aA
2010 m. birželį statybininkais apsimetę vagys iš sostinės laikrodžių parduotuvės „Ženeva“ išnešė dešimtis prabangių laikrodžių, kurių vertė – 0,5 mln. litų. Buvo įtariama, kad, pasinaudoję netoliese vykusiomis statybomis, vagys susimontavo tvorą, uždengė ją juoda plėvele ir, tokia konstrukcija apjuosę laikrodžių parduotuvės fasadą, ją žaibiškai apšvarino. Tai buvo nors ir išmani, bet tipiška vagystė. O kaip vyksta „visos ekonomikos“ masto apiplėšimai, vagystės ar lemtingi įvykiai, kurių rezultatas – dingę milijardai? Iš esmės panašiai. Tik persirengusių vagių dažniausiai niekas nepagauna.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti kelis svarbius ekonomikos įvykius Lietuvoje per pastaruosius 22 metus, kurie atnešė bene didžiausią žalą valstybei. Ir ne tik finansinę.

Povilas Gylys
Povilas Gylys
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys į klausimą, kas, jo manymu, padarė didžiausią žalą šalies gyvenimui, atsakė gana netikėtai, filosofiškai: didžiausias nuostolis, kurį Lietuva patyrė atkūrus nepriklausomybę, yra socialinio kapitalo, kuris buvo milžiniškas Sąjūdžio laikais, praradimas.

Anot P. Gylio, nors konkurencija ir yra sveikas dalykas, ją ilgainiui pakeitė nuožmus interesų konfliktas: žmonės, kurie suprato ir galėjo veikti, buvo kone išstumti iš viešojo gyvenimo ir tai turėjo didelės įtakos priimamų sprendimų kokybei. Įsigalėjo agresyvūs žmonės, kurie turėjo nedidelę vaizduotę ir neypatingą išsilavinimą. Taip atrodė pirmieji atkurtos nepriklausomybės metai. Taigi toliau – pirmasis epizodas.

„EBSW“: kaip ragai ir kanopos

1992 m. Kaune buvo sukurtas koncernas, kuris privatizavo dešimtis stambių bendrovių. Tų pačių metų pabaigoje įsteigta antrinė įmonė – investicinė akcinė bendrovė Kauno holdingo kompanija. Neturėdama Lietuvos banko leidimo, ji rinko indėlius iš gyventojų ir žadėjo mokėti milžiniškas palūkanas. Koncernas „East-Baltic States-West“, geriau žinomas kaip „EBSW“, pelnytai pretenduoja tapti viena akivaizdžiausių ekonominių aferų Lietuvoje, kurioje – ir laukinio kapitalizmo gimimo grimasos, ir korupcija, ir pats įžūliausias apiplėšimas. Priėjęs liepto galą, koncerno prezidentas Gintaras Petrikas pabėgo į užsienį, bet 2004 m. buvo sulaikytas JAV, o 2007 m. grąžintas į Lietuvą ir nuteistas.

G. Petrikas buvo apkaltintas turto pasisavinimu ir daugiau kaip 80 mln. litų iššvaistymu. Iš „EBSW“ valdomo Lietuvos valstybinio komercinio banko iššvaistyta apie 111 mln. litų, o visa koncerno „EBSW“ valstybei padaryta žala vertinama per 1 mlrd. litų. „Sėkmės džentelmenas“ G. Petrikas vis dar srebia valdiškus barščius kalėjime – štai ir visa istorijos pamoka. Tačiau viskas vyko daug įdomiau.

2004 m. gegužę dienraštis „Kauno diena“ bandė analizuoti „EBSW“ veikėjų ryšius su to meto politikais ir priminė, kad G. Petrikas ne kartą buvo sakęs, jog ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė priėmė ne vieną koncernui palankų sprendimą. „Po rinkimų jie įsiklausydavo į mūsų siūlymus ir prašymus, bandydavo juos spręsti“, – taip diplomatiškai skambėjo G. Petriko frazė. Bet buvo ir kitokių kalbų: buvęs „EBSW“ prezidentas grasino papasakoti „viską“ apie to meto korumpuotą šalies politikos sistemą.

„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje.

„EBSW“ veiklą tyrė parlamentinė komisija. 2004 m. Seimo narys Kęstutis Glaveckas koncerno veiklos esmę apibūdino taip: valdžiai padedant privatizuota per 100 įmonių, jų turtas užstatytas, paimtos didžiulės paskolos su valstybės garantija. Po kiek laiko įmonės žlugo, paskolos dingo, pinigai buvo išplauti ir pavogti. Kaune liko tūkstančiai bedarbių. Buvo padaryta milžiniška, labai konkreti, ekonominė žala valstybei.

2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje. Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas.

Anot delfi.lt, galutinėse komisijos išvadose nurodyti trys buvę valstybės pareigūnai, kurie buvo artimai susiję su „EBSW“. Taip paskelbta apsisprendus, kad artimai bendradarbiavus su koncernu reikėtų laikyti tuos asmenis, kurie koncernui vadovavo, buvo jo steigėjai ir tarybos nariai, devynių koncernui priklausiusių investicinių bendrovių steigėjai, tarybų arba valdybų nariai bei akcijų paketų turėtojai. Nustatyta, kad artimai su „EBSW“ buvo susiję trys buvę koncerno tarybos nariai: kaunietis verslininkas Sigitas Godelis, bendrovės „Linas“, valdančios tekstilės audinių gamybos įmonę „Linas Nordic“, valdybos pirmininkas Ramūnas Lenčiauskas ir buvęs „EBSW“ pavaldžios bendrovės „Tekstilės investicija“ vadovas Petras Česnulevičius.

Komisijos turimi duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, S. Godelis vienu metu buvo ir „EBSW“ tarybos, ir Lietuvos banko valdybos narys. Centrinis bankas turėjo kontroliuoti valstybinių ir komercinių bankų veiklą. Tačiau praėjusiame dešimtmetyje vien per Lietuvos valstybinį komercinį banką, kurį valdė „EBSW“, esą buvo išplauta 140 mln. litų.

Nafta visada yra politika

AB „Mažeikių nafta“, kurios ir pavadinimo nebeliko... Šiai įmonei teko įdomus likimas ne tik turėti kelis savininkus, bet ir daryti didelę įtaką politiniams procesams. Juk būtent sutarties su amerikiečių bendrove „Williams“ nepasirašymas išaugino politiko sparnus Rolandui Paksui. Bendrovę 1999 m. teko parduoti naujuoju ministru pirmininku tapusiam Andriui Kubiliui.

Po kelerių metų, jau būdami opozicijoje, konservatoriai niekaip negalėjo patikėti, kad įmonės pardavimo istoriją tiria prokurorai – tuomečio generalinio prokuroro Antano Klimavičiaus buvo prašyta viešai paneigti, jog „Mažeikių naftos“ privatizavimas padarė žalos įmonei, kurią teks dengti valstybei. Tačiau generalinis prokuroras tvirtino, kad padaryta 500 mln. litų žala: „Tai – ne pasisavinimas, ne iššvaistymas, bet žalos padarymas piktnaudžiaujant įgaliojimais arba juos viršijant.“

Ir išties – nuo 1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei.

Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją kliustelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.

„Ji mano, kad investicinės paskatos, kurias A. Kubiliaus Vyriausybė 1999 m. pasiūlė „Williams“ (įskaitant mokesčių lengvatas ir sumažintus tarifus naudotis geležinkeliais), buvo nepatogios nuolaidos ir Vyriausybės išteklių švaistymas, tai nesukūrė sąlygų tvariai investicijai ir ilgainiui privedė prie to, kad „Williams“ pardavė šią naftos perdirbimo gamyklą Rusijos „Jukos“ (ir taip pašiurpino Lietuvą)“, – paviešintoje ataskaitoje rašė amerikiečių diplomatai. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Žygintas Mačėnas stebisi, iš kur Lietuvos prokurorai ištraukė tokias neva valstybei padarytos žalos sumas – anot jo, įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti nebuvo.

„Jei bylą iškėlę prokurorai rėmėsi tuo, kad idealiame pasaulyje galėjo būti geriau, tada reikia pripažinti, kad teoriškai visada beveik viską galima padaryti geriau. Neabejoju, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimo atveju buvo padaryta klaidų, tačiau ar tos klaidos tikrai tokios baisios, kaip jas dabar bandoma pavaizduoti?“ – retoriškai klausia Ž. Mačėnas.

Šiandien jau niekas neabejoja, kad amerikiečių atsiviliojimas į Mažeikius buvo ne tiek ekonominis, kiek politinis žingsnis. Jeigu vertintume šią istoriją politiškai, turbūt didžiausia klaida, kurią padarė konservatoriai, yra tai, jog derybos dėl įmonės akcijų pardavimo vyko po kilimu, amerikiečių bendrovė buvo atrinkta be konkurso. Tačiau, atkreipia dėmesį Ž. Mačėnas, reikėtų panagrinėti, kokia situacija tuo metu buvo naftos sektoriuje ir ar tikrai „Mažeikių nafta“ buvo labai patrauklus pirkinys. Anot pašnekovo, tada buvo perdirbimo pajėgumų perteklius Europoje, Mažeikių gamykla toli gražu nebuvo pati moderniausia įmonė, jai reikėjo investicijų, taigi pirkėjų eilės nesirikiavo, bent jau iš tos pusės, kurios tuo metu norėjosi.

P. Gylys sako, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“

Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešųjų ryšių arba net purvinųjų technologijų mastu.

Mėlynieji dujų debesys

2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.

Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienus metus. Švelniai tariant, mažoka. O ką jau kalbėti apie netesėtus pažadus, kurie sudaužė ne tik patikliųjų širdis, bet ir viltis, kad gal vis dėlto neblogai „prasisukom“. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą.

Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip: „Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“

A. Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“. Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.

„Tai yra labai rimtas punktas, labai reikalingas Lietuvai, užtikrinantis dujų tiekimą iš vieno tiekėjo tokiomis sąlygomis, kurios yra priimtinos Lietuvai, kurios yra stabilios, ir yra abipusiai įsipareigojimai. Taigi mes manome atvirkščiai – kad iš privatizavimo proceso mes labai daug laimime ir turime pakankamą pagrindą štai iš šios garbingos tribūnos pareikšti, taip pat ir visai visuomenei, kad ji nebūtų gąsdinama ir klaidinama“, – savo kalbą Seime 2003 m. rugsėjį baigė A. Brazauskas.

Kad ir kaip suksi, „Lietuvos dujos“ yra socialdemokratų viljamsas. Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas prof. P. Gylys įsitikinęs, kad vienas svarbiausių dalykų privatizuojant „Lietuvos dujas“ buvo pažadas, jog turėsime pigesnes gamtines dujas. „O ką turime? Tarkim, dujų ūkis būtų valstybės rankose – valstybė už jį atsakytų, ieškotų sprendimų, kurtų strategijas... Gal ir politikai netaptų politologais ir neužsiimtų ne savo darbu“, – sako prof. P. Gylys. Ir priduria, kad kai po dešimt metų šveicarų bankai atidarys slaptas sąskaitas, sužinosime, kas iš buvusių Vidurio Europos lyderių turi didžiausias sąskaitas...

Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“

Kitokios nuomonės laikosi „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Ž. Mačėnas: „Per maža kaina už akcijas? Buvo konkursas ir jį laimėjo tas, kas pasiūlė daugiausia. Kiek pamenu, investuotojų eilės nebuvo. Žinoma, būtų galima teigti, kad už tokią kainą reikėjo visai neparduoti, tačiau ar buvo reali alternatyva? Neprofesionalu žvelgti į bendrovę šiandien ir lyginti ją su prieš daug metų buvusia pardavimo kaina. Kiek tuo metu kainavo butas Vilniuje? O aras žemės? O už kiek SEB nusipirko Vilniaus banką?“ Pašnekovas kritikuoja ir kabinėjimąsi prie sutartyje įtvirtintos dujų kainos formulės. Anot Ž. Mačėno, reikėtų klausti, ar buvo galima pasirašyti kitokią formulę, ar tuo metu buvo su mazutu susietos formulės alternatyva?

Vis dėlto iš esmės „Lietuvos dujų“, kaip ir Vakarų skirstomųjų tinklų (VST), privatizavimas priskirtinas tipiškai schemai, kuri buvo dažnai taikoma Rytų Europoje vertingą valstybės turtą grakščiai verčiant privačiu. Šioje schemoje galima skirti kelias dedamąsias: parduodama natūrali monopolija, kuri gali būti valdoma ir valstybės, privatizuojamas turtas nuvertinamas, vėliau padidinama teikiamų paslaugų ar produktų kaina. Pelnas – garantuotas.

Beje, dėl VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati.

Pasak prof. P. Gylio, valstybės infrastruktūros įmonės gali būti valdomos ir valstybės, kitaip nei batų fabrikas, kavinė ar viešbutis. „Beje, jei kalbame apie vieną konkretų viešbutį, jo pardavimas taip pat buvo smūgis valstybei moraline prasme. Ne tik viešbučio gaila. Gaila to, kad buvo suduotas smūgis tikėjimui, jog valstybė tvarkosi civilizuotai ir teisiškai. O tęsiant kalbą apie elektros tinklus reikia pasakyti, kad šis procesas geriausiu atveju buvo pilkas, o blogiausiu – juodas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tyro vandens fontanai

Apžvelgus laukinio prichvatizavimo laikotarpį, kurį geriausiai atspindi „EBSW“ veikla, prisiminus naftos ir dujų ūkio pardavimo peripetijas, prispaudusias konservatorių ir socialdemokratų bei darbiečių reputaciją, verta žvilgtelėti į naujausių laikų „laimėjimus“. Vienas tokių – Europos Sąjungos (ES) paramos panaudojimas.

Lietuvai įstojus į ES, vienas po kito pradėti įgyvendinti vandentiekio tinklų plėtros ir nuotekų valymo įrenginių statybos projektai. Kaip savo tinklalapyje skelbia Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, šiuo metu Lietuvos miestuose sėkmingai statomi nuotekų dumblo tvarkymo įrenginiai, finansuojami ES lėšomis. Įgyvendinus šiuos projektus, bus prisidėta prie 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos, kurioje numatoma, kad apie 80 proc. Lietuvoje susidarančio dumblo bus tvarkoma taikant šiuolaikines technologijas. Tam ES skyrė daugiau kaip 0,5 mlrd. litų, o visi projektai turi būti įgyvendinti iki 2015-ųjų. Prie šios pinigų sumos reikėtų pridėti ir 2004–2006 m. šiems tikslams gautą finansavimą. Kai kurių šaltinių teigimu, europinė parama vandentiekio tinklams ir nuotekų valymo įrenginiams siekia milijardus litų. Skaičiuojami tūkstančiai kilometrų naujų vandentiekio ir nuotekų tinklų, džiaugiamasi, kad šioje srityje atrodome vis europietiškiau, tačiau užmirštami du esminiai momentai.

Pirma, ES parama traktuojama kaip dotacija ir jai netaikomi amortizacijos nuskaitymai, tai yra į dabartinę vandens kainą nėra įtrauktas būsimas įrenginių nusidėvėjimas, atnaujinimas ir pan. Už kieno pinigus visa tai remontuosime? Už vartotojų, kurių dar laukia smūgis – tiekiamas vanduo neišvengiamai brangs. Antra, kad gautų ES paramą, savivaldybės įsipareigojo pasiekti tam tikrus fizinius rodiklius – prie sistemos prijungti naujų vartotojų. Daug naujų vartotojų, kurie nepaiso jokios europinės sanglaudos ir naudojasi lauko tualetais, o vandenį semia iš nuosavo šulinio. Bėda ta, kad prisižadėjusios nuversti kalnus savivaldybės tiesiog negali to padaryti: priversti žmogaus, jeigu jis to nenori, prisijungti prie vandens ir nuotekų tinklų negali niekas. Taigi, pirmojo finansinio laikotarpio (2004–2006) terminai baigiasi, o fiziniai rodikliai lieka tik popieriuje.

Viena iš užlipusiųjų ant grėblio – Kretingos rajono savivaldybė, kuriai iki nustatymo termino – 2012 m. sausio 1 d. – trūko tūkstančio naujų abonentų. Viso to kaina – galimas reikalavimas ES grąžinti apie 28 mln. litų paramos, skirtos Kretingos miesto vandens ūkio plėtrai. Kretingos miesto vandens ir nuotekų ūkio plėtrai per 2006–2009 m. laikotarpį išleista 45,6 mln. litų, iš kurių apie 90 proc. yra ES paramos lėšos, gautos iš ES Sanglaudos fondo. Anot „Pajūrio naujienų“ (2011-11-04), įmonė „Kretingos vandenys“, kurios apyvarta 2010 m. siekė 5,454 mln. litų ir kuri metus baigė nuostolingai, ES grąžinti apie 28 mln. litų yra tiesiog nepajėgi. Todėl ši našta gultų ant savivaldybės pečių – minėta pinigų suma sudarytų maždaug trečdalį savivaldybės biudžeto. Tai tolygu beveik visam savivaldybės biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimo fondui.

Nepatvirtintomis žiniomis, kai kuriose kitose savivaldybėse naujų vartotojų prisijungimo planas vykdomas tik 20­–30 procentų. Vadinasi, ES pinigus gali tekti grąžinti ir joms. Ir ką gauname? „Įsisavintą“ paramą, kuri vietoj taip laukiamos sanglaudos gali atnešti didžiulę finansinę žalą. Kas sugalvojo neįvykdomus naujų vartotojų planus? Kas dėjo pastangas, kad ES pinigai būtų nukreipti į šią sritį, o ne, pavyzdžiui, perėjimui prie biokuro? Deja, ES paramos panaudojimas Lietuvoje dažniausiai ir suvokiamas kaip pinigų „įsisavinimas“ – net nesvarbu, kad ateityje tie pinigai gali būti „nusavinami“.

Viešųjų pirkimų adata

Žurnalas VALSTYBĖ praėjusiais metais ne kartą rašė apie ydas viešųjų pirkimų sistemoje, kurios suėda šimtus milijonų. Šioje sistemoje sukasi milžiniški pinigai: 2008 m. viešiesiems pirkimams išleista 13,5 mlrd. litų, 2009 m. – 9 mlrd. litų, 2010 m. – 10,9 mlrd. litų, o preliminari 2011 m. viešųjų pirkimų vertė – 12,9 mlrd. litų. Viešųjų pirkimų tarnyba pernai apskaičiavo, jog, taikant vidutinį viešojo pirkimo vertės pokyčio metodą, 2010 m., palyginti su 2008 m., sutaupytos lėšos galėtų sudaryti daugiau nei 1 mlrd. litų. „Dėl viešųjų pirkimų išskaidrėjimo (daugėjant elektroninių viešųjų pirkimų ir mažėjant pirkimų iš vieno tiekėjo) 2010 m. galėjo būti sutaupyta apie 1,5 mlrd. litų. Sutaupytas lėšas skaičiuojant pagal viešųjų pirkimų mastą ir lyginant su šalies bendruoju vidaus produktu, šios lėšos galėtų sudaryti beveik 3 mlrd. litų“, – teigė Viešųjų pirkimų tarnybos atstovai.

Dar viena akivaizdi problema – skirtumas tarp planuojamų ir faktinių viešųjų pirkimų išlaidų sudaro vidutiniškai 35 procentus. Taigi, planuojamų pirkimų mastą lyginant su sudarytų sutarčių mastu, 2010 m. sutaupytos lėšos per viešuosius pirkimus galėtų sudaryti daugiau nei 3 mlrd. Litų.

Įsiklausykit: 3 mlrd. litų! Ar ne tiek pritrūko Vyriausybei, kad galėtų patvirtinti svajonių biudžetą?
Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas.

Tai - tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau. Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė.

DIDŽIAUSI LIETUVOS EKONOMIKOS LAIMĖJIMAI

Margarita Starkevičiūtė konomistė:

Margarita Starkevičiūtė
Margarita Starkevičiūtė
© DELFI

„Svarbiausias pertvarkos laimėjimas yra funkcionuojančios rinkos ekonomikos sukūrimas Lietuvoje. Iš esmės pakeista visa ūkio sistema ir per labai trumpą laiką – penkerius metus. Be jokios abejonės, didžiulė sėkmė, nes tuo metu Lietuva stokojo žinių ir pinigų, vykdė reformas dirbdama ir mokydamasi tuo pačiu metu. Tačiau jau 1996 m. ekonomika veikė pagal naujus dėsnius.
Privatizacija, pradėta 1991 m. ir įgyvendinta naudojant investicinius čekius, buvo labai staigi ir didelio masto. Geriausias privatizacijos pavyzdys – gana sklandus nekilnojamojo turto, kitaip tariant, butų, perdavimas į privačias rankas ir nekilnojamojo turto rinkos sukūrimas. Projektas didžiulis, jeigu įvertintume gyventojų, privatizavusių butus, skaičių.

Jei kalbėtume apie įmones, per labai trumpą laiką (1991–1993) atsirado daug akcinių bendrovių, formaliai valdomų smulkių akcininkų (dažniausiai įmonės darbuotojų), o faktiškai tvarkomų administracijos vadovų. Daugiausia smulkių akcininkų buvo maisto pramonės įmonėse, kuriose dalis akcijų vykdant privatizaciją atiteko žemės ūkio produktų gamintojams. Smulkūs akcininkai neturėjo lėšų gamybai modernizuoti, todėl pirminio privatizavimo metu sukurtų akcinių bendrovių vadovams 1993–1994 m. iškilo dilema, kur gauti lėšų būtinoms pertvarkoms.

Atskirai reikėtų paminėti finansų rinkos sukūrimą faktiškai nuo nulio – nuo poros kambarių su padovanota nenauja įranga. 1994 m. pabaigoje pradėjusi veikti vertybinių popierių birža sudarė galimybes perskirstyti kapitalą, tačiau vykdant reformas nebuvo sudarytos sąlygos atsirasti instituciniams investuotojams (pensijų fondams, piniginiams investiciniams fondams) ir akcijų rinkoje buvo sunku sukelti kapitalą, kurio reikėjo įmonėms modernizuoti. Deja, dėl minėtų priežasčių įmonėms daugiausia teko verstis nuosavomis lėšomis, todėl buvo vykdoma griežta taupymo politika, sparčiai augo darbo našumas.

Privatizavimas, kaip buvo tikėtasi, nepadėjo automatiškai išspręsti susikaupusių problemų ir sparčiai modernizuoti įmonių, kad jos galėtų pradėti gaminti naujose rinkose konkurencingas prekes, nes buvo svarbu, koks privatizavimo metodas naudojamas. Sėkmingiausiai veikia įmonės, kurias įsigyja strateginis užsienio investuotojas, turintis patirties, kapitalo ir realizavimo rinkų. Jei kalbėtume apie atskiras ekonomines veiklas, gana sėkmingai buvo privatizuota alaus ir maisto pramonė, baldų pramonė, telekomunikacijų rinka, bankai ir draudimo bendrovės. Visos tos ekonominės veiklos, kurios šiandien sudaro šalies ūkio pagrindą.

Nors Lietuvos patirtis rodo, kad ir kokie metodai būtų taikomi, pagrindinis veiksnys, nulemiantis privatizavimo rezultatus, yra žinios ir įstatymų bei jų įgyvendinimą prižiūrinčių institucijų darbo kokybė. Žvelgiant iš šios dienos pozicijų, atrodo, kad daug ką buvo galima padaryti geriau. Bet tada buvo elgiamasi remiantis tuo, kiek turėtą žinių ir galimybių.“

Šarūnas Skyrius, Investicijų banko „GILD Bankers“ partneris:

„Žiūrint į kitas SSSR respublikas, geriausiai matyti alternatyva, kur galėjo atsidurti ir Lietuva, jeigu būtų buvę priimti tik blogi sprendimai. Geriau už mus tik Estija susitvarkė, nors taip pat galima ginčytis, ar jie tiesiog neturėjo geresnių startinių pozicijų, vertinant BVP vienam gyventojui. Manyčiau, kad didžiausia sėkmė buvo laisvosios rinkos ir liberalios ekonomikos sukūrimas, o ne komandinės, pusiau valstybinės, idiotiškos sistemos, kokia dabar veikia Baltarusijoje, įtvirtinimas. Pas mus to nėra ir tai didžiausia sėkmė.

Kalbėdamas konkrečiau, norėčiau paminėti, kad su nedidelėmis išlygomis didele ekonomine sėkme galime vadinti Lietuvoje įvestą valiutų valdybos modelį. Tai leido pažaboti infliaciją ir padėjo pamatus pirmam tvaraus ekonomikos augimo pliūpsniui, kuris tęsėsi iki Rusijos krizės 1998–1999 metais. Ir to paties modelio neatsisakymas vėliau leido dar vieną šuolį padaryti 2000–2008 metais.

Šarūnas Skyrius
Šarūnas Skyrius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Privatizavimą iš esmės irgi vertinčiau teigiamai. Būtų galima abejoti dėl tam tikrų epizodų, bet iš esmės viskas praėjo gerai. Atskirai vertėtų paminėti „Lietuvos telekomo“ privatizavimą – tai, be jokios abejonės, buvo sėkmingiausias sandoris Lietuvoje. Žiūrint į tai, ką pardavė ir ką gavo – geriau parduotas 2009 m. buvo tik „Mažeikių naftos“ akcijų likutis, priklausęs Vyriausybei. Taigi „Lietuvos telekomo“ privatizavimas – tiek 60 proc. akcijų pardavimas „Amber Teleholding A/S“ („TeliaSoneros“ antrinė įmonė), tiek vėliau vykęs pirminis viešas akcijų siūlymas biržoje – buvo didžiulė sėkmė. Juk tokios kainos biržoje (3,15 lito) „Lietuvos telekomo“ akcijos daugiau niekada nepasiekė. Jeigu bukai vertintume tik gautus pinigus už parduotą daiktą, privatizuodama „Lietuvos telekomą“ Lietuva tikrai gavo labai daug pinigų.

Neretai kaip nemenka Lietuvos sėkmė įvardijamas faktas, kad mūsų šalyje vyrauja skandinavų investicijos. Bet tai jau – atsitiktinė sėkmė, nes prieš kokius penkerius metus niekas negalėjo pasakyti, kieno kapitalas – skandinavų ar italų – geresnis. Galima racionalizuoti tik po įvykio, esą mes žinojome. Tai netiesa. Mes nežinojome. Tačiau ir atsitiktinė sėkmė yra sėkmė.“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Britų premjeras labai nerimauja dėl JAV ir Kinijos prekybos karo (4)

Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas šeštadienį pareiškė esąs „labai...

Bankai sparčiai atsisako kodų kortelių – liks tik viename banke (15)

Daugumai Lietuvos komercinių bankų netrukus ketinant atsisakyti kodų kortelių, jas kaip...

Tuskas: ES atsakytų į JAV muitus prancūziškiems vynams (3)

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas šeštadienį pareiškė, kad ES imtųsi...

„Moody‘s“ pagerino Lietuvos ilgalaikio skolinimosi reitingo perspektyvą (5)

Tarptautinė kredito reitingų agentūra „ Moody‘s “ pagerino Lietuvos ilgalaikio skolinimosi...

Nebrangių, bet tikrų itališkų picų pulkai žmonių traukia į Tytuvėnus (163)

Pačios tikriausios itališkos picos paragauti galima Tytuvėnuose. Pagrindinėje miestelio gatvėje...

Top naujienos

Į Rytų Ukrainą plūdo išskirtinė Rusijos technika: po mokymų rusų kariams nustatė vienodą diagnozę (26)

Prieš penkerius metus, antrojoje 2014 m. rugpjūčio mėnesio pusėje, vadinamasis „Ilovaisko...

Lietuvis daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta: mano tikslas – pasiekti visišką dugną

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant...

Pinigų tema lietuviams kalbėti gėda ne mažiau nei apie seksą: jei už žinias rašytų pažymį, dažnas gautų 4 (82)

Pinigų klausimas lietuviams kartais yra toks pats tabu kaip ir seksas ar politika. Dar labiau nejauku...

Kodėl lietuviški kurortai yra daug blogiau nei užsienio: turtingųjų pasaulis Interlakenas ir jo beprotiškos kainos (182)

„Niekada nevažiuočiau į lietuviškus kurortus“, „Palanga – brangi tragedija“, „Į...

13 daug antioksidantų turinčių produktų: valgydami juos kovojate su kenksmingais procesais organizme (4)

Antioksidantai yra junginiai, padedantys atitolinti ląstelių pažeidimus ar net galintys užkirsti...

Investuotojai nenurašo penktojo pagal dydį miesto: vaiduoklį keis nauja verslo oazė (15)

Nors per pastarąjį dešimtmetį Panevėžyje gyventojų sumažėjo daugiau nei dvidešimčia...

Iš „Misijos Sibiras“ grįžusi Amerikos lietuvaitė: dabar važinėsiu po Ameriką ir viską pasakosiu (78)

Tarp šešiolikos šių metų ekspedicijos „ Misija Sibiras “ dalyvių pirmą kartą buvo...

Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos (10)

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią...

Linkytė ir Vaitiekūnas papasakojo apie slogias mintis ir kaip pavyko pamilti save (75)

Laisvės pikniko metu „Rytojaus jaunimo“ diskusijų zonoje didelio susidomėjimo sulaukė...

Gamtos ženklus stebinti dzūkė jau žino, kokie bus rudens orai ir kada sulauksime pirmojo sniego (83)

Gamtos ženklus stebinti ir orus pagal juos prognozuojanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė...