdynės Šiauliuose surenkamiems dviračiams. Taigi darbo būdavo ir šaltuoju metų laikotarpiu, kai durpės nerenkamos.

Kur durpių visai nėra

R. Nemanis pasakojo, kad Tyruliuose durpes bus galima rinkti dar kelis šimtus metų. Durpyną baigus eksploatuoti, kanalai bus užtvenkti, vėl atsiras ežeras ir durpės vėl formuosis kaip anksčiau. Visoje Lietuvoje per metus durpių natūraliai susiformuoja kone dvigubai tiek, kiek dabar išgaunama, dėl to esą nėra reikalo taupyti.

Anot įmonės vadovo, tik apie 20–30 proc. šalyje išgaunamų durpių realizuojama vidaus rinkoje, visos kitos eksportuojamos daugiausia į Vakarų Europos šalis.

„Durpės formuojasi tik mūsų klimato zonoje, tik ten kur yra žiemos. Pietuose jos nesiformuoja. Didžiausi durpių gamintojai yra Kanadoje. Jie užima tikriausiai apie 50 proc. pasaulio rinkos. Ten labai dideli durpynai ir technologija labai išvystyta.

Kalbant apie Europą, tai joje apie 40 proc. rinkos užima Suomija. Airija – apie 10 proc., Latvija – 6 proc., Estija – 5 proc, o Lietuva tik apie 3 proc. Rusijoje kiekiai didžiuliai, bet šalies dėl geografijos, labai brangus jų transportavimas – tai juk ne auksas, ne nafta, žymiai pigesnė žaliava“, – pasakojo direktorius.

Jo teigimu, visų gamintojų kainos panašios, nes visur yra laisvoji rinka ir konkurencija. Lietuvoje 1 kubinis metras nefasuotų durpių kainuoja apie 7–8 Eur, fasuotos 2–2,5 karto brangesnės.

Iš Tyrulių vienais metais eksportuota daug durpių į Škotiją, kurioje tuokart buvo labai lietinga vasara. Taip pat eksportuojama į Italiją, Lenkiją ir kitas šalis.

„Lietuvoje pomidoro, agurko neužauginsi be durpių ekstrakto. Jos labai plačiai naudojamos žemės ūkyje daržininkystėje, sodininkystėje, taip pat kaip kuras“, – pasakojo direktorius.

Kita vertus, iš durpyne augančių pušų gaminami lauko šviestuvai, kuriems nereikia degaus skysčio, iš berželių – rišamos kvapnios vantos. Kaip prisiminė direktorius, vienos šalies pirkėjai, kartu su durpių siunta gavę vantų, padėkojo už skanias arbatžoles.

Ateis priklauso ir nuo pasaulio įvykių

Verslo perspektyvas ateityje įmonės vadovas vertina teigiamai, tačiau daug kas priklausys ir nuo aplinkybių.

„Buvo keleri metai kai ir mes pajutome pasaulinę žaliavų krizę. Visokie politiniai vėjai gali papūsti. Pavyzdžiui, pernai vieni, kiti turkai atvažiavo ir viskas buvo tvarkoje, sutarėme dėl durpių tiekimo. Tačiau tik „kankt“ ir pykčiai su Rusija prasidėjo. Taip ir baigėsi viskas“, – prisiminė verslininkas.

Jis taip pat stebėjosi valstybės politika dėl gamtinių išteklių apmokestinimo. Esą kaimyninėse šalyse netaikomi tokie dideli mokesčiai išgaunamoms durpėms. Be to, durpynus eksploatuojančios įmonės gali pirkti pigesnius degalus, kuriems taikomas lengvatinis akcizas.

„Daugelyje šalių gamtos išteklių mokestis simbolinis, o pas mus jis didžiausias visoje Europoje ir sudaro apie 10 proc. produkcijos savikainos. Kiek žinau, Latvijoje, Estijoje valstybė skatina gamybą, o pas mus tikrai ne. Pas mus nemažai problemų, didžiulė biurokratija reikia teikti daug įvairių ataskaitų. Šiuo atžvilgiu mes esame, kaip čia pasakyti, skriaudžiami. Latvijoje ši sritis laisviau reglamentuota dėl to jie užima 6 proc. Europos rinkos.

Ką tai reiškia? Ir darbo vietos, ir mokesčiai, vartojimas ir t.t. Pas mus, matyt, susiformavo tokia kasta, kuri mažai ką supranta supranta apie darbą, jie tik moka uždėt mokesčius, apmokestint, ir tankus pirkti, na, bet čia jau politika“, – svarstė pašnekovas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (231)