Tuščias nišas regionuose pildo grįžusių emigrantų kuriamas smulkusis verslas.
© DELFI / Andrius Ufartas

Pastaraisiais metais Panevėžyje išryškėjo nauja tendencija – besitraukiančiam miestui gyvybės įkvepia užsienyje patirties įgijęs jaunimas.

Buvę emigrantai – Tomas Rudys ir Agnė Butautaitė su mylimuoju prancūzu Christophu Pfeilstueckeriu užtikrintą gyvenimą užsienyje iškeitė į Aukštaitijos sostinę. Pradedantys verslininkai vardija miesto privalumus, tačiau pripažįsta spėję susidurti su nenumatytais iššūkiais.

Iš Airijos į gimtąjį Panevėžį sugrįžęs 31-erių Tomas Rudys tvirtina, jog prekybos centre atidaryti kavinę „Maestro kava“ pasirodė besą kur kas paprasčiau, nei buvo nusiteikęs.

„Visi gąsdino, kad pradėti verslą labai sudėtinga, suvalgys mane mokesčiai ir visi tikrintojai. Bet atidaryti kavinę lengviausia, ką esu per gyvenimą padaręs, net iš ryto atsikelti yra sunkiau“, – juokauja Tomas.

Personalo vadybos studijas baigęs, Baltarusijoje 10-ies kavinių personalui vadovavęs, vėliau Airijos baruose mokęsis virti kavą ir jos subtilybes perpratęs T. Rudys tikina net nesvarstęs dėl vietos savo verslui.

Būdamas emigracijoje vaikinas žinojo vieną dieną sugrįšiantis į Panevėžį ir čia jau pasiliksiantis.

„Ne tik Airijoje, aš ir Vilniuje nenorėčiau kurtis. Ten gražu, patinka, bet nėra nuosavybės jausmo. Panevėžyje mano medis, mano šaligatvis, džiaugiuosi, kai čia gatvę išasfaltuoja. Dėl Vilniaus man širdies neskaudėtų. Negaliu nutraukti bambagyslės su Panevėžiu“, – „Sekundei“ teigė verslininkas.

Daug metų svetur dirbusio Tomo nuomone, išvažiuojančiuosius vertėtų ne bandyti sulaikyti, o palinkėti jiems sėkmės ir laukti sugrįžtančių.

„Visi verkia, kad išvažiuoja žmonės. O man atrodo, gerai, kad išvažiuoja. Ten jie pamato tas pačias bėdas. Daug šnekama apie korupciją Lietuvoje. Bet pats Airijoje dirbau prekybos centre, kur nebuvo nė vienos kavinės, nemokėjusios atlyginimų vokeliuose. Pusę algos gaudavau vokelyje“, – pripažįsta T. Rudys.

Naujokai nelaukiami

Tomas Rudys
Tomas Rudys
© Sekundė.lt


Užsienyje baristo patirties įgijęs T. Rudys sako tiesiog norėjęs Panevėžyje sau ir kitiems sukurti vietą susitikimams prie kokybiškos kavos puodelio. Jo verslo pradžia spontaniška ir net pačiam netikėta.

Planavęs dar paatostogauti nė pats nesusivokė, kaip liko įstumtas į patį kavinės kūrimo įkarštį. Kartą prie raudono šviesoforo stovėdamas sugalvojo paskambinti pasiteirauti dėl patalpų nuomos. Tą patį vakarą sulaukė žinutės ateiti pasišnekėti.

„Galvoju, kai pakalbės, supras, kad iš manęs nieko gero, ir nenuomos. O kai pakvietė pasirašyti nuomos sutartį, nebeliko kur trauktis“, – pasakojo T. Rudys.

Ne iš vieno girdėjęs, kad Lietuvoje imtis verslo – titaniškas darbas, panevėžietis sako vis laukęs, kada ir jį užgrius sunkumai.

Už svetur dirbant sukauptas santaupas ir savo rankomis įsirengė patalpas, nekeldamas didelių pretenzijų interjerui sienas tiesiog nudažė baltai, susipirko baldus, kavos virimo įrangą ir pats stojo prie baro.

„Gal ir gerai, kad buvau prigąsdintas. Nusiteikiau kažkam baisaus, bet to baisumo kaip nėra, taip nėra“, – tvirtina T. Rudys.

Anot jo, sunkiausia pradedančiajam – ne įveikti biurokratinius barjerus, o pačių verslininkų požiūris į rinkos naujokus.

Kai kavinių įranga prekiaujančios įmonės paprašė pagrindinę darbo priemonę – kavos virimo aparatą – parduoti išsimokėtinai, išgirdo pasiūlymą ateiti po metų.

„Kai vis dėlto kavinę atidariau, gal apie mane ir juos pasiekė gandas, nes jau po poros savaičių paskambino siūlydami tą aparatą“, – pasakojo verslininkas.

Darbuotojų neprisišaukia

Kavinės įkūrėjas pripažįsta susidūręs ir su nenumatytais sunkumais. Nors Tomą galima tituluoti svajonių darbdaviu – iš ieškomo baristo nereikalauja turėti darbo patirties, vis dėlto Panevėžyje surasti patikimą darbuotoją pasirodė esąs nemenkas iššūkis.

Vienas kandidatas į darbo pokalbį pavėlavo tris valandas, kitas, užuot pasisveikinęs, darbdavį iš karto pribloškė tiesmuku klausimu apie atlyginimą.

„Ieškau lengvai bendraujančio, mielo žmogaus. Kad, jei ką nors ir ne taip padarys, nesinorėtų pykti. Darbo patirties neturėjimas būtų tik privalumas. Per kursus išmokstama rašyti, bet ne kurti. O juk galima rašyti eilėraščius, romanus su klaidom, bet talentingo autoriaus kūrinį vis tiek skaitys. Skanios kavos paslaptis slypi smulkmenose, nepaisant, kad ir kokio lygio profesionalas būtum“, – sako T. Rudys.

Kol kas jis savo kavinėje – ir šefas, ir baristas, ir padavėjas, ir elektrikas, santechnikas, prekių užsakovas. Ir nors nuo kavinės atidarymo diena iš dienos pats vienas sukasi prie baro, Tomas tvirtina nepavargstantis.

Jo žodžiais, svarbiausia – tikėti tuo, ką darai, ir neišpuikti.

„Jei manai, kad bus gerai, daryk, nors kiti ir sakys, kad nesąmonė. Man irgi sakė, kad Panevėžyje niekas už sulčių, kad ir natūralių, šviežių, stiklinę 2 Eur nemokės. Bet dabar turiu bėdą, kad ne stiklinėm, o buteliais po 10 Eur perka“, – patyrė T. Rudys.

Atidarydamas kavinę vaikinas raminosi, esą jei niekas pas jį neis, bent jau pats porą mėnesių skanią kavą gers. Kol kas vienam gerti netenka, o kiekviena diena geresnė už vakarykštę. Tiesa, Tomas nesutinka būti vadinamas verslininku.

Juokauja esąs amatininkas, nuo batsiuvio besiskiriantis tiek, kad ne batus taiso, o kavą verda.

Mažas miestas – privalumas

Christoph Pfeilstuecker ir Agnė Butautaitė
Christoph Pfeilstuecker ir Agnė Butautaitė
© Sekundė.lt


Agnė Butautaitė ir jos mylimasis prancūzas Christophas Pfeilstueckeris nustebino visus: spjovė į perspektyvius darbus užsienyje, grįžo į Panevėžį ir čia atidarė kavinę.

Jau devynis mėnesius veikiančios „Kavos dėžutės“ savininkai tvirtina, jog Aukštaitijos sostinė – labai palanki vieta ateiti su nauja idėja ir kurti savo rinką.

„Vilniuje reikėtų bandyti vogti klientus iš konkurentų. Panevėžyje to nėra. Gal kažkas ir sako, kad čia per daug kavinių, bet mes su tuo nesutinkame. Susirinkti klientūrą tikrai lengviau nei Vilniuje ar Kaune“, – įvertino A. Butautaitė.

Panevėžio vienu esminių privalumų sugrįžusi emigrantė įvardija jo dydį, kas dažnam panevėžiečiui atrodo trūkumas.

„Man vis dar yra neįtikėtina, kai pasibaigus pienui galiu per 15 min. nuvažiuoti į didmenos parduotuvę. Londone sėdėčiau ir žiūrėčiau, kaip mano klientai išeina, nes pieno neturėčiau iki rytojaus. Tokiame mieste kaip Panevėžys žmonės vieni kitus pažįsta. Man čia šilta ir jauku. Dideliame mieste kitas ritmas, ten ištisai leki, skubi, nes negali sau leisti vėluoti, atsitrenki, neturi laiko pakelti akių“, – lygina A. Butaitaitė.

Panevėžį verslui pasirinkusi šeima pripažįsta nėrusi į visiškai nežinomus vandenis – Ch. Pfeilstueckeris niekada nebuvo gyvenęs Lietuvoje, o pati Agnė seniai iš jos išvykusi.

Visgi juodu pavadinti avantiūristais būtų neteisinga. Iki grįžimo į Lietuvą abu turėjo įdomius darbus Londone: A. Butaitaitė dirbo „Hilton“ kompanijos apskaitos departamente, o Chrisas vadovavo kitos didelės kompanijos viešbučiui.

Bankai atstūmė

Pora paneigia stereotipą, esą verslą galima kurti bet kur, tik ne Lietuvoje, juolab tuštėjančiame Panevėžyje.

Pasak Agnės, Lietuvoje mokesčių sistema gana palanki, daug vietų, kur galima kreiptis patarimo, dokumentus tvarkyti irgi nėra sudėtinga. Tačiau sugrįžę emigrantai turi nusiteikti, kad tuo valstybės pagalba ir baigsis – labiausiai reikalingos finansinės paramos jiems nematyti.

„Labai skausminga, kai esi emigrantas ir iš tavęs, daug metų negyvenusio Lietuvoje, ką tik sugrįžusio, bankai prašo neįmanomų dalykų.

Pavyzdžiui, parodyti esamas pajamas, kad galėtum gauti paskolą. O ką daryti, jei tų pajamų nėra, juk aš svetur mečiau darbą, kad pradėčiau verslą Lietuvoje“, – „Sekundei“ pasakojo A. Butautaitė.

Kavinė sukurta pačių savininkų rankomis ir iš svetur uždirbtų santaupų. Visgi, anot Agnės, atidaryti jaukiai kavinukei milijono nereikia.

„Esame nusprendę neatskleisti pradinio kapitalo, bet jis tikrai nebuvo didelis“, – tvirtina verslininkė.

Per devynis kavinės gyvavimo mėnesius pora pripažįsta Panevėžyje radusi visiškai kitokią rinką, nei planavo.

Pradžioje orientavęsi į moksleivius ir jaunimą, verslininkai turėjo prisitaikyti prie kitokio kontingento.

„Labai didžiuojamės, kad turime rinką, kurios visai nesitikėjome – 30–40 metų ir net vyresnius 70–80 metų lankytojus. Orientavomės į moksleivius ir studentus, bet dabar matome, kad klientų srautai labai aiškiai pasiskirsto: pirmoje dienos pusėje renkasi maždaug 40-mečiai ir vyresni, o po 15 val. plūsteli jaunimas.

Mums nežmoniškai pasisekė, kad kavinei radome vietą miesto širdyje“, – sako A. Butautaitė.

Parama tik jauniems

Kiek grįžusių emigrantų Panevėžyje sukūrė darbo vietų ar savo verslą, niekas duomenų nerenka.

Verslo konsultacinio centro direktorės Akvilės Žiaunienės teigimu, per metus Panevėžyje verslo imasi maždaug iki 10-ies sugrįžusiųjų iš užsienio.

Dauguma jų – už Darbo biržos paramą. Realios valstybės pagalbos konkrečiai emigrantams nėra. Netgi programa, pagal kurią įregistruotoms įmonėms Verslo konsultacinis centras galėjo skirti iki 100 valandų konsultacijų, šįmet sustabdyta.

„Daugelis grįžta neužsidirbę emigracijoje tiek pinigų, kaip svajojo. Jie ateina pasitarti dėl galimybių imtis verslo. Nors šalies politikai šneka apie emigrantų susigrąžinimą, bet finansinių paramos priemonių, kokių jie tikėtųsi, nėra“, – sako A. Žiaunienė.

Anot jos, bene vienintelė apčiuopiama pagalba verslo pradžiai – Darbo biržos negrąžintina iki 15 tūkst. Eur parama bedarbiams. 2016-aisiais Panevėžyje ja pasinaudojo 8-i jaunuoliai, šįmet – jau 19. \

„Emigrantai grįžta, nori čia kurti savo verslą, turi lūkesčių, o mes juos kaip bedarbius nukreipiam į Darbo biržą“, – paradoksą mato A. Žiaunienė.

Tačiau net ir tokia parama pasiekiama tik nesulaukusiesiems 30-ies. Perkopusiesiems šį amžiaus slenkstį belieka skaičiuoti užsienyje užsidirbtas santaupas.

A. Žiaunienė apgailestauja neturėjusi ką patarti į Verslo konsultacinį centrą praėjusią savaitę užsukusių vyresnių nei 30-ies emigrantų porai, Panevėžio centre nusižiūrėjusiai patalpas butikui.

„Santaupų verslo pradžiai neužtektų, o jokios paramos negali gauti. Darbo biržos pinigai jiems dėl amžiaus jau nepasiekiami. Gaila, jei jų norai priges“, – sako A. Žiaunienė. Verslą kuriančius namo grįžusius emigrantus premjeras žadėjo skatinti dovanodamas trispalves. Pasak A. Žiaunienės, kas iš to, jei vėliavai kotą teks patiems nusipirkti.

Daugiau skaitykite - naujienos.lt.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Apple“ patvirtino įsigyjanti muzikos atpažinimo programėlę „Shazam“ (8)

„Apple“ pirmadienį patvirtino pasiekusi susitarimą dėl įmonės „Shazam Entertainment“,...

Karbauskio įmonės pelnas per metus išaugo 60 proc. (83)

„Valstiečių“ lyderio, Seimo nario Ramūno Karbauskio valdoma grūdų prekybos bendrovė...

Vyriausybė: kitų metų biudžeto išlaidos didės dar 1,5 mln. eurų (5)

Vyriausybė, pirmadienį dar kartą apsvarsčiusi kitų metų biudžeto projektą, jo išlaidas...

Vilniaus klubuose – šokiruojanti moterų išnaudojimo schema buvo verčiamos tenkinti klientus (147)

Po visą savaitgalį Vilniuje vykusių intensyvių procesinių veiksmų ikiteisminiame tyrime dėl...

Lietuvos įmonių pajamos šiemet siekė 58 mlrd. eurų (6)

Lietuvos nefinansinės bendrovės per devynis šių metų mėnesius uždirbo 4,4 mlrd. eurų...

Top naujienos

Orų išdaigos: vietoj žiemos – beveik 10 laipsnių šiluma (9)

Jei pirmadienį daug kur peizažas pasipuošė balta sniego skraiste, tai antradienį iš to liks tik...

Panevėžyje nužudyto paauglio auklėtojas iškėlė klausimą, kaip jis ten atsirado (175)

Pasigirstant vis skirtingoms versijoms, kodėl Panevėžyje buvo mirtinai sužalotas nepilnametis ,...

VU mokslininkas – apie netoli Biržų aptiktą vieną seniausių juodosios mirties liudijimų (26)

Maro ir raupų sukėlėjų genomai liudija labai įdomius ir netikėtus faktus apie žmonijos...

Kaune, gatvėje, rastas nudurtas 39 metų vyras, policija prašo atpažinti vieną asmenį papildyta (265)

Pirmadienio vakarą, apie 20.35 val., Kaune, Medvėgalio g., šalia parduotuvės „Iki“, rastas...

Nušlavė dėvėtų rūbų parduotuves ir už juokingą kainą pasipuošė šventėms (101)

Kone visą gruodžio mėnesį daugelio mintys tik ir sukasi apie artėjančias šventes. Be dovanų...

Gruodžio 11-osios deklaracija, kurios niekas nenorėjo (12)

1917 m. gruodžio 11 dieną Lietuvos Tarybos nariai, spaudžiami Vokietijos valdžios, pasirašė...

Sensacija: Broliai Ballai vilksis Prienų-Birštono „Vytauto“ marškinėlius (40)

Lietuvos krepšinyje – dar nematyta sensacija. Žymus „Yahooo“ apžvalgininkas Shamsas Charania...

Sutikimas seksui: koks „taip“ reiškia „TAIP“ (74)

Žinote tą seną ir klaikiai nevykusį anekdotą, kad jei dama sako „ne“, tai reiškia...

Indijoje policija sulaikė autobuso keleivį: nepatikėsite, dėl ko (18)

Indijoje policininkai sulaikė vyrą, kuris dėl savo dvokiančių kojinių baisiausiai susikivirčijo...

Katino guolyje rado įsibrovėlį: nekviestas, bet tikras gražuolis (23)

Oranžinis katinas George'as po vieno pasivaikščiojimo sode grįžęs prie savo lovelės nustebo...