Kuo būtumėte linkę pasitikėti labiau – Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ar Čikagos meru Rahmu Emanueliu? V. Putinui besimėgaujant dėmesiu, kuris dabar skiriamas Rusijai kaip 2018-ųjų pasaulio futbolo čempionato šeimininkei, R. Emanuelis informavo Jungtinių Valstijų futbolo federaciją ir FIFA, kad Čikagos nedomina galimybė 2026-aisiais, čempionatui atkeliavus į Šiaurės Ameriką, būti vienu iš miestų renginio šeimininkų. Kanada kartu su Meksika surengs iš viso 10 rungtynių, o Jungtinės Valstijos – likusias 60. Kodėl gi trečias pagal dydį Amerikos miestas nusprendė atsisakyti šios garbės?
Daug reikalauja ir neužtikrina aiškumo
Norint geriau suprasti, ką reiškia būti tarptautinio sporto renginio šeimininku, reikėtų prisiminti, kad, pavyzdžiui, kad 2014-ųjų žiemos olimpinėms žaidynėms Sočyje V. Putino vyriausybė išleido 51–70 mlrd. dolerių, o dabar vykstantis futbolo čempionatas jai atsieis mažiausiai 14 mlrd. dolerių. Iš Rusijos biudžeto finansuota septynių naujų stadionų statyba, įskaitant vieną Sankt Peterburge, kainavusį apie 1,7 mlrd., ir penkių jau esamų renovacija. Į šią suma neįeina išlaidos nei treniruočių aikštynams, nei infrastruktūros plėtrai, nei saugumo užtikrinimui.
O štai Čikaga, kuriai teko rengti 1994-ųjų pasaulio futbolo čempionato atidarymo ceremoniją, laikosi visiškai kitokio požiūrio. R. Emanuelio atstovas Mattas McGrathas neseniai paviešino pareiškimą, kuriame teigiama, kad „FIFA negali užtikrinti net minimalaus aiškumo daugelio esminių klausimų atžvilgiu, ir tai yra rizikinga tiek miestui, tiek mokesčių mokėtojams“. M. McGratho teigimu, FIFA reikalauja kone carte blanche, t. y. „neribotos galimybės keisti susitarimo sąlygas [...] bet kada savo nuožiūra“.
Negana to, pagal FIFA reikalavimą „Chicago Bears“ namų stadionas „Soldier Field“ turėtų būti nustotas naudoti likus dviem mėnesiams iki čempionato pradžios. Galų gale R. Emanuelio biuras nusprendė, kad neaiškumai mokesčių mokėtojų atžvilgiu ir FIFA nelankstumas bei nenoras derėtis – aiškūs požymiai, rodantys, kad toliau siekti vienos iš čempionato šeimininkių titulo Čikagai nėra prasmės.
Mainais už tiesioginę naudą žada galimybių
Kaip rašo A. Zimbalistas, miestai, apsiimantys būti čempionato šeimininkais, turi ne tik surengti nuo dviejų iki šešių rungtynių (kurių tvarkaraštis paprastai apima kelių savaičių laikotarpį), bet ir atlikti nemažai namų darbų: suorganizuoti vadinamąjį sporto sirgalių festivalį, sudaryti sąlygas komandoms treniruotis, daugybėje veiklos sričių garantuoti įvairiausias mokesčių lengvatas.
Pažymėtina, kad FIFA draudžia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai apmokestinti bet kokias su renginiu susijusias pajamas ir reikalauja, kad nuo mokesčių būtų atleistos visos kontinentinės futbolo federacijos, čempionatą rengiančių šalių transliuotojai, taip pat FIFA narių asociacijos, jos paslaugų teikėjai ir rangovai. Kažin ar verta stebėtis, kad jau ir Mineapolis su Vankuveriu nusprendė atsisakyti šios galimos garbės ir pasekė Čikagos pavyzdžiu.
Siekdama pateisinti savo imperatorišką laikyseną, FIFA skelbia: „Pasaulio futbolo čempionatas yra svarbiausias sporto renginys, į šalį šeimininkę (arba šalis šeimininkes) sutelkiantis viso pasaulio dėmesį ir suteikiantis jai (joms) galimybę sulaukti reikšmingų finansinių investicijų į sporto ir viešąją infrastruktūrą“. FIFA teigimu, šis dėmesys ir investicijos „gali prisidėti prie reikšmingos vidutinės trukmės ir ilgalaikės socialinės ir ekonominės gerovės [...] ir ekonomikos augimo.“
Rašinio autorius A. Zimbalistas siūlo atkreipti dėmesį, kaip atsargiai šiuose FIFA teiginiuose parinkti žodžiai. Ji viso labo žada galimybę sulaukti reikšmingų finansinių investicijų į infrastruktūrą, o dėmesys ir investicijos, deja, tik gali prisidėti prie augimo. Realybė, kaip rodo moksliniai tyrimai, yra kiek kitokia: pasaulio čempionatai retai kada duoda tiek naudos juos rengiančioms šalims ir miestams, kiek FIFA`ai norėtųsi, kad visuomenė ir valstybės pareigūnai galvotų.
Lieka stadionai, kurių niekam nereikia
Pažvelkime, siūlo autorius, ką mainais į daugiau kaip 14 mlrd. dolerių vertės investiciją gauna Rusija. Visos pajamos iš bilietų pardavimo, teisių į tarptautines transliacijas ir rėmimo keliauja tiesiai į FIFA sąskaitą, o Rusijai lieka septyni nauji ir penki atnaujinti stadionai, kurių jai nereikia. Jei Rusija šių objektų neišmontuos, jai teks kasmet pakloti dešimtis milijonų dolerių vien jų priežiūrai ir išlaikymui. Šimtai hektarų miestų teritorijos, kurios ir taip smarkiai trūksta, liks nenaudojama, nes ją užims šie niekam nereikalingi monstrai.
Žinoma, nuotraukas, kuriose pavaizduoti nauji gražūs stadionai, jau matė visas pasaulis. Tačiau optika, pasak A. Zimbalisto, nebūtinai veikia Rusijos naudai. Deja, nepavyko paslėpti šešių tūkstančių tuščių vietų birželio 15 d. rungtynėse tarp Urugvajaus ir Egipto.
Nelabai tikėtina, kad po 2018-ųjų pasaulio futbolo čempionato Rusijoje padaugės tarptautinių investicijų, išaugs prekyba ir turizmo pramonė ar padidės žmonių noras sportuoti, rašo jis. Tačiau tikėtina, kad nemažai daliai rusų jis bent akimirkai įžiebs nacionalinio pasididžiavimo jausmą ir bent trumpam atitrauks nuo besikaupiančių šalies problemų kitose srityse. Naftos kainos nepastovumas ir tarptautinės sankcijos, kurias 2014-aisiais V. Putinas užsidirbo aneksuodamas Krymą, ir toliau temdys Rusijos ekonomikos perspektyvas ir smukdys eilinių rusų gyvenimo kokybę – joks čempionatas to nepakeis.
Tad kuriuo iš dviejų derėtų pasitikėti labiau? A. Zimbalistas teigia stojantis R. Emanuelio pusėn.
