Su V. Aleksandrovičiumi susitiko šiemet į Tiumenės sritį vykę ekspedicijos „Misija Sibiras'13“ dalyviai.
„Šitas kaimas buvo įkurtas 1951 m., anksčiau čia buvo taiga. Netoli yra kitas kaimas, vadinasi Tapai, šalia ir upė Tapas, tad kai įkūrė naują kaimą nusprendė pavadinti Naujuoju Tapu. Gyveno čia įvairių tautybių žmonės: ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, moldovai, rusai“, - prisimena Vladimiras Aleksandrovičius.
Jis skaičiuoja, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje čia gyveno apie 150 lietuvių šeimų, kai iš viso kaime buvo apie 4 tūkst. gyventojų.
„Dirbau su dviem lietuviais miško kirtimo darbus. Nors man lietuviai tarsi piktą galėjo lemti, nes karo metais buvau įkalintas vokiečių lageryje prie Alytaus, tačiau lietuviai man paliko gerą įspūdį: jie labai darbštūs, tvarkingi, o svarbiausia – geri specialistai, statybininkai. Jeigu jau imsis, tai padarys iki galo, ne apie visus galėčiau taip pasakyti, o įdomiausia, kad iš darbų lietuviai su daina eidavo“, - pasakoja kaimo seniūnas.
Dabar kaime gyventojų kur kas mažiau, iš viso jų yra ne daugiau kaip 1,25 tūkst. žmonių.
„Kai lietuviams leido grįžti, jie ir išvažiavo. Prie Stalino reikėdavo kiekvieną savaitę eiti pas komendantą žymėtis, kad visi būtų vietoje, bet po Stalino mirties prasidėjo atšilimas ir juos ėmė reabilituoti. Aišku, ne iš karto visi išvyko. Pavyzdžiui, ilgiau pas mus gyveno vairuotoju dirbęs Juris Mačius, jo žmona buvo rusė Olga. Jura Anušaitis dirbo normuotoju miško kirtykloje ir buvo vienas geriausių. Dauguma lietuvių iš čia išvažiavo 1953 m., o paskutiniai išvyko 1956-1957 m.”, - dėsto Vladimiras Aleksandrovičius.
Jis sako prisimenantis, kad keli lietuviai buvo vedę vietines rusų merginas, kurias paskui taip pat išsivežė.
„Rusų moterys visiems patinka“, - juokiasi seniūnas.
Vedžiodamas misijos dalyvius po kaimą jis rodė išlikusius lietuvių statytus pastatus: medinę sporto salę, mokyklą, prisiminė du lietuvių statytus medinius bendrabučius, pirtį. Tačiau pats Vladimiras Aleksandrovičius nėra tremtinys, į Naująjį Tapą jo šeima atvyko savo noru.
„Mūsų šeima tremtiniais nebuvo, gimiau Baltarusijoje, Vitebsko apskrityje. Paskui tėvai kraustėsi į Tobolską, o paskui čia, nes Sibire buvo darbo ir pinigai neblogi mokėti, duodavo lėšų įsikūrimui“, - teigia pašnekovas.
Jis vardija, jog jei vidutinė alga tuo metu siekė apie 70 rublių, didžiausia alga Naujajame Tape siekė 1,2 tūkst. rublių. Tačiau dabar tokių atlyginimų skirtumų nebėra, o ir miško kirtimo mąstai apylinkėse sumažėjo.
„Šiuo metu miško kirtimu užsiima tik viena brigada, o iš kaimo visi stengiasi į miestą kraustytis ir tapti ekonomistais, inžinieriais, vadybininkais. Mieste – kultūros daugiau, bet juk gyventi visur reikia. Jeigu visi į miestus išvažiuos, kas duoną, mėsą augins? Čia žmonės ir bulves augina, ir gyvulius laiko, ir grybus, uogas renka“, - vardija Vladimiras Aleksandrovičius.
Jis skaičiuoja, kad žmonės už kilogramą miško gėrybių vidutiniškai gauna po 2 dol., tad per dieną sezono metu gali uždirbti 50-150 dol., o sąlygos įsikurti kaime – supaprastintos: norint statyti namą, pakanka ateiti su vietos valdžia susitarti dėl žemės. Tačiau tai žmonių kaime nesulaiko.
„Daug darbščių žmonių yra išvykę, dalis likusių dirba, dalis nevengia ir stikliuko“, - apgailestauja kaimo seniūnas.
Vietos administracijos atstovai juokauja, kad jeigu misijos dalyviai turėtų neribojamai laiko bendrauti su vietos gyventojais, neužtektų ir mėnesio, nes Naujame Tape gyvena daug lietuvius pažinojusių žmonių.
