Šią savaitę DELFI lankėsi Jonavoje, kur aplankė keletą ten įsikūrusių įmonių.
Apie nuosavą verslą – su ašaromis
Pas Robertą atvykstame jau priešpiet. Vyras mus kviečiasi puodeliui kavos ir iškart rodo savo kabinete garbingoje vietoje padėtą šeimos jam padarytą maketą, kuriame – jis, vairuojantis pirmuosius savo verslui įsigytus sunkvežimius.
Kaip pasakoja, Robertas nuosavą verslą pradėjo jau prieš 18 metų, o prieš tai 22 metus dirbo samdomą darbą, kur taip pat užėmė logistikos vadovo pareigas.
„Pagalvojau, kad kodėl aš turiu tarnauti kažkam, reikia dirbti sau. Ir viskas taip prasidėjo“, – iš pradžių nedaugžodžiavo jis.
Kad buvo nelengva – Robertas atsidūsta pasakodamas ir šiandien. Kaip atsimena, nuosavo logistikos verslo pradžiai reikėjo lėšų, kurias tada jis gavo su šeima pardavęs automobilį ir garažą, tačiau už tuos pinigus nusipirkęs pirmąjį nuosavą sunkvežimį.
Tada, kaip atsimena, vyrui rasti klientų nebuvo sunku, mat rinka atrodė visai kitaip nei šiandien. Anot jo, tada dar nebuvo didžiųjų prekybos centrų centralizacijos, todėl jo įmonė po Lietuvą vežiojo pieno produkciją.
„Paskui atsirado ir antras automobilis, taip po truputį ir plėtėmės“, – sako jis ir skaičiuoja, kad šiandien turi jau 80 vilkikų.
Paklaustas, kas buvo ir yra sunkiausia, vyras tikina, kad atsakymas – tik vienas – rasti gerų ir motyvuotų darbuotojų.
„Žmonių yra, bet dauguma gal nenori, gal yra nemotyvuoti dirbti. Žinoma, ne visi tokie, bet dalis tikrai yra“, – atvirauja jis.
Kad įmonė – tikrų tikriausias šeimos verslas, abejonių taip pat nekyla. Visai šalia Roberto kabineto – ir žmonos darbo erdvė, ji čia rūpinasi finansine įmonės dalimi, o vadybininku dirba ir anūkas.
Paklaustas, ar vyras džiaugiasi šiandien dirbdamas sau, jo atsakymas – vienareikšmiškas.
„Dirbti sau yra kaifas. Mane aplink supa nuostabiausi pasaulio žmonės, tai jūs patikėkite“, – sako jis.
Kalbėdamas apie įmonę ir jos istoriją vyras net susigraudina. Paklaustas kodėl, aiškina, kad po tiek laiko įmonės gyvavimo, nori nenori viršų paima emocijos.
„Kada leidiesi Italijoje nuo kalno ir matai, kaip tas tavo automobilis atrodo, negali atsilaikyti nuo to kaifo. Tada tu matai savo reklamą priekyje ir netiki, kad tai yra tavo.
Aš esu savo darbo fanatikas“, – atsiprašo jis ir sako, jog kad susigraudintų, yra labai retas atvejis.
Į darbą priima ne bet ką
Šiandien įmonei priklausantys ir prekes vežiojantys vilkikai dažnai kerta ir Lietuvos sieną. Kaip juokiasi Robertas, vairuotojai veža viską ir visur, kur moka brangiai.
„Tik į Rytus nevažiuojame, o šiaip vykstame visur. Vežame taip pat viską: ir arbūzus, ir akmens vatą, ir plytas“, – sako jis ir pajuokauja, kad galėtų vežti ir supakuotą orą, jei tik užsakovai mokėtų.
Atlyginimai įmonėje, kaip pabrėžia, priklauso nuo darbuotojo indėlio į darbą, tačiau, kaip susidaro įspūdis, Robertas yra reiklus vadovas.
„Kokių jie verti, tokius ir užsidirba. Jeigu žmogus nevertas, mes pasiūlome, kad jis čia nedirbtų, bet esame už tai, kad atlyginimai pagal Lietuvos kainas, vidurkius, būtų dideli“, – skaičiuoja jis ir sako, kad įmonėje šiandien dirba apie 100 darbuotojų, o vilkikų vairuotojų vidutinis atlyginimas siekia apie 2 tūkst. į rankas.
„Darbuotojai – tik lietuviai, ukrainiečių neturime. Kol kas lietuvių mums pilnai užtenka“, – paklaustas apie užsieniečius sako jis ir priduria, kad dalis – vietiniai, o kiti į darbą kasryt atvyksta ir iš tolimesnių miestų, tarkime, Kauno, Vilniaus ar Ukmergės.
Tiesa, anot jo, vairuotojams, kurie neturi patirties – jo įmonėje – ne vieta. Be patirties jie nepriimami, kad negaištų laiko juos apmokant.
„Būna, kad ir transporto priemones apgadina. Tai, kad vienas ar kitas automobilis stovės aikštelėje, bus mažesnis nuostolis“, – rimtai sako jis ir dar paaiškina, kad įmonėje čia yra tam tikra tvarka.
„Taip pat pas mane yra draudžiama dirbti per išeigines, šventines ir sekmadienio dienas.
Automobilį pamatau plaunant sekmadienį – baru. Liepiu eiti pas žmoną, pas vaikus, nes sekmadienis – šventa diena. Nedirbame ir per Naujus metus, ir per Kalėdas. Šią savaitę irgi išleidome apie pusę darbuotojų ilsėtis, nes Žolinė“, – atvirai pasakoja Robertas.
Įmonės pavadinimas taip pat turi kelias reikšmes. Tai – ir nuo žodžio „riedėti“, tačiau yra ir gilesnė prasmė – visos raidės yra ir pirmosios šeimos narių vardų raidės.
Tarp istorijų – ir vagystės, ir pokštai
Užsiminus, kad po įdomaus pasakojimo reikia ir paties Roberto nuotraukos, jis iškart organizuoja darbus – skambina anūkui ir prašo prie biuro privažiuoti su gražiausiu vilkiku.
Kol laukiame, vyras sutinka pasidalinti ir įdomiausiomis įmonėje nutikusiomis istorijomis.
„Mūsų vairuotojas važiuoja į Italiją, veža trąšas. Nuvažiuoja į iškrovimo vietą, o per vilkiko stogą iššoka du migrantai ir nueina.
Neįsivaizduoju, kaip jie neužduso pilnoje trąšų mašinoje. Kas žino, iš kur jie atvažiavo. Jie išpjovė stoge skylę ir tiek“, – pasakoja jis.
Vyras atsimena ir prieš kelerius metus žiniasklaidoje nuskambėjusią istoriją su ant kelio išmėtytais varžtais.
„Mūsų vairuotojas buvo automobilyje pasikrovęs stadiono kėdes ir prie durų buvo sukrautos dėžės su varžtais. Jis sustojo prie prekybos centro, nusipirko valgyti ir grįžęs į automobilį išvažiavo.
Paskui pavažiavęs kelioliką kilometrų jis sustojo prie „Vilono“ viešbučio, ten pavalgė ir sėdo toliau važiuoti.
Pasirodo, atėjo kažkoks žmogus, atsidarė mašiną, prasipjovė dėžes, pasižiūrėjo, kad dėžėse, tik varžtai, ir blogai uždarė automobilio duris“, – šiandien jau juokdamasis sako vyras.
Pasirodo, kad blogai uždarytos durys lėmė, jog varžtai pabiro ne tik po patį automobilį, tačiau ir po visą greitkelį, kuriuo kėdės buvo gabenamos, o paskui įvykių eigą atsekusi policija vairuotojui skyrė ir nedidelę baudą.
Anot Roberto, yra buvę ir vagysčių. Kaip atsimena, vienas vairuotojas gabeno kiaušinius, o naktį užsinorėjęs nusnūsti stabtelėjo kelio praplatėjime. Kol miegojo, kaip pasakoja, buvo atidarytos mašinos durys ir pavogta beveik visa paletė kiaušinių.
„Būna, kad ir degalus vagia. Pernai taip „nutraukė“ 7 bakus“, – sako jis ir atsisveikindamas dar nusišypso nuotraukai.
