Jo manymu, Lenkijoje įstatymai, apibrėžiantys užsienio verslininkų teises, daug palankesni, be to, Lietuvoje jis susidūrė su neigiamu požiūriu į rusakalbius užsieniečius.
„Didžiausias skirtumas, kuris krenta į akis: lenkai su tavim nesielgia blogiau vien dėl to, kad esi rusakalbis užsienietis. Jie ieško, kaip uždirbti. Beje, aš juk tik vienas iš šimtų verslininkų, ir tai smulkus. Nors, manau, bendrovėms su didele apyvarta ir toms, kurioms nereikia paskolų, Lietuva vis dar patraukli šalis“, – išsakė jis savo nuomonę interviu DELFI.
Sėkminga pradžia – liūdna pabaiga
Aleksandras pasakoja, kad jo verslo Lietuvoje istorija prasidėjo 2011 metų sausį, kai jis nusprendė atidaryti bendrovę mūsų šalyje.
„Buvo kelios priežastys. Mes gabendavome prekes iš Vakarų Europos į Baltarusiją ir Rusiją – gyvulininkystei ir paukštininkystei skirtą įrangą. Vienu metu tai tapo nebepatogu – reikėjo ją surinkti iš skirtingų šalių, kad galėtume gabenti didelėmis partijomis ir mokėti muitą. Lietuvą pasirinkome todėl, kad iš Minsko iki Vilniaus tik 170 km, ir tik kelios valandos pasienyje.
Be to, Lietuvoje daug transporto ir logistikos bendrovių“, – vardija savo pasirinkimo priežastis kaimyninės šalies gyventojas.
Iš pradžių A. Šuliakovskio bendrovė pasamdė keletą žmonių, pradėjo sėkmingą veiklą ir jau pirmais metais gavo pelną.
„Antrais metais mes nusprendėm: o kodėl gi mums nepradėjus veiklos Lietuvos viduje, jei jau turime čia biurą? Ir pasamdėme pardavimo vadybininką.
O kai aš nuėjau į banką, man pasakė – tai kas, kad jus dvejus metus gaunate pelną ir jūsų rodikliai labai geri, bet jūs nesate lietuvis, ir net neturite leidimo laikinai gyventi šalyje. Aš pasakiau, kad man nereikia leidimo gyventi šalyje, nes noriu gyventi ten, kur gyvenu – Baltarusijoje. Bet jie pasakė, kad be leidimo gyventi šalyje galiu apskritai pamiršti apie kreditą. Tada aš pirmą kartą kreipiausi dėl leidimo gyventi Lietuvoje“, – pasakoja baltarusių verslininkas.
2011 metų pabaigoje buvo paskelbta apie banko „Snoras“ bankrotą ir, kaip pažymi A. Šuliakovskis, jam pavyko susigrąžinti ne visus sąskaitose laikomus pinigus: iš 25 tūkst. eurų tik 11 tūkst. eurų.
„Mes tada vos neužsidarėme. Per vieną dieną iš apyvartos išėmė tokius pinigus. Bet išsilaikėme ir metus baigėme su pelnu, nors ir nedideliu. Ir vėl mokėjome mokesčius, algas žmonėms, pinigus vežėjams. Pradėjome gerai, skirtingu metu pas mus dirbo nuo 3 iki 10 žmonių“, – konstatuoja A. Šuliakovskis.
Jis pažymi, kad 2014 m. Lietuvoje buvo pakeistas Įstatymas dėl užsieniečių – nuo šiol verslininkas turėjo sukurti tris darbo visu etatu vietas trims Lietuvos piliečiams arba užsieniečiams, turintiems leidimą nuolat gyventi šalyje.
„Ir čia prasidėjo spaudimas. Pirmą kartą aš jį pajutau, kai banko darbuotoja mane pavadino „pinigus plaunančiu rusų banditu“. Aš jai atsakiau, kad painioti baltarusį su rusu yra tas pat, kas jei aš ją pavadinčiau latve ir sakyčiau: visi jūs iš Baltijos šalių esate vienodi. Ir dar jos paklausiau, kodėl ji mano, kad banditus staiga ėmė dominti žemės ūkio įranga“, – skėsteli rankomis pašnekovas.
Ilgainiui jo verslas Lietuvoje tapo nebe toks pelningas ir bendrovei nebereikėjo daug etatinių darbuotojų.
„Bandžiau kažkam paaiškinti, kad Rusijoje, kurioje 145 milijonai gyventojų, man dirba tik 10 žmonių, Ukrainoje – 4 žmonės, o juk ten 45 mln. gyventojų. Bandžiau pasakyti, kad man nereikia 3 darbuotojų šalyje, kur gyvena tik 3 milijonai žmonių.
Man reikia tik buhalterio ir vadybininko. Kitaip aš negalėsiu atvežti prekių lietuvių ūkininkams už mažą kainą. Bet iš manęs atėmė leidimą gyventi šalyje, kuris, primenu, reikalingas ne man, o Lietuvos bankui, kad jis įsitikintų mano rimtais ketinimais vykdyti veiklą Lietuvoje“, – apgailestaudamas konstatuoja baltarusių verslininkas.
Lenkija: nekalba rusiškai, bet vertina geriau
Galiausiai A. Šuliakovskis nusprendė iškelti savo veiklą iš Lietuvos ir nuo 2016 metų žiemos dirba Lenkijos rinkoje.
„Lietuvoje turėjome kelias dešimtis klientų, tarp jų buvo ir stambios žemės ūkio bendrovės, o dabar nebeturime nė vieno. Mes čia nutraukėme visą veiklą. Kalbant apie Lenkiją, kol kas sunku spręsti apie rezultatus. Bet pastaruoju metu mūsų apyvarta Lenkijoje išaugo 2 kartus. Svarbiausia, kad ten apskritai neturime darbuotojų, viską darome iš Minsko nuotoliniu būdu, figūruoja tik direktorius“, – sako verslininkas.
Ir vis dėlto jis svajoja sugrįžti į Lietuvą: ji ir geografiškai arčiau, ir rusų kalbą čia supranta daugiau žmonių.
„Lenkijoje kai kuriais klausimais sunkiau. Pavyzdžiui, man ten nuvykti reikia 4-5, o ne 3 valandų, kaip į Vilnių. Be to, ten mažai kas kalba rusiškai, ir angliškai kalba mažiau žmonių, nei Lietuvoje. O kalbant apie mokesčių sistemą, ten mokesčius reikia mokėti kas mėnesį. Lietuvoje šiuo klausimu geriau. O Lenkijos pliusai – ten mums duos paskolas, nors nė vienas iš steigėjų nėra Lenkijos pilietis. Ir požiūris į tave kitoks – kaip į paprastą verslininką, o ne kaip į kokį banditą. Tai labai jaučiasi psichologiškai“, – reziumuoja A. Šuliakovskis.
A. Šuliakovskio bendrovė sudaro technologinius projektus kiaulių kompleksams, pieno ūkiams ir paukštynams, siūlo klientams naujausias technologijas gyvulininkystės srityje, techninius ir ekonominius sprendimus, taip pat teikia konsultacijas. Bendrovė specializuotą įrangą gabena į Lenkiją, Rusiją, Ukrainą, Kazachstaną, taip pat (gerokai mažesniais kiekiais) į Vokietiją.
Lietuva yra viena iš svarbiausių Baltarusijos partnerių ekonominėje srityje. 2015 m. duomenimis, Lietuva užėmė 8 vietą pagal bendrą prekių apyvartą ir 6 vietą pagal eksporto kaimyninei šaliai apimtis. Baltarusijos eksporto į Lietuvą pagrindą sudaro naftos ir cheminių medžiagų produkcija, žemės ūžio produkcija ir metalo pramonės produkcija.
