Lietuvos banko Ekonominės politikos analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas Mindaugas Liutvinskas feisbuko paskyroje neseniai pasidalijo agentūros „Bloomberg“ publikuotą grafiką.
Jame lyginamos pragyvenimo išlaidos skirtingose ES šalyse. Kaip pagrindas imamos pragyvenimo išlaidos Vokietijoje (lentelėje ji pažymėta mėlynai).
DELFI paprašė Lietuvos banko komentaro apie tokį kainų palyginimą. Tačiau bankas atsisakė jį pateikti.
Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentas Mažvydas Jastramskis savo paskyroje pasidalijo šių metų pavasarį atliktos „Eurobarometro“ apklausos rezultatais.
Jie parodė, kad net 52 proc. Lietuvoje apklaustų gyventojų nurodo, kad svarbiausia mūsų šalies problema – didėjančios kainos ir brangstantis pragyvenimas.
Net Bulgarijoje, kuri laikoma viena iš skurdžiausių ES valstybių, tik trečdalis apklausos dalyvių kaip didžiausią problemą įvardija didėjančias kainas.
Kitose valstybėse šis rodiklis dar mažesnis – pvz., Estijoje, kur taip pat oficialiai fiksuojama nemaža infliacija, tik 8 proc. respondentų tai įvardina kaip didžiausią šalies problemą.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda nesistebėjo, kad gyventojai taip abejoja oficialia statistika dėl kainų didėjimo:
„Visada yra poreikis kainų skirtumus aiškinti subjektyviai. Kokio nors pirkėjo galvoje užsifiksuoja, kad panaši prekė Vokietijoje (neva ar iš tikrųjų) kainuoja mažiau nei Lietuvoje ir iš to daromos apibendrinančios išvados.
Man labiau pasitikėjimą kelia kompleksiniai tyrimai, kuriuose kainų lygis vertinamas pagal daugelį prekių ir paslaugų kainas. Šie tyrimai rodo, kad pagal kainų lygį, ypač paslaugų kainų, Lietuva vis dar nepasiekia to lygio, kuris yra pavyzdžiu pasirinktoje Vokietijoje.“
Ekonomistas atkreipė dėmesį ir į perkamosios galios skirtumus įvairiose šalyse.
„Neatsitiktinai tos valstybės, kuriose yra didžiausia perkamoji galia, didžiausios vidutinės pajamos, turi ir didžiausią kainų lygį. Atrodytų, kad bendroje euro zonoje turėtų veikti vadinamas kainų arbitražas, jos turėtų išsilyginti ir skirtis tik dėl transportavimo kaštų.
Jo nuomone dėsninga ir tai, kad lietuviai kaip didžiausią problemą įvardija būtent kainų didėjimą.
„Šiuo metu infliacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra didžiausia iš visų ES šalių. Iš tikrųjų mes sprendžiame visai kitokio pobūdžio problemas. Euro zona skundžiasi, kad infliacija per maža, o Europos centrinis bankas dar bando pakurstyti ekonomiką, kad ji pasiektų 2 proc., kurie laikomi toleruojamu lygiu. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, infliacija yra bent du kartus didesnė“, – kalbėjo G. Nausėda.
Kita vertus, anot jo, atlyginimų pokyčiai Baltijos šalyse taip pat didžiausi ES. Pvz., Vokietijoje algos kad ir gerokai didesnės, jos auga dinamiškai apie 2–2,5 proc. kasmet, o ne 8–9 proc. kaip pas mus.
„Matyt, yra suprantama, kad dauguma žmonių infliaciją vertina kaip didžiausią blogį. Jeigu dalies jų pajamos vidutiniškai padidėjo 8-9 proc. tai nereiškia, kad tai patyrė visi. Kai kurie turi tas pačias pajamas arba padidėjusias mažiau nei infliacija. Dėl to jie sako: palaukite, mes ekonominio augimo vaisiais nesinaudojame, gal naudojasi kiti, bet tik ne mes.
Ekonominės situacijos pokytį jie dažniausiai ir vertina neigiamai. Bent jau jų finansinės padėties atžvilgiu. Jiems nerūpi abstraktūs ekonominiai rodikliai. Žmonės situaciją vertina pagal asmeninę savo asmeninę prizmę“, – svarstė patarėjas.
Jo teigimu, daugelis subjektyviai matuojamą infliaciją vertina kaip gerokai didesnę nei oficialią, nes tikrai ne visų pajamos didėjo:
„Kai prašoma subjektyviai įvertinti, tai jie subjektyviai ir atsako, kad man situacija pablogėjo. Ir negali sakyti, kad jie neteisūs. Gal jie perka daugiau prekių ir paslaugų, kurios pabrango labiau nei buvo bendra infliacija ir jie daro tokią išvadą. Šiuo metu kitų didesnių disproporcijų mūsų makroekonomikoje nėra, tai suprantama, kad infliacija įvardijama kaip pati pagrindinė.“
„Mokslo yra teigiama, kad žmonės linkę pajamų padidėjimą atsiminti tik ribotą laiką. Neminint jau tų žmonių, kurių pajamos yra fiksuotos ir pririštos prie kokių nors valstybės reguliuojamų dydžių ir nesikeitė apskritai.
Kainų dinamiką rodanti infliacija irgi nusako tik „vidutinio statistinio“ vartotojo, kuris gamtoje neegzistuoja, padėtį. Tuo metu kiekvienas iš mūsų turi savo krepšelį, savo prekių ženklus, kuriuos renkamės, tad ir vertiname per savo patirtį“, – komentavo politikė.
Jos teigimu, psichologiškai paaiškinama, kad žmogus nėra linkęs fiksuoti kainų mažėjimo (pvz., administruojamų valstybės – centrinio šildymo ar pan.), jis tai priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Neigiami pokyčiai, jų didėjimas žmonių pastebimi žymiai labiau:
„Žmonės per daug nesivargina daryti savo asmeninių infliacijos indeksų, kur susivestų tikrą rodiklį ir palygintų jį su analogiškais pirkiniais prieš kurį laiką, kad išsiaiškintų tiesą: ar tikrai perka lygiai tas pačias prekes, lygiai tais pačiais kiekiais ir kiek iš tiesų pakito krepšelio kaina, o kiek – vartojimo įpročiai.“
Anot I. Šimonytės valdžia kainų augimui neigiamą įtaką keliais būdas. Pavyzdžiui, administraciniais sprendimais, tarkime, keisdami akcizus, arba per viešąsias paslaugas didindami visuminę paklausą.
