Šiuo metu verslininko valdomas koncernas yra įtariamo kyšininkavimo skandalo sūkuryje - „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis įtariamas davęs kyšį tuomečiam Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkui Eligijui Masiuliui.
Knyga, pasakojanti apie lietuviško verslo pradžią ir skandalingąją garsiausių milijonierių praeitį, sulaukė tokio pasisekimo, kad jau ketinama išleisti papildomą knygos tiražą.
Pateikiame trečią knygos fragmentą apie „MG Baltic“ ir D. Mockaus verslo kelią.
Pirmąją ištraukos dalį galite perskaityti čia.
Antrąją ištraukos dalį galite perskaityti čia.
Patarimas jaunimui – mažiau inkšti
D. Mockus yra vienas iš nedaugelio šalies turtingiausiųjų, kuris nesibaimina viešai pasisakyti ir apie aukščiausius Lietuvos valdžios žmones.
Štai 2014-ųjų vasarį skelbdama apie sprendimą antrąsyk siekti valstybės vairo prezidentė D. Grybauskaitė per D. Mockui priklausančio LNK televizijos kanalo pagrindinę konkurentę TV3 trimitavo apie oligarchinių darinių šaliai keliamą pavojų.
Tada D. Grybauskaitė pareiškė, kad „naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą, nutolindami mūsų geresnio gyvenimo viltis“. Kas tie oligarchiniai dariniai? Reportaže „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris nurodė, kad D. Mockus ir „MG Baltic“ – tai verslo interesų grupė, kuri Prezidentūrai kelia antipatiją.
Paklaustas apie prezidentės anksčiau viešai paskelbtus pranešimus Lietuvą okupuojančių oligarchinių struktūrų tema D. Mockus sakė: „Mes dirbame sferoje, kur visi mūsų verslai yra laisvosios rinkos subjektai. Mes visur konkuruojame rinkoje. Prezidentė mėgsta kartoti, kad yra municipalitetai ar kas nors pasijungia ten, kur nėra konkurencijos. Darant verslą yra galimybė susitarti su įkainių formuotojais ir kieno nors kaina įgyvendinti.
Tai vienareikšmiškai visiems kenkia. Jeigu kur nors yra permokos, kainų pakėlimai, laisvojoje rinkoje negalime to padaryti. Mus visada riboja konkurencija, mes laisvojoje rinkoje, visada parduodame prekes ir paslaugas konkurencinėje erdvėje.
Mes neturime jokių galimybių prisijungti ir nustatyti kainas susitarę su kuo nors kitu. Taigi dėl dalies, kuri vadinama sutarimais visų sąskaita, ir aš pritarčiau, kad tai absoliuti neteisybė ir žmonių skurdinimas bei lengvi pinigai. Tai pati sistema tokia, tad aš nematau, jog būtų galima atrasti teisingą vardiklį, kad po to kas nors nebūtų priverstinai nurengiamas. O dėl viso kito… Mes nieko nesame gavę iš valdžios. Nesame įgiję kokių nors teisių iš ko nors pelnytis. Mes visur konkuruojame.“
Pastebi nepagarbą verslininkams
Tęsdamas politinę temą D. Mockus sutinka, kad tam tikra valdžios nepagarba šalies verslininkams akivaizdžiai pastebima.
„Tokiu atveju išeina savotiškas imperatyvas, kad visi tie, kurie dirba versle, dirba sau, o tie, kurie dirba valdžios struktūrose, dirba mums, visuomenei, – sakė jis. – Tai iš dalies tiesa, bet yra ir daug neteisybės kapojant kirviu ir sakant: tas, kuris dirba sau, – savanaudis, o tas, kuris dirba visiems, tai jis, suprask, iš biudžeto išlaikomas šviesuolis, nes dirba visiems. Toks požiūris, sakyčiau, per daug primityvus.“
Šiandien didžiules aukštumas lietuviškame versle pasiekęs D. Mockus dažnai linkęs skatinti ateities verslininkų kartą.
Jis sako, kad savo verslą norintys pradėti jauni žmonės privalo nusiteikti blogiausiems scenarijams. Tačiau būtent atkakliausi ir originaliausiai mąstantys žmonės ateityje pretenduoja tapti ne tik ryškiausiais, bet ir turtingiausiais šalies verslo atstovais.
„Sakyčiau, kad tai kaip toje pačioje laisvojoje rinkoje, privalai kautis arba ne, – nemokamais patarimais dalijosi D. Mockus. – Visada sąlygos būna daugiau ar mažiau geros arba gali būti geresnės.
Bet šiuo atveju reikia mažiau inkšti ir daugiau galvoti, kaip būti laimėtoju. Juk kai mes anuomet pradėjome, tų iššūkių buvo tikrai ne mažiau, gal ir daugiau ir kur kas pavojingesnių. Didžiausia blogybė tarp pradedančiųjų – kai pradedi kaltinti aplinką.
O gal reikėtų iš pradžių nuo savęs pradėti? Savikritiškai pažiūrėti, kaip ką nors pačiam protingiau, gudriau daryti. Vis dėlto nevertėtų verkšlenti, kad čia niekas nepadeda – niekas ir neturi padėti. Pradėkime nuo to, kad visada aplinka – vienas iš daugelio resursų, kuriuos privalai tinkamai suvaldyti. Jeigu a priori viską nurašai, kad viskas yra blogai, manau, toks požiūris klaidingas.“
Geriau ne pavydėti, o kopijuoti
Kai paklausiau, kodėl jis, pakankamai apsirūpinęs visam likusiam gyvenimui, toliau vis sukasi didžiajame versle, D. Mockus akivaizdžiai nustebo.
Tokia jo reakcija leido suprasti, kad jis ne tik darboholikas, bet ir atsakingai į savo plėtojamą verslą žvelgiantis asmuo.
„Pirma, bet kuri sistema be palaikymo ar priežiūros gali labai greitai degraduoti. Tad kol esu už ją atsakingas, negaliu palikti likimo valiai. Antra, o ką aš veikčiau, jeigu pasitraukčiau? Kokią turiu alternatyvą?“ – klausė vienas iš trijų turtingiausių Lietuvos žmonių.
Mandagiai pasiūliau, kad tokį aukštą lygį versle ir milžinišką kapitalą sukaupęs žmogus galėtų tiesiog mėgautis gyvenimu, ramybe be streso ar laukimo ir užsiimti vien tiktai sielai bei kūnui malonumą teikiančia veikla.
„O ką išvis reiškia pasakymas „mėgautis gyvenimu“? – klausimu į klausimą atsakė D. Mockus. – Tas mėgavimasis ir yra, kai gyveni ritme, yra tam tikra įtampa. Viską kardinaliai pakeisti ar atsigulti po palme nėra taip lengva, nes ilgainiui pasidarys nuobodu. Gali nuvažiuoti, savaitę pabimbinėti ir įsitikinti, kad tave vėl traukia atgal.
Žmogui išeiti iš ritmo nėra taip lengva ir nežinau, ar visiems tai būtų baisiai didelė palaima. Na, gerai, pagulėk dieną, dvi, tris, penkias, dešimt.
Bet ar tikrai tas gulėjimas yra vienintelė panacėja gyvenime?
Taigi nuobodu. Tai tik tavo gyvenimo būdo – būti reikalingam, jausti atsakomybę, tas pačias rizikas – pakeitimas. Tu normaliai jautiesi ir tau reikia krūvio, ne tik fizinio, bet ir psichinio bei nervinio. Atostogos tampa vertingos tada, kai pakeičia tą krūvį. O jei tavo atostogos tampa tavo darbu, tada dar labiau pavargsti. Prasideda beprasmybė. Nieko neveikti, niekuo neužsiimti. Gal kai kam tai atraktyvu, bet man nelabai.“
D. Mockus sako, kad vieną dieną į viską numoti ranka jis negalėtų. Jis jaučia milžinišką atsakomybę prieš visus koncerno įmonėse dirbančius žmones, kurių dabar 3500.
„Jiems tai uždarbio šaltinis, jie gauna savo pajamas, o kiekviena iš kompanijų kuria žmonėms reikalingus daiktus. Man patinka, kad mūsų kompanijos stato namus, puošia Vilnių ir nutiesia gana gražių ateities mikrorajonų linijas“, – teigė D. Mockus.
Jaunystėje jis nesibodėjo uždarbiauti statybose ir betonavo Vilniaus Neries krantinę, prie kurios šiandien aukščiau už kitus iškilęs jo vadovaujamo koncerno „MG Baltic“ biurų pastatas.
Galbūt dėl to jam statybų verslas – taip pat tam tikrą žavesį kelianti veikla. Jis teigė, kad pagrindiniai šiuo metu koncerno plėtojami nekilnojamojo turto projektai yra „Antakalnio terasos“ ir „Užupio krantinės“.
„Dar visada nuolat paraleliai yra kokie nors papildomi projektai, – teigė D. Mockus. – Matai, kaip gražėja ta vieta, kurioje augai, ir apima neapsakomas malonumo, pilnatvės jausmas, nes gali didžiuotis tuo, ką daro kompanijos žmonės, kaip jie auga. Tai, kas daryta prieš dešimt metų, ką pats darai, teikia malonumą, kuris neturi nieko bendra su pinigais.
Tiesiog ieškai ir randi aibę papildomų įdomių motyvacijų, kad darytum geriau, tobulėtum, augtum kartu su kompanija, galų gale bendrautum su tais žmonėmis, kurie mūsų kompanijai sukūrė pridėtinę vertę, kurie yra kūrybingi ir įdomūs, ambicingi. Tavo gyvenimas skirtas bendrauti. Vien dėl to aš jaučiuosi labai smagiai.“
Vaikystę praleido Karoliniškėse
Vilniuje gimęs D. Mockus būdamas vaikas kuriam laikui buvo priverstas persikelti gyventi į mažą Varėnos miestą, nes tuo metu baigę medicinos studijas ten buvo išsiųsti dirbti jo tėvai.
Po kelerių metų sugrįžęs į sostinę jis vaikystę praleido Karoliniškių rajone. Būsimasis milijonierius augo ir brendo sovietmečiu moderniosios architektūros statiniais laikytų daugiaaukščių namų kieme.
Paklaustas, ar būdamas vaikas jis turėjęs nuojautą, kad kada nors ateityje gyvens taip pasiturimai, kaip gyvena šiandien, D. Mockus sakė, jog apie vienus didžiausių turtų šalyje nė nesapnavęs: „Nieko panašaus. Juk pradėkime nuo to, kad aš gyvenau sovietmečiu, o tada apskritai gyvenimo lygis buvo žemesnis nei žemas. Aš galbūt tik sulaukęs dvidešimties metų pirmąsyk lėktuvu skridau. Pamenu, teko skristi į Rytus. Tais laikais gyvenimas buvo kur kas lėtesnis, su daugybe apribojimų, palyginti su tuo, ką turime dabar.
O kokias fantastiškas galimybes turi mūsų vaikai… Jie gali mokytis užsienio kalbų, matyti kitas kultūras, judėti. Tai nepalyginama laisvės ir galimybių erdvė, sukelianti kitų problemų – pasirinkti ką nors viena iš didelių galimybių.
Anksčiau turėdamas labai mažas galimybes sugebėdavai džiaugtis labai mažais dalykais. Dabartiniais laikais yra labai daug, todėl kitąkart tas pasirinkimas netgi veikia slopinamai, slegia. Dabar žmogui suteikta laisvė, bet turi mokėti ja pasinaudoti. Kad tai padarytum kokybiškiau, galbūt reikia papildomų žinių. Bet kiekvienas laikas turi savo iššūkius. Tuomet buvo apribojimo iššūkis, o dabar – laisvės panaudojimo iššūkis.“
Paprašytas daugiau papasakoti apie artimiausią aplinką, savo vaikus, D. Mockus teigė, kad pirmas jo sūnus nuo trylikos metų mokėsi Airijos sostinėje Dubline, po to Jungtinėje Karalystėje, Londone. Dabar sugrįžęs į Lietuvą, dirba „Stumbre“.
Trys jaunėliai verslininko vaikai yra moksleiviai. Nustebino, kad visi jie mokosi paprastose, o ne privačiose mokyklose.
„Tai buvo gal daugiau žmonos sprendimas, bet nemanau, jog tas paprastasis mūsų viešasis, neprivatus lavinimas yra prastesnis, – kalbėjo D. Mockus. – O tai, ką mes turime su privačiu, toli gražu ne viskas man ten patinka. Mes nevertiname to dalinio išskirtinumo.
Manau, kad paprastoje bendrojo lavinimo mokykloje vaikai užaugs natūralesni, įgavę tikro gyvenimo patirties. Normalaus gyvenimo užtenka, kad jie gyvena mūsų šeimos name. Tad manome, kad be tam tikro išskirtinumo jie gali mokytis įprastoje mokykloje su kitais bendraamžiais. Kol kas sunku pasakyti, į kurią pusę jie linksta, bet atrodo, kad normaliai formuojasi.“
D. Mockus nėra dažnas viešųjų ryšių akcijų dalyvis. Be to, retai žiniasklaidoje galima pamatyti nuotraukų iš oficialių renginių ar priėmimų, kuriuose jis būtų užfiksuotas su žmona. Juo labiau į jo namus niekada nėra kviečiami gyvenimo būdo televizijos laidų kūrėjai.
Kai viename iš jam priklausančių televizijos kanalų „Pasivaikščiojimų“ serijos su žinomais Lietuvos žmonėmis autorius nutarė D. Mockų pašnekinti gyvenimiškomis temomis, kažkodėl verslininkas vaikštinėjo itin netikėtoje vietoje – tamsoje paskendusioje Gedimino kalno papėdėje.
Galbūt toks elgesys nėra atsitiktinis ir jis, kaip turtingas, svarų žodį turintis žmogus, savo akimis regėjęs įvairiausias rizikas lietuviško verslo pradžios metais, vis dar nėra nusiteikęs atviram savęs bei artimųjų demonstravimui?
„Mūsų šeima naudojasi minimaliomis apsaugos priemonėmis. Turime saugomą teritoriją prie namų, vairuotojus, bet tai nėra kokia nors išskirtinė apsauga, – paklaustas apie būdus, kuriais nuo pašalinių smalsių žvilgsnių ar netikėtų grėsmių saugo savo šeimą, sakė D. Mockus. – Juk, kaip sakoma, tas, kuris pats saugosi, yra saugomas Dievo. Taigi minimalios priemonės yra. Kaip ir dalinis nesifetišavimas arba vaikų nefetišavimas.
Manyčiau, kad tai visiškai nereikalingi dalykai, tai gali sukelti ir su rizika susijusių problemų. Aš sugebu atskirti gyvenimą – gyventi kitiems ir sau. Jeigu labai nori gyventi kitiems, darai tą fetišą ir demonstraciją. Jeigu gyveni sau, visai nebūtina to demonstruoti viešumoje.
Kiekvieno teisė rinktis, bet man nereikia gyventi kitiems. Užtenka gyventi sau ir rūpintis tuo verslu, kuriuo užsiimu, ir minimaliomis apsaugos priemonėmis, kad nepaskatintum kokių nors žemų instinktų, kurie gali sukelti papildomų problemų. Išties pavydas, noras, kad būtų tam tikra lygiava, kitą kartą gali turėti visai nereikalingų padarinių.“
Kalbama, kad pastaraisiais metais pavydas lietuviškame versle tiesiog klesti. Vėliau prasideda konkurenciniai žaidimai, atsiranda klastingų įrankių ir nešvariausių kovos metodų, kuriuos pasitelkus norima sužlugdyti stipresnius varžovus. Ar D. Mockui dažnai tenka susidurti su pavydžiais žmonėmis?
„Taip, tą lengva paskatinti. Bet nemanyčiau, kad viskas taip jau blogai, – atsiduso pašnekovas. – Atidžiau pažvelgę pamatysime, kad visas bolševizmas, marksizmo lygiavos principas pagrįstas tuo, jog visada gali daugumą nuteikti prieš mažumą. Ir ne taip, kaip Amerikoje, kad visi lygiuotųsi į augimą, į daugiau pasiekusius žmones. Tokia marksistinė mintis yra paplitusi Rusijoje, kad iš kitų atėmus ir pasidalinus visi tampame laimingesni. Lygiavos principas – atimti ir perdalinti – ar vis dėlto lygiuotis ir visiems kartu kilti?
Manau, kad pavydas yra natūralus, žmogiškas dalykas. Jo yra visur, visose visuomenėse. Baltas pavydas, noras siekti yra pozityvu. O tas, kuris tave naikina, kai graužiesi ir neapkenti to, kam labiau sekasi, atrodo beviltiškai. Geriau imk iš jo pavyzdį, o ne pavydėk, nes pavydėti kam nors ir graužtis beprasmiška. Geriau pavydėti ir žiūrėti, ką žmogus daro, kopijuoti ir galbūt tau geriau pasiseks. Bet visada tai susiję su krūviu sau.
Visi turime tą pačią žemę, saulę, tai yra mūsų. Mūsų pačių požiūris gyvenime svarbiausia, nes savigrauža nieko neduoda.
Tad jei sugebi tą energiją, pavydą panaudoti tobulėjimui, manau, visiems žmonėms nuo to tik lengviau. Bet vėlgi nelygu, kaip viską pakreipsi. Absoliučiai visi galime vieni kitiems pavydėti: vieni – jaunystės, kiti – dar kokių nors dalykų, kurie negrįžta.
Bet yra nemažai dalykų, kurie beprasmiški, o kai kurie priverčia susikaupti. Ir pralošiant visada norisi laimėti, bet turi ką nors padaryti, kad po to laimėtum.“
