Pasak mokslininko, „galima išskirti du pagrindinius emigracijos scenarijus. Pirma, kai emigruoja žmonės, nerandantys darbo, tada nedarbas nemažėja. Tokiu atveju darome išvadą, kad bedarbių atsiranda greičiau, negu didėja emigracija, nes mažėja darbo vietų. Kitu atveju - šis scenarijus Lietuvoje dominavo 2011 metais - emigruoja žmonės, turintys darbą, o bedarbiai užima dirbusiųjų vietas, ir tai šiek tiek pagerina nedarbo statistiką. Ši tendencija rodo darbo vietų nepatrauklumą. Tačiau Lietuvą iš tikrųjų galima laikyti nemaloniu fenomenu, kai dera ir didelis nedarbo lygis, ir vieni didžiausių ES emigracijos rodikliai. Didelis nedarbas ir intensyvi emigracija - pagrindiniai nacionalinės ekonomikos nualinimo veiksniai.”
Kaip teigia B. Gruževskis, mūsų ekonomikai jau 7-10 metų būdingas augimas nekuriant naujų darbo vietų. Gamyba modernizuojama siekiant vienintelio tikslo - pelno.
„Malonu, kai auga ekonomika, kai maža infliacija, bet kas iš to, jeigu žmonėms tokioje valstybėje nemalonu gyventi? Ekonomikos laimėjimus turi atspindėti žemiausias, t. y. šeimos ūkio, lygmuo”, - mano direktorius.
Jis Lietuvai piešia ne kokią ateitį.
„Lietuvoje investuojama ne į darbo vietų kūrimą, o į nekilnojamąjį turtą. Pažvelkime, kiek naujų investicinių projektų siejama su darbo vietų kūrimu. Pavyzdžiui, daug kalbama apie naujos atominės elektrinės statybos finansavimą, būsimas elektros energijos kainas, užsienio šalių žvalgybų įtaką, bet visiškai negirdėti analizių, kaip pasikeis žmonių užimtumas, kaip bus suderinti darbo jėgos judėjimo srautai.
Taigi nedarbas yra didelis, nes ūkis negeneruoja naujų darbo vietų, o tai sunkiai įmanoma, kai tam nesuteiktas valstybės prioritetas”, - interviu „Lietuvos žinioms” teigė B. Gruževskis.
