Kapitalizmas, arba laisvoji rinka, yra pati geriausia iki šiol žmonijos išrasta ekonomikos sistema. Ji apdovanoja žmones už iniciatyvą, idėjas, darbštumą. Sėkmingiausi ir turtingiausi tampa tie, kurie sugalvoja, pagamina ir parduoda prekes ir paslaugas, kurių labiausiai geidžia vartotojai. Ši sistema leidžia sukurti didelį gerovės pyragą, kuris taip pat leidžia pasirūpinti ir varginga ar pažeidžiama visuomenės dalimi. Negana to, ji leidžia ne tik kurti gerovės pyragą, bet ir dalyvauti jo dalybose.

Taigi jau trisdešimt metų kapitalizme. Ir šio laiko nepakako, kad lietuviai suprastų vieną labai svarbią tiesą:

Kapitalizme laimi kapitalistai!

Ką tuo noriu pasakyti?

Tai yra sistema, kuri yra nepalanki tingiems ir bailiems. Joje laimi tie, kurie sugeba pasiūlyti ką nors naudingo visuomenei.

Pirmas būdas laimėti šioje sistemoje – investuoti į savo žinias, gebėjimus ir juos pelningai parduoti už atlyginimą tampant vertingu darbuotoju arba kurti savo sėkmingą verslą.

Tačiau yra ir antras būdas (sistema juk labai demokratiška) – investuoti į kitų žmonių žinias ir sugebėjimus, įdedant pinigų į jų verslą. Tą galima padaryti arba šiems verslams paskolinant savo santaupas (įsigyjant jų išleistų obligacijų), arba tiesiai investuojat į šių įmonių akcijas ir taip tampant verslo dalininkais. Modernusis kapitalizmas tą leidžia padaryti gana lengvai, nes šiomis finansinėmis priemonėmis prekiaujama biržose, jų gali įsigyti kiekvienas, tam nereikia daug pinigų. Pakanka noro, drąsos ir šiek tiek žinių.

Ir nors net ir žurnalas „Investuok“ leidžiamas jau daugiau nei trylika metų, atrodo, kad lietuviams neužtenka nei noro, nei drąsos, nei žinių. Kodėl taip teigiu? Todėl, kad jie beveik visai nesinaudoja protingo kapitalo investavimo galimybėmis. Taigi jie naudojasi tik viena koja.

Kodėl tai yra blogai?

Argumentuosiu paprastais ir suprantamais pavyzdžiais.

Šiuo metu namų ūkiai bankuose yra sukaupę beveik 18 mlrd. eurų indėlių (2020 m. gruodžio duomenimis). Šių pinigų didžiausia dalis laikoma einamosiose sąskaitose, kaip indėliai iki pareikalavimo arba trumpalaikiai indėliai iki dvejų metų. Už juos mokamos palūkanos paskutinį dešimtmetį buvo tokios mažos (o dabar tapo ir nulinės), kad net jei būtume dėję bankuose dvejų metų trukmės indėlius, kad maksimizuotume gaunamas palūkanas, nuo 2011 m. gegužės iki 2021 m. gegužės būtume gavę maždaug 8 proc. palūkanų. Taigi mūsų prieš 10 metų turėti 100 eurų šiuo metu būtų paaugę iki 108 eurų (čia ir toliau skaičiuoju neatsižvelgdamas į gyventojų pajamų mokestį).

Ar yra kuo džiaugtis? Tikrai ne. Reikėtų verkti, nes iš tikrųjų mes praradome pinigus. Nors nominaliai turimo turto vertė ir išaugo, jo realią vertę ir perkamąją galią suvalgė infliacija. Remiantis oficialia statistika, Lietuvoje vartojimo prekių ir paslaugų krepšelio kaina per tą patį laikotarpį išaugo 18 proc. (beje, aš turiu stiprų įtarimą, jog ši oficiali statistika nevisiškai atspindi tikrąją infliaciją). Taigi 2021 m. gegužę už turimus 108 eurus mes galime nusipirkti 8,5 proc. mažiau prekių ir paslaugų, nei galėjome įsigyti už 100 eurų 2011 m. gegužę. Tinginio darbas akmenų vertas!

Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu namų ūkiams už indėlius bankai iš esmės nieko nemoka, o infliacija spartėja, šie 18 mlrd. eurų toliau nieko neuždirbs, toliau praras perkamąją galią, o jų savininkai laikui bėgant taps skurdesni.

Lietuvių investicijos juokingai menkos

Kaip minėjau, kapitalizmas suteikia galimybę investuoti kapitalą paskolinant jį arba perkant akcijas ir taip tampant verslo dalininku. Paprastai šios investicijos per ilgą laiką uždirba gerokai didesnę grąžą nei pinigai kojinėse, čiužiniuose ar indėliuose už nulines palūkanas. Didžiojoje dalyje sėkmingų kapitalistinių šalių ilgalaikė kapitalo grąža (matuojant ir pagal visų biržoje kotiruojamų įmonių pelno ir kapitalo santykį) ir šių įmonių akcijų ilgalaikis metinis kainų augimas buvo vieni didžiausių, jei ne didžiausi, palyginti su visomis kitomis investavimo alternatyvomis.

Tačiau praėjusių metų pabaigoje sukauptos lietuvių investicijos į šias galimybes suteikiančius vertybinius popierius buvo juokingai mažos (čia neskaičiuojame antros pensijų pakopos). Štai jos:

  • 140 mln. eurų į Lietuvos valdytojų valdomus kolektyvinio investavimo subjektus (KIS),
  • 236 mln. eurų į užsienio valdytojų valdomus KIS,
  • 1025 mln. eurų į informuotiesiems investuotojams skirtus Lietuvos valdytojų valdomus KIS,
  • 330 mln. eurų draudimo bendrovių investiciniuose produktuose,
  • 167 mln. eurų į trečios pakopos pensijų fondus.

Taigi iš viso suskaičiuojame tik 1,9 mlrd. eurų, iš kurių didžiausia dalis – 1709 turtingų asmenų investicijos į informuotiesiems investuotojams skirtus fondus. Tik vienas euras iš dešimties bandomas protingai įdarbinti ir turi galimybę atnešti kapitalo grąžą. Be to, investicijos į įmonių akcijas yra tik dalis iš šių 1,9 mlrd. eurų.

Ką praranda lietuvis investuotojas ir kokios to ilgalaikės pasekmės?

Per dešimties metų laikotarpį (nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2021 m. gegužės 31 d.) plačiai išskaidyto investicijų į didžiausių pasaulio įmonių akcijų portfelio grąžą atspindintis indeksas „MSCI World“ pakilo 2,6 karto, t. y. pasiekė 161 proc. grąžą (tai sudaro 10 proc. per metus). Beveik tokią pat grąžą buvo galima pasiekti, įdėjus pinigus, pavyzdžiui, į vieną populiariausių biržoje prekiaujamų fondų (exchange traded fund, arba ETF) „iShares MSCI World EUR Hedged UCITS ETF“. Šio fondo grąža – 9,7 proc. per metus, o tai leido originalią 100 eurų sumą paversti 252 eurais. Palyginkime tai su 108 eurais pinigus laikant indėliuose.

Net jei labai gąsdino rizika investuojant į akcijas, gerą grąžą atnešė investicijos į gerokai saugesnius įmonių ir vyriausybių skolos vertybinius popierius. Į tokius produktus investavę galėjo uždirbti 3,3 proc. metinę grąžą ir 100 eurų išauginti iki 138 eurų. Nieko įspūdingo, bet kur kas geriau nei 108 eurai.

Matome, kad, užuot auginę savo finansinį kapitalą, dauguma žmonių pasirinko skursti ir tą kapitalą mažinti.

Lygiuokimės į švedus

Tai ne tik problema, matuojant absoliučiais skaičiais, bet ir lyginamoji problema.

Du žmonės, kurie turi visiškai identiškas 100 eurų santaupas 2011 m. gegužę ir pasirenka visiškai priešingas investavimo strategijas, po dešimties metų turės santaupas, kurių vertė skirsis daugiau nei du kartus. Jei jie nekeis strategijos, o per kitus 10 metų investicijų grąžos išliks tokios pačios, tai dar po 10 metų indėlius laikantis žmogus bus sukaupęs apie 117 eurų, tačiau į akcijas investuojantis turės 635 eurus. Tikriausiai tuo metu jau girdėsime politikus, garsiai šaukiančius apie nelygybę ir reikalaujančius ją mažinti, nors šios nelygybės priežastis – skirtingi šių asmenų investiciniai sprendimai, nulemti požiūrio, rizikos tolerancijos ir žinių. Antrasis galės džiaugtis tvirta finansine padėtimi, o pirmasis turės finansinių iššūkių.

Be to, jei elgsis taip ir toliau, Lietuvos piliečiai praloš, palyginti su kitų šalių piliečiais, kurie protingiau planuoja savo finansus. Pavyzdžiui, Švedijoje (kuri yra viena iš pasaulio lyderių pagal į investicinius fondus investuojančių žmonių proporciją) į investicinius fondus investuoja 8 iš 10 žmonių. Lietuvoje į užsienio KIS yra investavę 58 tūkst. žmonių, į lietuviškus – 6,5 tūkstančio. Tai yra lašas jūroje ir tai reiškia, kad vidutinio švedo finansinis turtas augo kur kas greičiau nei vidutinio lietuvio. Nepakeitus investavimo strategijos galimybė švedus pasivyti yra panaši kaip be veidrodžio pamatyti savo ausis.
Taigi norint ką nors pakeisti į teigiamą pusę reikia noro, drąsos ir žinių.

Tikiuosi, kad norą paskatinau parodydamas investicijų grąžos skirtumus, skiriančius finansinę sėkmę nuo skurdo, o drąsos atsiras įgijus daugiau žinių. Iš savo patirties žinau, jog neturint pakankamai žinių ne tik baugu ryžtis rizikingesnėms investicijoms, tačiau net pasiryžus investuoti kyla problemų padaryti sprendimą. Kai nežinai, kaip analizuoti potencialią investiciją, kokią informaciją susirinkti, kaip ją interpretuoti ir ko paklausti finansų patarėjo, investavimo sprendimas negali būti padarytas.

Todėl raginčiau visus, turinčius šiokių tokių santaupų ar tikinčius, kad jų turės po metų ar kelerių, intensyviai šviestis būtent investavimo į įmonių akcijas srityje. Yra daug medžiagos internete, apie tai rašo žurnalas „Investuok“, lietuvių kalba išleista nemažai knygų. Bandykite pradėti investuoti savarankiškai, kad ir mažomis sumomis, nes asmeninės patirtys (teigiamos ir neigiamos) taip pat yra neįkainojami mokytojai. Jei to nedarysite, jei to nedarys jūsų artimieji, draugai, bendradarbiai, būsime pasmerkti skurdui ir atsilikimui. Žinios yra tas šautuvas, kurį turime pasigaminti, norėdami laimėti šį mūšį ir pagaliau atsistoti ant dviejų kojų.

Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:

Numerio tema – kaip apsisaugoti nuo infliacijos? Šiais laikais aplenkti infliaciją, o ypač tą, kurios galime sulaukti netolimoje ateityje, gana nelengvas uždavinys. Kaip šią problemą spręsti smulkiajam investuotojui?

NT rubrikoje svarbiausia tema – NT nuomos klausimai – naujausios tendencijos, kainos, kontingento pokyčiai, pasikeitę įpročiai, grąžos požiūriu patrauklios lokacijos ir didėjanti konkurencija.

Aktualijose apie tai, kad randasi vis daugiau ženklų, jog centriniai bankai vis rimčiau svarsto jau gana netolimoje ateityje mažinti pinigų kiekį ekonomikose – mažinti supirkimo programas, o gal net didinti palūkanų normas. Kokią tai gali turėti įtaką ir kokių sprendimų turėtų imtis investuotojai?

Rubrikoje Vertybinių popierių biržoje: apie plačiai nuskambėjusį „Robinhood“ išėjimą į biržą, pirminį akcijų platinimą – kuo pasižymėjo šios pastaruoju metu ypač linksniuojamos kompanijos žygis į biržą? Lietuvoje nagrinėjame pavyzdinius portfelius – vasarą augimas ypač dosnus – kaip savo portfelius po vasaros performavo profesionalūs investuotijai ir investicijų valdytojai?

Investuotojo dienoraštyje – infliacija ir akcijų kainos – kodėl kai daugelis jau pradeda įtikėti laikina infliacija, infliacijos baubas pasiruošęs grįžti su trenksmu? Ir kaip koreguojamas Ž.Speteliūno S&P500 akcijų indekso scenarijus?

Investavimo strategijose – apie „vienaragius“ – analizė, vertinimo logika – kaip ir kada patrauklu įsigyti jų akcijų, investavimo procesas ir rizikos.

Sutelktinis finansavimas – apie situaciją paskolose – mastai auga, palūkanos mažėja.

Požiūryje kalbiname apribotos rizikos fondo „Covalis Capital“ ekonomistą P. Kunčiną – apie tai, kaip dorotis su nuolat besikeičiančiomis bėdomis ir iššūkiais.

Ir dar: įžvalgos, interviu, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.

Daugiau informacijos: www.investuok.eu