VALSTYBĖ: Esate pirmasis ekonomistas, esamuoju laiku išdrįsęs prognozuoti bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą. Kokiomis prielaidomis vadovavotės numatydamas 1 proc. kilimą?
Vadovavomės tuo, kad jau trečią praėjusių metų ketvirtį išryškėjo tendencijos ir veiksniai, kuriuos galima įvertinti santūriai optimistiškai. Pirmiausia, pamažu atsigaunantis eksportas. Pastebėjome, kad kai kurių apdirbimo pramonės sektorių, pavyzdžiui, medžio ir popieriaus gaminių, baldų, plastiko ir gumos gaminių, eksportas ūgtelėjo, ne tik palyginti su ankstesniu ketvirčiu, bet ir per metus, o chemijos prekių eksporto metinis pokytis tebėra neigiamas, tačiau sparčiai artėja prie nulio.
Didėja užsakymų portfelis, auga gamybos pajėgumų naudojimas. Prieš metus dauguma verslininkų prekių atsargas sandėliuose vertino kaip per dideles, o dabar vis daugiau jų konstatuoja sandėlių „tuštėjimo“ procesą. O tai stipriausia paskata vėl didinti gamybą.
Kaip žinome, trečią 2009 m. ketvirtį, palyginti su antruoju, BVP išaugo. Remiantis praėjusių metų spalio–gruodžio atskirų ūkio sektorių produkcijos statistika, galima teigti, kad ketvirto ketvirčio BVP rezultatas buvo bent jau ne blogesnis. Taigi, jeigu tokia tendencija išsilaikys, mūsų pateikta prognozė laikytina net gana atsargia.
Žinoma, Ignalinos jėgainės uždarymas turės tam tikros neigiamos įtakos mūsų ekonomikai, tačiau nemanau, kad jis „perlauš“ atsigavimo procesą. Nenustebsiu, jei 2010 m. BVP padidės net šiek tiek daugiau, nei mes prognozuojame. Be to, nereikėtų pamiršti, kad net BVP šiemet ūgtelėjus keliais procentais, palyginti su 2009 m., ekonomikos pyragas būtų maždaug dešimtadaliu mažesnis nei 2008-aisiais.
VALSTYBĖ: Daugelis ekonomistų savo įžvalgas pateikia remdamiesi realiais ekonomikos rezultatais. Kada jūs rengiatės tikslinti šių metų BVP pokyčių prognozę?
Paprastai tai darome keturis kartus per metus, pristatydami naujausią „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ leidinį. Taigi, kita proga tikslinti prognozes bus kovo pabaigoje. Jei reali ūkio raida atitiks mūsų prognozuotą scenarijų, prognozių peržiūrą atidėsime vėlesniam laikui. Kai kurių makroekonominių rodiklių prognozių nekeičiame jau ilgiau kaip metus, o tai, sutikite, gana ilgas laikotarpis, atsižvelgiant į neramią dabartinę pasaulio ekonomikos padėtį. Kad ir kaip būtų, viliuosi, kad BVP prognozę galėsime tikslinti tik į gerąją pusę.
VALSTYBĖ: Kokie Lietuvos vyriausybės veiksmai, jūsų nuomone, gali padidinti mūsų ekonomikos augimo galimybes artimiausią pusmetį?
Gal skambės truputį paradoksaliai, bet manau, kad itin „kieta“ ir ribojanti Lietuvos fiskalinė politika atlieka vieną reikšmingą funkciją – stabilizuoja valstybės finansus. Esu įsitikinęs, kad šalyje, kurios finansų sistema griūva, negali būti ir stabilaus verslo. Verslas, nors ir sukaustytas nepopuliarių sprendimų, bent jau nesusiduria su lito devalvavimo ar valstybės bankroto rizika, kuri praėjusių metų pradžioje buvo gana reali. Tuomet viskas priklauso nuo verslininkų gebėjimo rasti naujų rinkų, patikimų prekybos partnerių ir t. t. Neapgaudinėkime savęs, juk alternatyvios ekonominės politikos receptai – mažinti mokesčius, didinti viešąsias išlaidas – būtų lėmę dar didesnį biudžeto deficitą, valstybės skolą ir aukštesnes palūkanų normas.
Na, o kalbant apskritai – valdžia, žinoma, gali ir privalo prisidėti prie ūkio plėtros, įgyvendindama ekonomikos skatinimo programą. Deja, šioje srityje kol kas neturime kuo pasigirti. Nors ekonomikos skatinimo planas paskelbtas beveik prieš metus, jo rezultatai neatitinka tų lūkesčių, kuriuos puoselėjo ir valdžia, ir verslas.
Kai ūkio ministras Dainius Kreivys skelbia, kad diegiant ekonomikos skatinimo planą jau sukurta 40 tūkst. naujų darbo vietų, klausiu savęs, kaip galėjo atsitikti, kad Lietuva patenka tarp tų pasaulio valstybių, kuriose nedarbo lygis nuo krizės pradžios ūgtelėjo labiausiai. Šiuo aspektu pranokome net pasaulinės krizės skausmingai nustekentas anglosaksų valstybes (JAV, Didžiąją Britaniją), o ką jau kalbėti apie darbo rinką kur kas labiau saugojusias žemyninės Europos šalis.
Teoriškai yra pakankamai priemonių, kurios galėtų paspartinti ekonomikos atsigavimą. Visų pirma – Europos Sąjungos struktūrinių ir kitų fondų panaudojimas. Objektyvumo dėlei norėčiau pasakyti, kad šioje srityje mes turime sėkmingo projektų įgyvendinimo pavyzdžių. Deja, daug sunkiau sekasi vykdant daugiabučių renovavimo programą, liberalizuojant verslo ir darbo rinkos reguliavimą.
VALSTYBĖ: Kai kalbame apie BVP augimą, jūs teigiate, kad didžiausią įtaką turės eksportas. Tačiau ir pats BVP atsigavimas veikia su eksportu nesusijusius verslo sektorius. Kokio poveikio jie gali sulaukti šiais ir kitais metais?
Manau, kad 2010 m. ta įtaka bus labai ribota, o 2011 m. vidaus rinka turėtų išsivaduoti iš apatijos. Ūkio mechanizmas paprastas – priekaba negali važiuoti priešais automobilį, t. y. šalies vidaus rinka nepajėgi suteikti impulso visai ekonomikai, todėl atsigavimo viltis reikėtų sieti su patrauklesnėmis JAV, Europos Sąjungos ir iš dalies Rusijos ekonomikos perspektyvomis.
Mūsų įmonėms pradėjus daugiau eksportuoti, kelti atlyginimus, kurti naujas darbo vietas, daugiau optimizmo atsiras ir vietos rinkoje. Mano nuomone, tokiai transmisijai reikia nuo pusmečio iki vienų metų. Juk net pagerėjus verslo klimatui, įmonės neskuba iš karto masiškai priimti naujų darbuotojų, nes nėra įsitikinusios to pakilimo tvarumu. Juk jos dar gerai atsimena, kiek išeitinių kompensacijų išmokėjo pastarąjį kartą atleidusios darbuotojus.
VALSTYBĖ: Kurie iš labiausiai smukusių sektorių, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas, statybos, prekyba, pirmieji pajus teigiamą BVP augimo poveikį? Kada jie ims atsigauti?
Manau, kad nekilnojamasis turtas ir statybų sektorius šioje grandinėje stovės paskutiniai. Vidaus prekyba turėtų anksčiau sureaguoti į pagyvėjusį eksportą, todėl teigiamus šio sektoriaus poslinkius išvysime ne vėliau kaip pirmą 2011 m. pusmetį, o gal net 2010 m. pabaigoje.
Statybų verslo problema ta, kad dar iki pasaulinės ekonominės krizės susiformavo didžiulis būsto pasiūlos perviršis, kurio neįmanoma kitaip „ištirpdyti“, kaip tik prisiimant astronominį finansinį nuostolį, t. y. parduodant namus ir butus kelis kartus pigiau nei statybos savikaina. Kol bus apstu neparduotų butų, užkonservuotų statybų, verslininkai tikrai nepuls investuoti, statyti naujų objektų ir taip dar labiau didinti pasiūlos.
VALSTYBĖ: Kurie šiuo metu vykstantys pasaulinės ekonomikos pokyčiai, jūsų nuomone, naudingi Lietuvai? Kas gali mažinti Europos Sąjungos ir Baltijos šalių regiono potencialą, nes, pavyzdžiui, pastarojo meto tiesioginių investicijų į Kiniją srautas buvo dvigubai didesnis nei prieš metus?
Kinija – tokia šalis, kuri savaime „susiurbia“ investicijas, ir tai lemia daug objektyvių veiksnių: rinkos dydis, nepatenkinta paklausa, tarp miesto ir kaimo migruojančios nepanaudotos darbo jėgos potencialas ir t. t. Lietuva negali pasigirti tokiais atributais, todėl dėl užsienio investicijų turime konkuruoti su panašaus „svorio“ valstybėmis, tokiomis kaip Latvija, Estija ar Lenkija. Kol kas labai daug kozirių savo rankose neturime, o Estijos planas įsivesti eurą anksčiau, nei tai padarys Lietuva, trumpuoju laikotarpiu jiems suteikia dar daugiau pranašumų. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje euro įvedimas Estijoje bus naudingas visoms Baltijos šalims, nes šio regiono pasidalijimas į euro ir ne euro zoną būtų nenatūralus ir skatintų politines pastangas tokį atsiskyrimą likviduoti.
Vis dėlto Lietuva turi tam tikrų pranašumų. Ta aplinkybė, kad apdirbimo pramonė atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį mūsų ekonomikoje nei, pavyzdžiui, Latvijoje, krizės pradžioje buvo trūkumas, tačiau dabar, atsigaunant išorės rinkoms, tampa mūsų jėga. Neatsitiktinai trečią 2009 m. ketvirtį metinis Lietuvos BVP nuosmukis buvo mažesnis nei Latvijos ir Estijos.
VALSTYBĖ: Ar jums neatrodo keista, kad pasigirsta vis daugiau informacijos apie Lietuvos verslininkų žvalgytuves Afrikoje, o ne Kinijoje, Indijoje ar Brazilijoje, kur yra didžiausias augimas? Ką tai reiškia? Galbūt mes jau pavėlavome į tas sparčiai kylančias rinkas?
Ekonomikoje taip jau būna – kuo labiau rizikuoji, tuo didesnės grąžos gali tikėtis. Iš tikrųjų savo pasirodymu Kinijos ar Indijos rinkose mes jau nieko nenustebintume. Na, o tokiose šalyse kaip Nigerija starto sąlygos palankesnės.
Vis dėlto Afrika rizikinga ne tik dėl politinių institucijų neefektyvumo, korupcijos ar savotiškos verslo kultūros. Svarbu ir tai, kad negalima pasitikėti daugelio šio žemyno šalių teikiama makroekonomikos statistika. Bet mūsų verslininkai ten eina ne iš gero gyvenimo. Nemanau, kad ši iniciatyva virs masine, tai veikiau bus pavieniai mėginimai.
VALSTYBĖ: Prieš rinkimus ir iškart po jų politikai labai dažnai vadovaujasi ekonomikos analitikų prognozėmis. Ar, pavyzdžiui, pastarąjį pusmetį buvo prašoma jūsų patarimo?
Šie dalykai mane menkai jaudina ir aš neskaičiuoju, kur, kiek ir kada mane kviečia pasidalyti savo įžvalgomis. Taip, tam tikrų neformalių kontaktų su valdžia yra, tačiau jie nereguliarūs. Kita vertus, akivaizdu, kad dabartinė vyriausybė jau pasirinko savo ekonominės politikos kryptį ir dabar blaškytis bei mėginti grįžti į pradinį tašką nėra prasmės, be to, ir per vėlu. Bet kuri valdžia nelabai mėgsta klausytis tų, kurie ją kritikuoja. Savęs nelaikau kritiku, su žemėmis maišančiu pasirinktus ekonominės politikos prioritetus. Man daugiau abejonių kelia konkretūs mokesčių politikos sprendimai, diskredituojantys visą strategiją.
VALSTYBĖ: Kai kalbama apie krizes, pripažįstama, kad tai sunkus laikotarpis, bet jį galima išnaudoti struktūrinėms permainoms, o šios gali labai sustiprinti valstybę ir verslą po krizės. Ar stebėdamas dabartinę politiką matote panašių požymių?
Nedrįsčiau teigti, kad visose srityse tie pokyčiai labai džiuginantys. Kalbant apie įmones, krizė tikrai priverčia imtis tokių žingsnių, apie kuriuos niekas net nebūtų pagalvojęs gerais laikais, o jei ir būtų pagalvojęs, įdėtų į stalčių, nes laikytų juos pernelyg drastiškais, skausmingais ir pan. Tokie sprendimai paprastai tik sustiprina verslą ir garantuoja jo konkurencingumą ilgus metus. Politikoje, deja, ne viskas veikia taip sklandžiai. Dažnokai klaidingi sprendimai ar neveiklumas ignoruojami ir nenorima nieko keisti.
Turiu pripažinti, kad dabartinė vyriausybė sugebėjo suprasti kai kurias savo klaidas ir jas ištaisyti, tad negalima teigti, kad ji akla ir kurčia bet kokiai kritikai. Paminėčiau pelno mokesčio tarifo sugrąžinimą į 15 proc. lygį, dyzelino akcizo sumažinimą ir t. t. Na, o įsivaizdavimo, koks yra galutinis švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos reformos tikslas, tikrai trūksta.
VALSTYBĖ: Vyriausybių veiklą vertinti gana sunku, nes dažniausiai skiriasi jų veiklos sąlygos. Tačiau kaip įvertintumėte (tarkim, dešimties balų skalėje) Algirdo Brazausko, Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus ministrų kabinetų darbą?
Balų suteikimas nekorektiškas jau vien todėl, kad tai viską pernelyg supaprastina. Atsižvelgiant į didžiulius sąlygų, kuriomis veikė socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės ir dabartinis ministrų kabinetas, skirtumus, bet kokie palyginimai labai nepatikimi. Galima tvirtai teigti tik tai, kad A. Brazausko vyriausybė veikė iš esmės auksiniais Lietuvos ekonomikos laikais, o G. Kirkilo vyriausybė dar turėjo laiko imtis profilaktinių priemonių, kurios sušvelnintų krizę. Deja, visiškai teisinga sena rusų patarlė: „Kol žaibas netrenkia, mužikas nepersižegnoja.“
Gerovės metais niekas nenori būti „blogiukas“ ir daryti nepopuliarių sprendimų. Tačiau net ir populiarūs sprendimai buvo vilkinami arba atidedami. Jei 2002–2007 m. vyriausybė būtų turėjusi nuoseklią laipsniško pensijų, socialinių išmokų ir mokytojų bei kitų biudžetininkų atlyginimų didinimo programą, nebūtų reikėję paknopstomis to daryti prieš pat Seimo rinkimus arba po to, kai žmonių kantrybės taurė jau buvo perpildyta (prisiminkime mokytojų, policininkų, gaisrininkų protesto akcijas). Taigi šiame kontekste nereikėtų idealizuoti tuo metu Lietuvą valdžiusios vyriausybės.
Būta ir daugiau nesėkmių: nesuskubta laiku imtis žygių, kad būtų pratęstas Ignalinos atominės elektrinės funkcionavimas, arba bent jau geriau pasirengta jos uždarymui, neįvestas euras ir t. t. G. Kirkilo vyriausybė nekreipė dėmesio į artėjančią finansinę audrą, nors jos požymiai buvo akivaizdūs. Kaip neseniai pasakė buvęs finansų ministras Rimantas Šadžius, „jie neva tiesiog nenorėjo gąsdinti žmonių...“ Juk finansų ministro priedermė – ne gąsdinti, o veikti!
Ministro pirmininko A. Kubiliaus padėtis nepavydėtina, nes jis atėjo į valdžią tuo metu, kai problemos įsišėlo visu smarkumu, todėl reikėjo jau nebe profilaktikos, o krizės vadybos. Dėl šios priežasties kai kurie sprendimai buvo priimti apėmus savotiškai desperacijai ir neatitiko padėties. Tačiau aš bent jau matau suvokimą, kur slypi esminės valstybės grėsmės, ir kryptingas pastangas jas įveikti.
VALSTYBĖ: Ar tokie vertinimai reiškia, kad A. Kubiliaus vyriausybę ir toliau „paliktumėte“ valdžioje?
Sunku pasakyti, nes tai retorinis klausimas. Juk galima klausti ir taip – o kaip esamomis sąlygomis elgtųsi A. Brazausko vyriausybė?
Dabar yra labai daug pagrįstos ir nepagrįstos esamos ekonominės politikos kritikos, tačiau šioje nepasitenkinimo lavinoje matau labai mažai racionalių siūlymų, kaip galima būtų daryti kitaip. Jei tų idėjų ir yra, jų įgyvendinimas paprastai lemtų dar didesnį biudžeto deficitą ir valstybės skolą. Dabar net ir Vakarų Europos valstybės ar JAV, pastaraisiais metais savo ūkį pabrėžtinai skatinusios fiskalinėmis priemonėmis, atsikvošėjo ir pamatė tikrąją šios keinsistinės politikos kainą – sparčiai didėjantį valstybės pajamų ir išlaidų neatitikimą bei smunkantį investuotojų pasitikėjimą.
VALSTYBĖ: Gitanai, kartu su R. Kuodžiu, Jūs pirmieji dar 2006 metais prakalbote, kad nekilnojamojo turto kainų kilimui nėra ekonominio pagrindo, tačiau jos kilo dar pusmetį, o komentatoriai internete jus peikė. Ar nebijote, kad panaši situacija bus ir dabar, kuomet prognozuojate BVP kilimą, tačiau jis gali ir kristi?
Pirmiausia aš neteikiu didesnės reikšmės internete sklindantiems komentarams, nes jie yra anonimiški. Man kur kas svarbiau ką apie mūsų prognozes ir vertinimus galvoja tie 800 žmonių, kurie kiekvieną ketvirtį dalyvauja mūsų "Lietuvos makroekonominės politikos apžvalgų" pristatymuose, nes jie išgirsta įžvalgas iš pirmų lūpų ir vėliau jas gali lyginti su realia situacija.
Kalbant apie bendrą ekonomikos prognozavimo situaciją Lietuvoje, aš pasigendu elementarios prognozių vartojimo kultūros. Pirmiausia dėl to, kad žmonės ne visuomet įsisamonina, kad prognozavimas turi turėti tam tikrą laiko horizontą ir yra tiek vertingas, kiek yra papildomas naujausia informacija. Ekonominis gyvenimas yra itin įvairialypis ir sudėtingas, jame yra elementų, kurių apskritai neįmanoma numatyti. Pvz., ar įmanoma numatyti stichines nelaimes, blogą derlių, teroristinius išpuolius, ar kai kuriuos valdžios sprendimus?
Aš labai džiausgiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių ir institucijų, teikiančių savo prognozes ekonomikos klausimais, tačiau, kita vertus, šiame nuomonių sraute dažnai į tavo lūpas yra įdedama tai, ko tu visiškai nesakei. Štai taip ir susiklosto situacija, kai, pvz., aš ir mano kolega Raimondas Kuodis kai kurių komentatorių įsivaizdavimu iš prognozavusių nekilnojamojo turto burbulo sprogimą tapome to burbulo pūtėjais.
Tai, švelniai tariant, apmaudu, kadangi dar 2006 m. gegužės mėnesį “ŽIA valda” atstovai išplatino atvrą laišką, adresuotą Lietuvos banko vadovui R. Šarkinui, piktindanmiesi, anot jų, tendencingais ir NT rinką dezorientuojančiais G. Nausėdos pareiškimais apie nekilnojamojo turto bumo pabaigą. Vienas dienraštis paskelbė mane savaitės žmogumi, pateikdamas kaip finansininką - Don Kichotą, sprogdinantį muilo (suprask, NT kainų) burbulus. Iš tikrųjų, kai kada tenka pabūti ir disidentu (šypsosi).
VALSTYBĖ: Šiuo metu žmonės labai nepasitiki bankais, o bankai nelinkę švaistytis kreditais, kaip buvo anksčiau. Tačiau tuo metu bankuose dirbančių analitikų nuomonė itin gerai vertinama. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
Bankų veikla labai plati ir apima daugybę finansinių paslaugų. Natūralu, kad gilaus ekonominio nuosmukio sąlygomis daugelis žmonių patiria sunkumų vykdydami kreditinius įsipareigojimus, verslininkams sunkiau atitikti bankų reikalavimus, kad gautų paskolą. Todėl jaučiamas tam tikras žmonių nepasitikėjimas valdžia ir finansų institucijomis, nemažą vaidmenį atlieka ir emocijos. Mes suvokiame šią problemą ir iškėlėme sau ambicingą tikslą išeiti iš krizės ir neprarasti savo klientų pagarbos.
O bankuose dirbančių analitikų nuomonės pripažinimas įrodo, kad jie savo komentarus ir prognozes grindžia dalykiniais argumentais ir statistika, o ne kažkokiais merkantiliniais interesais. Vienas mano mėgstamiausių posakių – gali klysti (deja, esame tik žmonės), bet neturi teisės klaidinti. Šio principo ir stengiuosi laikytis.
VALSTYBĖ: Dėkojame už pokalbį.
