Asmeninės kredito istorijos sistemos „Mano Creditinfo“ duomenimis, asmenų, kurių skolos viršija 20 tūkst. litų, Lietuvoje yra 14,5 tūkst. Bendra jų skola sudaro 2,4 mlrd. Lt, vienas gyventojas skolingas vidutiniškai 166 tūkst. Lt. Visų Lietuvos prasiskolinusių gyventojų įsipareigojimai siekia beveik 3 mlrd. Lt. Kitaip sakant, teoriškai jau šiandien bankrotą skelbti galėtų 80 proc. skolininkų.
Tačiau vienam minėta suma iš tikrųjų yra didžiulė ir neišmokama, kitas skolininkas ją galėtų išmokėti per penkerius ar mažiau metų ir neskelbdamas bankroto. Tiesa, skoloms išmokėti reikia nemažai finansinės drausmės, kurios galbūt pritrūko skolinantis. Vis dėlto visų skolininkų negalima mauti ant vieno kurpalio – kai kurie iš tikrųjų skolinosi viršydami galimybes, kiti tiesiog pateko į krizės ar finansininkų spąstus.
Prireiks laiko
Paklaustas, kodėl taip ilgai svarstyto Fizinių asmenų bankroto įstatymo (beje, pradėto svarstyti dar valdant socialdemokratams, t. y. praėjusią Seimo kadenciją) įsigaliojimas dar atidėtas iki pavasario, Stasys Šedbaras atsakė, kad reikia laiko jam pasiruošti.
Sakykim, nenustatyta fizinio asmens bankroto kaina – Ūkio ministerija rengia bankroto procedūrų kainyną, į kurį jau bus įtraukta ir fizinio asmens bankroto kaina. Manoma, kad ji galėtų siekti tiek pat, kiek kainuoja juridinio asmens bankroto procedūra, t. y. kelis tūkstančius litų.
Be to, kainuos ir teisininko paslaugos, nes norintis bankrutuoti asmuo pirmiausia turės kreiptis į teismą, kuris priims sprendimą, ar leisti žmogui bankrutuoti, ar jis išsimokės skolas „geruoju“. Apskritai turės praeiti dar nemažai laiko, kol nusistovės ir bankroto kainos, ir teismų praktika.
Procedūra – nemaloni
Jeigu teismas priims palankų (jei taip galima pasakyti) sprendimą, nuo pat bankroto proceso pradžios iki pabaigos visu bankrutuojančio asmens turtu ir lėšomis (darbo užmokesčiu, atlyginimu, pašalpomis ir t. t.) disponuos teismo paskirtas bankroto administratorius. Bankrutuojantis asmuo turėtų lėšų tik einamiesiems poreikiams ir išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti. Konkreti suma, kuri būtų paliekama bankrutuojančiam asmeniui, įstatyme nėra numatyta – kiekvienu atveju tai būtų vertinama individualiai. Bankroto administratorius organizuotų visas bankroto procedūras, bankroto plano įgyvendinimą, įskaitant ir asmens turto pardavimą.
Jei kreditoriai nepagrįstai nepritartų planui, jis galėtų būti teikiamas teismui tvirtinti be kreditorių pritarimo. Jeigu kartu su fiziniu asmeniu gyvena jo nepilnamečiai vaikai ar kiti jo globojami asmenys, įstatymas numato tam tikras turto pardavimo išimtis.
Galėtų dar skolintis
Proceso išlaidos kiekvienu atveju būtų individualios, turėtų priklausyti nuo bankroto procedūrų skaičiaus ir sudėtingumo. Žmogus galėtų skolintis tik tuo atveju, jeigu neturėtų lėšų ar jų nepakaktų bankroto procedūroms atlikti iki plano patvirtinimo dienos.
Jeigu bankrutuoti norėtų bedarbis žmogus, įstatymas leistų fiziniam asmeniui pasiskolinti lėšų 5 mėnesių laikotarpiui po bankroto bylos iškėlimo, jei fizinis asmuo neturėtų lėšų ar jų nepakaktų bankroto procedūroms atlikti iki plano patvirtinimo dienos.
Iki šiol apie tokius dalykus buvo galima tik pasvajoti, kredito institucijoms visiškai nerūpėjo, kaip žmogus gyvena, nors skolingo asmens prispaudimas prie sienos ir neturėjo jokios prasmės, jei žmogaus skolos yra žymiai didesnės nei galimybės jas susimokėti.
Įgyvendinus minėtą planą, bankroto procedūra baigiama, tačiau dar ilgai lieka žmogaus finansinėje biografijoje ir, žinoma, atmintyje.
Valstybė kaip arbitras
Šio įstatymo iniciatorius Seimo narys Valentinas Mazuronis teigė, kad šiuo atveju valstybė stoja kaip arbitras tarp finansų institucijų ir žmogaus ir neleidžia jo visiškai sugniuždyti. Žinoma, asmuo stengiasi derėtis su bankais, tačiau derybos būna labai nelygiavertės: finansų institucijos turi ir teisininkų, ir patirties, o žmogus dažnai turi tik skolų.
Tiesa, net Seimo Biudžeto ir finansų komitete nebuvo pritarta vienam svarbiam Seimo nario pasiūlymui – neleisti bankams iš žmonių lėšų reikalauti daugiau už įkeisto turto vertę. Šiuo metu galioja tokia praktika, kad asmuo, ištiktas finansinių sunkumų ir pardavęs įkeistą nekilnojamąjį turtą, dar lieka skolingas bankui, kartais net iki gyvenimo pabaigos.
Pasak Fizinių asmenų bankroto įstatymo rengėjo, matyt, bankai pasinaudojo savo galimybėmis, ir ši nuostata komitete buvo atmesta remiantis, jo nuomone, formaliu pretekstu – esą tokiu atveju turėtų būti pataisytas Civilinis kodeksas. Šiuo metu V. Mazuronis yra įregistravęs ir Civilinio kodekso pataisą. Priimta ji galiotų visiems atvejams ir visoms paskoloms, ne tik bankrutuojantiems asmenims.
Pašnekovo manymu, bankai, žinoma, yra verslo institucijos ir pirmiausia paiso savo interesų, tačiau jie turėtų dalytis rizika su kreditų gavėjais.
Žmogus atsakingas labiau
Nors įstatymo priėmimas vyko sunkiai, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas Julius Veselka galiausiai buvo vienas iš nedaugelio, prieštaravęs šiam įstatymui. Jis vadovavosi liaudies išmintimi, kad „skola – ne rona, neužgis“, ir pabrėžė, kad ir skolintojas, ir skolininkas turi elgtis atsakingai, tačiau kredito gavėjas, jo nuomone, geriau žino savo finansines galimybes ir finansinius įpročius nei bankas. Tad už paskolų bumą Seimo narys neverčia kaltės vien kredito institucijoms. „Jei žmogus praganė svetimus pinigus, turi juos grąžinti“, – įsitikinęs J. Veselka.
Paklaustas, kodėl tokie patys kriterijai netaikomi juridiniams asmenims, galintiems bankrutuoti jau seniai, Seimo narys atsakė, kad jie ima kreditus ne savo asmeninėms reikmėms – kuria darbo vietas, moka žmonėms atlyginimus, dalyvauja ekonomikoje. Tačiau, pasak jo, verslininkas, kuris nemoka suskaičiuoti iki milijono, taip pat ne kažin ko vertas...