Minėtame pranešime spaudai Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pabrėžia, kad šalies gyventojai pradėjo aktyviau naudotis banko mokėjimo kortelėmis atsiskaitydami už pirkinius.
Tiesa, bankininkų atstovas pripažįsta, kad mokėjimo kortelių panaudojimo išgryninant pinigus bankomatuose apimtys, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, kito nežymiai, tačiau tokios operacijos vis dar sudaro didžiąją dalį, beveik 75 proc., visų kortelėmis atliekamų operacijų vertės.
Ir nors mokėjimo kortelėmis atliekamų operacijų skaičius ir apyvarta stabiliai auga, bankininkams neramu: „Aiškiai matome, kad rinkoje vis dar cirkuliuoja dideli grynųjų pinigų srautai, daug atsiskaitymų vyksta grynaisiais ir pagal šiuos rodiklius dar gerokai atsiliekame nuo ES šalių vidurkio.“ Mat, Europos centrinio banko duomenimis, pernai statistinis Europos Sąjungos gyventojas banko kortele naudojosi vidutiniškai 74 kartus, Lietuvoje – dukart mažiau (33 kartus).
Taigi nors šalyje išduota beveik 3,7 mln. banko mokėjimo kortelių, dauguma jų savininkų ir toliau pripažįsta tik vieną operaciją – išsiimti banknotus iš bankomato.
Kam labiau sekasi?
Pasak statistikos eksperto Vladimiro Trukšino, Lietuvoje veikiantys ir dominuojantys finansų srityje užsienio bankai mūsų šalies ekonomikai vis dar taiko skolinimo embargą, kuris trunka dar nuo 2008 m. rudens. Tad nieko nuostabaus, kad jų suteiktų paskolų likutis pernai sumažėjo bemaž 8 proc., o per pirmąjį šių metų pusmetį padidėjo vos tik 0,4 proc. Užtat kredito unijų suteiktų paskolų likutis pernai šoktelėjo ketvirtadaliu, o per pirmąjį šių metų pusmetį – dar daugiau kaip dešimtadaliu. Unijų paskolos, palyginti su bankų, sparčiai auga ir jau pasiekė beveik 2 proc. pastarųjų dydžio. „Be to, – priduria V. Trukšinas, – pastebimai augo ir kredito unijų turtas, o bankų – netgi truputį sumenko.“ Taigi kol bankai ir toliau tyliai laikosi savo taktikos (kreditais nesišvaisto, o pajamas gausina visaip didindami mokesčius už finansines operacijas), unijos didina savo dalį finansinių paslaugų srityje.
Tiesa, bankai ir toliau išsaugo mokėjimo kortelių leidimo monopolį, nes kredito unijos turi per mažai finansų ir organizacinių galimybių vystyti šį finansinį instrumentą.
Šia tema kalbintas kitas pašnekovas, kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ analitikas Stasys Jakeliūnas, pabrėžė, kad jei kortelė – kreditinė, jos mokestis siekia net keliolika procentų metinių palūkanų. Visa tai – bankų papildomų pajamų šaltiniai. Yra ir kitų veiksnių, dėl kurių bankai (ir ne tik jie) yra suinteresuoti didinti mokėjimo kortelių skaičių. Mat mokant kortele ne taip akivaizdžiai išleidžiami pinigai. Tuo suinteresuoti, aišku, ir prekybininkai. Patenkinti ir valdžios atstovai: taip surenkama daugiau pajamų į biudžetą. Juk turguose iš esmės slepiamos grynųjų pinigų pajamos. O nuo kiekvienos prekybinės operacijos, atliktos negrynaisiais, į biudžetą „įkrinta“ pridėtinės vertės mokestis. „Ir šis mokestis, – akcentuoja analitikas, – jau tapo pagrindiniu mūsų valstybės biudžetą formuojančiu veiksniu.“
Indėliai be... palūkanų
Ir gyventojams, ir įmonėms ar organizacijos pinigus laikyti bankuose tampa vis nuostolingiau. Mat indėlių palūkanos (mažesnės už metinę infliaciją) bankininkų ir toliau nuolat karpomos. Rezultatas – dėl tos nesunaikinamos infliacijos mūsų bankuose laikomi pinigai ir toliau nuvertėja. Šiuo metu, pavyzdžiui, „Swedbank“ ir SEB už 3 mėnesių terminuotąjį indėlį litais siūlo 0,05 proc. palūkanas.
Matyt, sulauksime laikų, kai už bankuose laikomus indėlius kredito įstaigos mums nieko nebepasiūlys ar paprašys dar ir susimokėti. Tai jau taiko kai kurie Šveicarijos bankai: norite laikyti savo pinigus jų sąskaitose, be to, dar tokia tvirta valiuta kaip Šveicarijos frankas, – susimokėkite už tai.
Kodėl bankai nuolat mažina indėlių palūkanas? Oficialiai – dėl per didelio kiekio pinigų rinkoje ir sumažėjusio bankų klientų skolinimosi. Dalis tiesos čia yra: daugumos šalyje veikiančių užsienio bankų filialai, nematydami (ar nenorėdami matyti) greitų šalies ūkio atsigavimo rezultatų, periodiškai permeta iš Lietuvos milijardines sumas savo pirminėms įmonėms Skandinavijoje ar Vokietijoje. O iš ten milijardai skraido po visą Žemės rutulį ir laikinai nusileidžia ten, kur palyginti greitai ir saugiai gali „daryti“ pinigus. Be abejo, žymiai didesniu mastu nei čia, nedidelėje šalyje prie Baltijos.
Nederėtų pamiršti, jog mažos palūkanos didžiuosiuose Lietuvos komerciniuose bankuose nulemtos ir to fakto, kad šioje labai svarbioje mūsų, vartotojų, gyvenimo srityje nėra realios konkurencijos. Jau minėta, kad kredito unijos nusileidžia bankams ir pagal išduotas paskolas, ir pagal aptarnautų klientų skaičių. Didieji bankai jau seniai tarpusavyje pasidalijo ir didžiuosius klientus, ir mus, paprastus vartotojus.
Tiesa, unijos bando konkuruoti su „didžiaisiais“ palūkanų normomis. Pavyzdžiui, „Swedbank“ šiuo metu moka 0,05 proc. palūkanas už 3 mėn. terminuotąjį indėlį, už 6 mėn. – 0,1 proc., už 12 mėn. – 0,2 proc. O štai „Vilniaus taupomoji kasa“ atitinkamai siūlo 2 proc., 2,5 proc. ir 4,5 proc., Kauno kredito unija – 1,6 proc., 2 proc. ir 2,8 proc. palūkanas. Tačiau gyventojai, įbauginti žlugusio dideles palūkanas mokėjusio mažu laikyto banko „Snoras“ pavyzdžio, kredito unijomis pasitiki mažiau nei didžiaisiais bankais.
„Nematomi“ grynieji
V. Trukšinas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų dalyką mūsų pinigų rinkoje. Pasirodo, kalbant apie apyvartoje esantį grynųjų pinigų kiekį, kažkodėl nuolat „pamirštama“, kad, be 9,8 mlrd. Lt, esančių mūsų kišenėse, piniginėse ar seifuose, dar 37 proc. grynųjų pinigų (o tai – 3,6 mlrd. Lt) „sukasi“ užsienio valiutomis. Tačiau nei Lietuvos bankas, nei S. Kropas, pasak mūsų kalbinto statistikos eksperto, šio fenomeno atkakliai nesiteikia „pastebėti“.
Be abejo, minėti valiutiniai milijardai per mokėjimo korteles necirkuliuoja. O tai – dar viena iš tų nematomų finansinių upių, kurios maitina taip suklestėjusią šešėlinę ekonomiką, sudarančią jau apie trečdalį visos Lietuvos ekonomikos.