Ir jeigu jau tenka atleisti tokį žmogų, o atleidimas niekada nėra malonus reikalas, bent jau suvokiama, kad toks žmogus buvo problema.
Tačiau tikrai rimtų problemų gali sukelti žmogus, kuris, rodos, yra patenkintas savo darbu, tačiau iš tiesų veikia kaip „klastingas vėžys“, savo straipsnyje, kurį paskelbė „The Business Insider“, teigia daugiau nei trisdešimties knygų apie verslą parašęs Jeffas Hadenas.
Jo teigimu, tokie žmonės lėtai žlugdo kitų darbuotojų darbo rezultatus, požiūrį ir moralę, o galiausiai numarina ir patį verslą.
J. Hadenas aprašo aštuonias destruktyvių darbuotojų savybes, su kuriomis reikia kovoti, arba blogiausiu atveju su tokiais darbuotojais atsisveikinti.
1. Darbuotojas organizuoja susirinkimą po susirinkimo.
Kompanijoje įvyko darbuotojų susirinkimas: buvo aptartos problemos, pasidalinta nuogąstavimais, priimti sprendimai, visi sutarė, sprendimus palaikė. Rodos, viskas tvarkoje. Ir tuomet atsiranda žmogus, kuris surengia „susirinkimą po susirinkimo“, kurio metu ima kalbėti apie reikalus, apie kurios neprasitarė pirminio susirinkimo metu. Tuomet kažkas jau nebesutinka su sprendimais ir panašiai.
Kai kuriais atvejais tokie žmonės suburia savo „frakcijas“. „Va, žiūrėk, manau, kad tai ir tai yra bloga idėja, tačiau mums liepė tai daryti. Bet gal pabandom“, – sako tokie žmonės. Tuomet tai, kas turėjo įvykti, nebeįvyksta.
Laukti, kol pasibaigs susirinkimas, ir vėliau bendradarbiams sakyti „Neketinu to remti“ prilygsta pasakymui „Sutinku su bet kuo, bet tai nereiškia, kad iš tiesų taip ir darysiu. Galbūt net darysiu priešingai.“
Tokie žmonės turi dirbti kažkur kitur.
2. Jie sako: „Tai ne mano darbas“
Kuo mažesnė kompanija, tuo svarbiau, kad darbuotojai mokėtų dirbti savarankiškai, greitai prisitaikytų prie besikeičiančių prioritetų ir galėtų atlikti viską, nepaisant jų pareigų, kad tiesiog darbai būtų atlikti.
Tai taikoma net tokiais atvejais, kai reikia, kad vadybininkas padėtų prikrauti sunkvežimį, buhalteris padėtų pardavėjoms susidoroti su užsakymų gausa ar įmonės vadovas padėtų aptarnauti klientus kilus kokiai nenumatytai situacijai.
Ir jeigu darbuotojo paprašoma atlikti kokį nors darbą, išskyrus, žinoma, neetiškas, amoralias ar nelegalias užduotis, kurį galima laikyti „žemesniu“ nei jo pareigos, ypatingais atvejais tai neturėtų tapti problema, nes geras darbuotojas suvokia padėties sudėtingumą ir padeda net neprašomas.
O pasakymai „Tai ne mano darbas“ reiškia „Man nerūpi“ ir gali labai greitai iš pažiūros darnią komandą paversti disfunkcine individų grupe.
3. Užmiega ant laurų.
Darbuotojas gerai dirbo praėjusiais metais, praėjusį mėnesį ar net vakar. Esate dėkingas. Tačiau šiandien yra nauja diena ir nauji darbai. Tikrai geras darbuotojas yra vertinamas pagal jo padaromą kasdienį indėlį.
Darbuotojas, kuris mano, kad „jau užsitarnavo reputaciją“ ir jam „nebereikia jau taip sunkiai dirbti“. Ir staiga pastebi, kad ir kiti darbuotojau ima jaustis „užsitarnavę“ nepersidirbti.
4. Jie mano, kad patirtis yra apčiuopiama prekė.
Patirtis tikrai yra labai svarbi, tačiau geresniais įgūdžiai, gerais darbo rezultatais ir gerais pasiekimais nevirstanti patirtis yra nieko verta. Patirtis, kurie tiesiog „yra“, yra bevertė.
Pavyzdžiui: vienas kolega jaunesniems bendradarbiams kartą pasakė: „Mano darbas yra būti ištekliu“. Puiku, bet tuomet jis visą dieną sėdėdavo savo ofise ir laukdavo, kol mes eisime pro šalį ir jis galės pasidalinti savo „išminties perlais“. Žinoma, niekas prie jo nesustodavo, tačiau mes visi galvodavome: „Gerbiu tavo patirtį, tačiau norėčiau, kad atliktumei savo darbą.“
Sakydami „Turiu daugiau patirties“ tokie žmonės tarsi mano „Man nereikia pagrįsti savo sprendimų ir veiksmų.“ Patirtis (ar pareigos) niekuomet neturi būti pagrindiniu argumentu. Išmintis, logika ir sveikas protas turi būti svaresni, iš nesvarbu, kam būdingos šios savybės.
5. Jie mėgsta liežuvauti.
Kartą prieš susirinkimą stovėjome ir kalbėjome apie kolegas iš kito skyriaus, kai mūsų viršininkas atsisuko ir griežtai pasakė: „Gana. Nuo šiol niekada nekalbėsime nieko blogo apie žmones, kurių nėra kambaryje. Taškas.“
Iki tol niekada nesusimąsčiau, kad liežuvavimas gali būti kompanijos kultūros dalis. Tiesiog būdavo liežuvaujama. Mes visi tai darydavome. Ir tai būdavo blogai. Ypač tuomet, kai paskalos sklisdavo apie tave.
Jeigu darbuotojas apie tai, kad Onutė ar Petrutė kažką daro negerai, kalba su daugiau nei vienu žmogumi, ar nebūtų geriau, kad tas žmogus tą tiesiai šviesiai pasakytų Onutei ar Petrutei. O jei „ne jo reikalas“ kalbėti su Onute ar Petrute, tai vadinasi jis neturėtų ir kalbėti apie jas.
Pasakymas „Girdėjai tą ir aną?“ prilygsta pasakymui „Neturiu ką geresnio veikti, nei kalbėtis apie kitus žmones.“
Liežuvaujantys darbuotojai ne tik švaisto laiką, bet ir leidžia kolegoms manyti, kad vienus galima gerbti mažiau nei kitus. O tai neturi būti toleruojama.
7. Jie naudoja spaudimą, kad sulaikytų kitus.
Naujoji darbuotoja sunkiai dirba. Užtrunka darbe. Įgyvendina planus ir viršija lūkesčius. Ji puikiai pasirodo. Ir galiausiai iš labiau „patyrusio“ kolegos išgirsta: „Tu per daug dirbti, ir šalia tavęs mes prastai atrodome.“
Kalbant apie palyginimus, puikus darbuotojas nelygina savęs su kitais. Jis lygina save su ...savimi. Jis nori darbą atlikti geriau ir pranokti patį save.
Prasti darbuotojai nenori dirbti daugiau. Jie nori, kad kiti dirbtų mažiau. Jie nenori laimėti. Jie tik nori, kad kiti užtikrintų, kad jie nepraloš.
Pasakymas „Tu dirbi per daug“ reiškia „Niekas neturėtų dirbti daugiau, nes aš nenoriu dirbti daugiau“. Ir labai greitai lieka mažai žmonių, kurie gerai dirba. O tų, kurie vis dar mėgina tai daryti, kolegos ima privengti.
7. Jie skuba prisiimti nuopelnus.
Jis teigia atlikęs vos ne visą darbą, įveikęs vos ne visas kliūtis. Tačiau svarbius darbus atlieka ne vienas žmogus. Geras darbuotojas ir geras komandos narys dalijasi nuopelnais. Jis vertina bendradarbių įnašą. Jis ir kitiems leidžia pasišildyti šlovės spinduliuose. Tai ypač pasakytina apie vadovaujančias pareigas einantį žmogų.
Pasakymas „Aš viską padariau“ arba „Tai buvo mano idėja“ prilygsta pasakymui „Pasaulis sukasi aplink mane, ir noriu, kad visi apie tai žinotų“.
8. Tai ne mano kaltė.
Pirkėjas dėl kažko skundžiasi. Kolega kažko pyksta. Nesvarbu, kas atsitinka ir kieno ta kaltė, kai kurie žmonės imasi veiksmų ir prisiima atsakomybę, išklauso kritiką, nes žino, kad kiti jos gal nesugebės išklausyti. Ir tai daro net ir žinodami, kad tas kitas kolega iš tiesų yra kaltas. Labai mažai žmonių sugeba taip elgtis.
Pasakydami „Jums reikia kalbėtis su Marta“ tokie žmonės tarsi pasako „Aš čia niekuo dėtas“. Tačiau geriausiose kompanijose visi yra „dėti“.
O tie kurie mano kitaip, turėti ieškotis darbo kitur.
