„Atėjo laikas peržiūrėti pagrindinius laimės šaltinius mūsų ekonomikoje. Bejausmis siekis gauti kuo daugiau pajamų veda prie neregėtos nelygybės ir nerimo, o ne prie didesnės laimės ir pasitenkinimo“, – pabrėžė profesorius.
Taigi, ar įmanoma sukurti laimės ekonomiką ir kokių sudedamųjų dalių tam reikia?
Kai kalbama apie laimės ekonomiką, pirmiausia prisimenama maža Himalajuose esanti karalystė – Butanas, kuri visiems tapo neginčijamu pavyzdžiu. 1972 m. Butano karalius Jigme Singye Wangchuckas, kreipdamasis į Nacionalinę asamblėją, pareiškė, kad nacijos gerovė turi būti matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), bet bendrąja vidaus laime (BVL, angl. Gross National Happiness). Nuo to laiko Butane pasikeitė daug kas, taip pat ir karalius, bet šalies ministras pirmininkas, kaip įprasta nuo 1972 m., savo kasmetėje ataskaitoje tautos padėtį nušviečia remdamasis keturiais pagrindiniais BVL kriterijais: teisingos socialinės ir ekonominės plėtros užtikrinimas, tradicinių kultūros vertybių puoselėjimas ir vystymas, aplinkos apsauga ir teisingas šalies valdymas. Ir nors ši Butano sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keista, šiandien ne tik psichologai, bet ir ekonomistai sutaria, kad toks šalies valdymas nėra beprasmis žaidimas. Juk tokie rodikliai kaip BVP neapima daugybės vertybių, kurias šalis kuria arba, priešingai, praranda. Tai, pavyzdžiui, savanorių nemokamo darbo vertė, sveikatos kaina, kai žmonės ilsisi arba pervargsta, ekonominiai praradimai, patiriami dėl nykstančios gamtos. Laimingas ir gyvenimu patenkintas žmogus dirba geriau nei nelaimėlis, todėl šis neekonominis rodiklis tikrai veikia ekonomiką.
Prof. J. D. Sachsas pripažįsta, kad nuo to laiko, kai Butanas pradėjo „gaminti nacionalinę laimę“, šalis pasiekė išties gerų rezultatų ne tik ekonomikos, bet ir kultūros, žmonių psichikos sveikatos, atjautos, bendrumo srityse. Daugybė ekspertų domėjosi Butano patirtimi, aktyvumas ypač padidėjo po to, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja priėmė deklaraciją, kuria valstybės buvo kviečiamos išstudijuoti, kaip nacionalinė politika gali daryti įtaką visuomenės laimei.
Žinoma, laimės ekonomikos kūrimo kontekste negalima niekinti ekonominio progreso reikšmės. Pasak J. D. Sachso, kai žmonės alkani, kai jiems trūksta elementarių dalykų, tokių kaip geriamasis vanduo, kai šlubuoja sveikatos apsauga, švietimas ir nėra darbo, jie kenčia. Ekonomikos plėtra, mažinanti skurdą, yra svarbi laimės dalis. Tačiau atkaklus siekis didinti tik BVP neveda į laimę, nes ją lemia subalansuotas požiūris į gyvenimą: ir pavienių žmonių, ir bendruomenių. Taip pat verta atminti, kad visuotinis kapitalizmas kelia daug tiesioginių grėsmių laimei: jis naikina gamtą, mažina socialinį pasitikėjimą ir psichologinį atsparumą, ima dominuoti depresija. Žiniasklaidos atstovai tampa didelių korporacijų „žinių siuntimo“ priemonėmis, skleidžiama daug nemokslinių tiesų ir kenčiama dėl didėjančio prieraišumo vartojimui.
Iš ko susideda laimės ekonomika?
Amerikiečių psichologai Edwardas Dieneris (pravardžiuotas Dr. Happiness (liet. „daktaras Laimė“) ir Martinas E. P. Seligmanas įsitikinę, kad pagrindinis politikų tikslas turėtų būti siekis padidinti piliečių gerovės lygį, o išmatuoti laimėjimus šioje srityje reikėtų pagal tris kriterijus: BVP, švietimo ir sveikatos apsaugos lygį bei pagal tokį subjektyvų kriterijų kaip pasitenkinimo gyvenimu lygis. Šių specialistų teigimu, nuo 1945 m. JAV BVP vienam žmogui patrigubėjo, bet sociologinės apklausos rodo, jog laimės lygis liko beveik nepakitęs arba netgi sumažėjo. Tokia pat padėtis ir kitose Vakarų valstybėse. Be abejo, yra akivaizdžių išimčių, pavyzdžiui, Danija, bet tai tik patvirtina taisyklę. E. Dieneris yra užsiminęs ir apie tai, kad vertėtų pradėti nuolat stebėti laimės lygį ir tam puikiai galėtų praversti tokia pat metodika, kokia taikoma nustatant televizijų žiūrimumo reitingus. Sakykim, atrenkami žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių ir jiems pritvirtinamas specialus prietaisas, registruojantis jų nuotaiką. Tai, žinoma, daug kainuotų, bet juk brangiai atsieina ir ekonominių rodiklių matavimas.
O štai olandų psichologas Ruutas Veenhovenas nustatė apibendrintą pasitenkinimo gyvenimu rodiklį, pavadintą „laimingo gyvenimo metai“. Jame derinami duomenys apie gyvenimo trukmę ir pasitenkinimo gyvenimu laipsnį. Kanadoje vidutinė gyvenimo trukmė yra 78,6 metų, o vidutinis pasitenkinimo gyvenimu laipsnis – 0,763 balo. R. Veenhovenas juos sudaugina ir susidaro „60 laimingo gyvenimo metų“. Analogiškas skaičiavimas JAV rodo, kad šioje šalyje gyvenama 57 laimingus metus, Olandijoje – 59, Indijoje – 39, Rusijoje – 29, Pietų Afrikos Respublikoje – 30,8, Nigerijoje – 32,7 laimingų metų.
Neekonominiais vystymosi rodikliais susidomėjo ir Didžioji Britanija. 2003 m. ministrų kabineto sekretoriatas organizavo daugybę seminarų apie pasitenkinimą gyvenimu, o ministro pirmininko administracija, pradedant reformas sveikatos ir švietimo srityse, rekomendavo rinktis tuos variantus, kurie garantuos būtent šio rodiklio didinimą.
Žinoma, laimę visi suvokia skirtingai. R. Veenhovenas suskaičiavo 15 mokslinių laimės apibrėžčių ir pripažino, kad būti patenkintam gyvenimu nėra tas pats, kas būti laimingam. Tyrimų visame pasaulyje metu užduodami tik du esminiai klausimai: kiek jūs laimingi dabar ir kaip vertinate tai, kaip susiklostė jūsų gyvenimas? Kai kuriose šalyse bendras pasitenkinimas gyvenimu žemas, o laimingų žmonių yra daug. Daugeliu atvejų tai būdinga besivystančioms ir skurdesnėms valstybėms. Štai Nigerijoje bene daugiausia laimingų žmonių, bet beveik visi jie nepatenkinti savo gyvenimu. Neaiškus ir pasitenkinimo gyvenimu bei gerovės lygio santykis. Turtingų šalių gyventojai Azijoje (Japonijoje ir Pietų Korėjoje) subjektyviai mažiau patenkinti gyvenimu, nei turėtų būti vertinant asmeninės gerovės lygį. O štai daugelis JAV ir kitų Vakarų šalių gyventojų jaučiasi laimingesni, nei iš pirmo žvilgsnio leistų jų materialinė gerovė.
Tokius jausmus lemia ir civilizacijos terpė: individualizmą propaguojančiuose Vakaruose nelaimingas žmogus dažnai traktuojamas kaip nevykėlis, nesugebėjęs pasinaudoti galimybėmis ir užšokti ant arklio. Galbūt todėl amerikiečiai į klausimą „Kaip sekasi?“ visuomet atsako: „Puikiai.“ Panašiai laimę suvokia ir Lotynų Amerikos šalių gyventojai. Psichologai įtaria, kad tokios nuostatos iškreipia apklausos rezultatus, nes daugybė žmonių tiesiog nesako, kad jaučiasi nelaimingi. Tačiau yra šalių, kuriose būti sėkmingam ir patenkintam yra nepadoru, todėl į klausimą „Kaip laikaisi?“ dažnai atsakoma: „Oi, po truputį.“ Tokiame kontekste laimingų žmonių skaičius paprastai mažesnis, nei yra iš tiesų. Negalima neįvertinti ir religijos įtakos laimės bei pasitenkinimo gyvenimu traktavimui. Juk budistai ar konfucianistai tikrai kitaip suvokia laimę nei krikščionys.
Ar nelaimingi žmonės sukuria laimės ekonomiką?
2006 m. žurnalas „Business Week“, remdamasis tais pačiais metais paskelbtais tyrimo, kurį atliko Didžiosios Britanijos Lesterio universitetas, duomenimis, Butaną įvertino kaip laimingiausią valstybę Azijoje ir aštuntą tarp laimingiausiųjų pasaulyje. Remiantis kelerių metų „Eurobarometro“ tyrimų duomenimis, lietuviai jaučiasi vieni nelaimingiausių Europoje, o Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF atliktas tyrimas parodė, jog lietuvių vaikai – Europoje patys nelaimingiausi. Komentuodamas šiuos duomenis, „Vaikų linijos“ vadovas psichologas Robertas Povilaitis („Lietuvos rytas“, 2011-06-06) atkreipė dėmesį į vieną svarbų UNICEF tyrimo aspektą: Lietuvoje tėvai su savo vaikais per dieną vidutiniškai bendrauja vos 7 minutes, o tai – tragiškai mažai. Juk, remiantis kitais tyrimais, statistiškai daug daugiau laiko praleidžiama prie televizoriaus ar naršant socialiniame tinkle „Facebook“. Todėl priežastis – tikrai ne ekonominiai sunkumai (tėvai visą parą lenkia nugarą, kad vaikams nupirktų geresnių daiktų), o kažkas kita. R. Povilaičio manymu, paprasčiausias dėmesys vaikams svarbiau nei nauji daiktai.
Tai, kad laimės nerandame ir emigravę, rodo to paties Lesterio universiteto atliktas ir Lietuvoje pristatytas tyrimas apie emigracijos ir laimės santykį. Spalį Lietuvoje viešėjęs Didžiosios Britanijos Lesterio universiteto profesorius dr. Davidas Bartramas tikino, kad emigrantai, išvykę į svečias šalis ieškoti laimės, iš tiesų išsiveža savo šalies laimės indeksą, todėl jaučiasi nelaimingesni nei turtingų šalių gyventojai. Be to, žmonės, emigravę vien dėl ekonominių priežasčių, net uždirbdami tiek pat, kiek tos šalies gyventojai, niekada nesijaučia patenkinti savo pajamomis.
Susidaro įspūdis, kad lietuviai tiesiog jau išsiugdė įprotį būti nelaimingi. Deja. Tai būdinga ne tik mums. Amerikiečių žurnalas „Newsweek“ yra skyręs visą numerį temai „Pagalvokime, kas jus padarytų laimingą?“ ir bandė surasti atsakymą, kas yra laimė. Verta įdėmiai įsiklausyti, nes greičiausiai atpažinsime patys save.
Taigi, kaimyno doleris žalesnis. Anot „Newsweek“, labai dažnai sakoma, kad jeigu būčiau turtingas, skraidyčiau po pasaulį, pirkčiau ką tik panorėčiau ir gyvenčiau dainuodamas. Teisingai? Nieko panašaus. Pastaruoju metu daugybė tyrimų parodė netikėtą dalyką: kai pajamos patenkina pagrindinius žmogaus poreikius, pinigai jam nebekelia džiaugsmo. Čiuopdamas kišenėje išsipūtusią piniginę, jis pradeda dairytis į šonus. O kaip gyvena kaimynas? Čia prasideda sena daina, esą kaimyno doleris žalesnis. Gal laimę garantuoja lėtas ir ramus gyvenimas? Mažiau dirbsime, daugiau ilsėsimės ir tapsime laimingesni? Tokias prielaidas mokslininkai iškart atmeta. Didžiosios Britanijos Lesterio universiteto Psichologijos mokykla konstatavo, kad darbomanė Amerika pasaulio laimingiausiųjų sąrašuose užėmė 23 vietą ir gerokai pralenkė „pliažinę“ Prancūziją, kuri našlaitiškai šniurkščiojo 62 vietoje. Išvada akivaizdi – laimės tyrėjai vieną po kito laužo nusistovėjusius stereotipus: ilgainiui mums nepadės nei kilimas karjeros laiptais, nei šeimos gyvenimo malonumai, nei arkliška sveikata. Negi laimės nėra?
Oscaras Wilde’as yra pasakęs: „Mūsų gyvenime yra dvi tragedijos. Viena – kai negauni, ko nori, o kita – kai gauni.“ Antroji blogesnė. Tai – tikra tragedija. Todėl amerikiečių žurnalistai, apklausę daugybę psichologų, sociologų, ekonomistų ir kitokių specialistų, padarė štai tokią išvadą: kad suvoktume, kur slypi laimė, turime prisiminti, kad žmogaus prigimties esmė – patirti malonumą. Iš pirmo žvilgsnio viskas akivaizdu, paprasta ir net banalu. Bet reikalas tas, kad mūsų norai veikia sudėtingiau, nei mums patiems atrodo. Seksas, pinigai, šlovė, valdžia, žinios – tai tik kelios to kuro sudedamosios dalys, kurių reikia mūsų viduje esančiam reaktoriui. Noras patirti malonumą ir pasitenkinimą lemia visą mūsų gyvenimo eigą, visus džiaugsmus ir kančias. Kai nepavyksta pasiekti to, ko norime, nusimename, o sėkmingas bandymas, atvirkščiai, pakelia nuotaiką.
Laimės viršūnė – tai jausmas, kuris užvaldo tą akimirką, kai susitinka noras ir jo išsipildymas. Ką tai turi bendro su laimės ekonomika? Tiesiog tai reiškia, jog reikia labai norėti ir siekti, kad tai išsipildytų, – tokie žmonės ir tokios bendruomenės ir yra pajėgios kurti laimės ekonomiką.
Komentarai
Psichologas Marius Daugelavičius: „Jeigu pažvelgtume į statistiką, didesnė dalis lietuvių išties jaučiasi nelaimingi. Tačiau žmogaus laimės kiekis mažai susijęs su ekonomika. Pasaulyje atlikta tyrimų, rodančių labai paradoksalų dalyką: laimingiausi žmonės gyvena Nigerijoje. O tai – viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Todėl ir peršasi išvada, kad laimės kiekis mažai susijęs su ekonominiais ir materialiais dalykais. Ekonominis progresas toli gražu laimės negarantuoja. Šalyse, kuriose žmonės užsispaudę, kur didelė kontrolė, kur mokoma, kaip reikia gyventi, ir ribojama mokslo laisvė, laimės indeksas yra mažesnis. Žmonių laimė susijusi su jų emocine savijauta, su tuo, kaip jie išreiškia savo emocijas, kiek sau leidžia džiaugtis, mylėti, jausti žmonių artumą, bendrauti, suartėti su kitais žmonėmis, išpildyti savo svajones, daryti tai, kas jiems patinka. Šios kategorijos laimės indeksui kur kas svarbesnės nei materialūs dalykai. Žmogus, kuris turi namą, automobilį ir gerą darbą, bet jaučiasi sėdintis ne savo lėkštėje, darantis ne tai, ką mėgsta, ne tai, kas jam patinka, ir ne tai, kam jis talentingas, jeigu jis atitolęs nuo kitų žmonių ir savo šeimos, bet kokiu atveju jis bus nelaimingas. Kiek įtakos laimingi ir nelaimingi žmonės turi ekonomikai? Tai nevienareikšmis klausimas. Ekonomika daugiau susijusi su tuo, kiek žmonės daro tai, ką reikia. Pareigingas žmogus ignoruoja savo emocinę būseną, jis pabrėžia, kad turi padaryti tai, ką turi. Emociškai nelaimingas žmogus neretai savo dėmesį nukreipia į karjerą ir kitus darbinius dalykus. Ir dažniausiai būna taip, kad, matuojant laimės emocinį indeksą, karjeristai atsiduria labai žemai. Bet čia slypi paradoksas: emociškai nelaimingas žmogus sukuria daugiau materialių ekonominių vertybių. Vėliau, žinoma, viskas grįžta kaip bumerangas – jis serga, jam depresija, jis vartoja vaistus, jam reikia nedarbingumo pažymos, nelieka jo motyvacijos. Čia jau kita medalio pusė.“
Seimo narys, psichologas Gediminas Navaitis: „Iš pradžių paminėčiau vadinamąjį Sterlingo paradoksą: nuo praėjusio amžiaus pradžios turto Amerikoje padaugėjo dvigubai, o laimingų žmonių – 2 procentais. Kyla nuoseklus ir aiškus klausimas, kodėl turime veikti ta kryptimi, jeigu tai mūsų gyvenimui nelabai ką duoda. Galima kalbėti apie laimės ekonomiką, tačiau šiandien tai jau nebėra bendras teiginys – reikėtų prisiminti XIX a. pradžią, tokius anglų liberalų filosofus kaip Johnas Stuartas Millis, kurie pasiūlė idėją, esą geriausias politinis sprendimas yra tas, kuris padaro laimingą didžiausią žmonių skaičių. Kaip ir su daugeliu kitų liberalių teiginių, taip ir su šiuo nebuvo diskutuojama. Bet tai buvo daugiau abstraktus ir filosofinis teiginys, nes pasakyti, kas daro žmones laimingus, labai sunku. Politikai šiuo klausimu nesutaria. Bet nuo 1970 m. buvo pradėtas matuoti visuomenės laimės lygis ir ištobulinti matavimo metodai. Jie leidžia skirti socialines grupes ir palyginti vienokių ar kitokių sprendimų įtaką laimei. Todėl labai skirtingiems veiksmams galima surasti bendrąjį vardiklį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus gyvena demokratinėje šalyje, vadinasi, per metus jo laimės dydis paauga tiek pat, kiek paaugtų, jeigu jis gautų 4 500 JAV dolerių ir gyventų nedemokratinėje šalyje. Taigi demokratija yra vertybė ir galbūt kai kuriuos žmones šokiruos palyginimas, kad demokratija prilygsta 4 500 JAV dolerių per metus. Bet čia kalbama tik apie principą, jog yra lyginimo galimybė. Ar galima sakyti, kad laimės ekonomika yra pogerovės ekonomika? Tam tikra prasme – taip. Gerovės ekonomika orientuota į turtėjimą, turto perskirstymą, kad visos visuomenės būtų aprūpintos, o laimės ekonomika siekia kur kas daugiau. Nors žmonėms tai dar sunkiai suprantama, persiorientavimas į laimės ekonomiką, jos vertybes ir idėjas paprastai augina ir BVP. Dažniausiai minimas pavyzdys – Butanas, kuris buvo viena vargingiausių šalių, tačiau vieną dieną nusprendė, kad svarbiausia yra ne BVP augimas, o net 72 laimės rodikliai. Naujoji politika tarsi nepastebimai ėmė auginti ir BVP – dabar Butane jo vienam žmogui tenka daugiau nei Indijoje. Dar vienas labai svarbus dalykas. Ilgą laiką ekonomika buvo, pavadinčiau, mechaninis mokslas: neapibrėžtas gamintojas, neapibrėžtas vartotojas, neturintis nei savo interesų, nei jausmų. Šiuolaikinė ekonomika – tai ekonomikos ir psichologijos junginys. Ir to iliustracija yra laimės ekonomika. Pakalbėkime kad ir apie krizę Lietuvoje. Ar staiga žuvo dalis žmonių? Ar kas nors subombardavo gamyklas? Daugiausia krizę lėmė pasikeitusi orientacija – pesimistinės nuotaikos. Ar už laimės ekonomikos formulę kas nors gaus Nobelio premiją? Tokia formulė vargu ar egzistuoja, bet jau esami Nobelio premijos laureatai ekonomikos srityje šiuo metu aktyviai dirba, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Anglijoje, kurdami laimės ekonomikos rodiklius ir mėgindami perorientuoti ekonomiką. Ir čia labai svarbus klausimas mums: ar Lietuva eis šia europine kryptimi, ar vis dar bandys gyventi laukinio kapitalizmo ekonomikoje?“
