20 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems nepatrauklus išeitinės kompensacijos mažinimas, 16 proc. - trumpinamas įspėjimo terminas atleidžiant iš darbo, o 15 proc. - nuostata, kad minimalus atlyginimas turi būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą.
„Stebina tai, kad kas šeštam respondentui nepriimtina atrodo nuostata, kad minimalus atlyginimas gali būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Normaliai funkcionuojančioje ekonomikoje būtent taip ir turėtų būti – minimalus atlyginimas yra tik startinė pozicija, tol kol mokomasi ir įgyjama patirtis. Pažangiose visuomenėse daugelis gyventojų nežino ir nesidomi koks yra minimalus atlyginimas, nes jis beveik niekam nėra nei siekiamybė, nei nuolatinė būsena“, - dėstė „Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas mano, kad nepritarimą mokėti minimalią algą tik už nekvalifikuotą darbą galima paaiškinti dirbančiųjų skurdumu.
„Atrodo keista, bet pernai pirmą kartą susidūrėme su atvejais, kad dirbantieji nesutinka su jiems planuojamu padidinti atlyginimu. Priežastis – ganėtinai netobula socialinių išmokų sistema: kai peržengiama numatyta pajamų riba vienam žmogui, prarandamos visos kompensacijos. Dėl to dirbantiesiems neapsimoka gauti didesnį atlyginimą, nes per kompensacijas pavyksta susirinkti daugiau. Aš ne už tai, kad kompensacijas sumažintų, bet už tai, kad sistema būtų tobulesnė, o išmokos mažėtų proporcingai augant pajamoms“, - dėstė A. Černiauskas.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ šių metų 2015 metų birželio 18-26 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko reprezentatyvią visuomenės nuomonės apklausą.
Paaiškino jaudulį dėl atleidimo
Tyrimo autoriai pastebėjo, kad išeitinės kompensacijos apribojimą kaip mažiausiai patrauklią „naujovę“ dažniau įvardijo aukštesnio išsimokslinimo respondentai, moterys, didmiesčių gyventojai, specialistai arba tarnautojai.
Tyrėjai komentuoja, kad įspėjimo termino trumpinimą dažniau rinkosi vyrai, žemesnio išsimokslinimo, darbininkiškų profesijų atstovai.
Ekonomistas N. Mačiulis sutinka, kad dirbančiajam mažesnė išeitinė kompensacija ir trumpesnis įspėjimo terminas atleidžiant iš darbo nėra patrauklūs pokyčiai.
Tačiau tiek N. Mačiulis, tiek A. Černiauskas sutinka, kad labai didelė dalis respondentų yra „nežiniukai“, nes negalėjo įvardyti nepatrauklių siūlomo darbo kodekso nuostatų.
„Paklausus, kas labiausiai patinka siūlome naujame socialiniame modelyje, „nežiniukų“ būtų dar daugiau, nepaisant to, kad yra nemažai nuostatų, gerinančių darbuotojų sąlygas, pavyzdžiui, gerokai didesnė bedarbio draudimo išmoka“, - dėstė N. Mačiulis.
„Pas mus žmonės daug kuo nesidomi ir dažnai apie naujus įstatymus sužino tik tada, kai su jais tiesiogiai susiduria“, - apgailestavo A. Černiauskas.
Kitos nuostatos piktina nuskriaustuosius
Pašnekovai dėsto, kad kiti pakeitimai nepatrauklūs atrodo tiems žmonėms, kurie yra susidūrę su neteisybe, pavyzdžiui, jiems buvo prastai apmokami viršvalandžiai.
Pasak jo, be to, darbuotojai už viršvalandžius suminės laiko apskaitos atvejais papildomai neužsidirba, o tai demotyvuoja.
„Kai už viršvalandžius mokama normaliai, žmonės džiaugsmingai juos dirba ir užsidirba. Mūsų pasiūlymas, kad maksimali darbo savaitės trukmė su viršvalandžiais ir papildomu darbu būtų 60 valandų, o suminiu darbo laiko apskaitos atveju – 48 valandos. Kitaip tariant, žmogus žinotų, kiek jis gali uždirbti papildomai dirbdamas viršvalandžius“, - kalbėjo A. Černiausas.
N. Mačiulis mano, kad apklausa parodė - viršvalandžių apskaita Lietuvoje nėra aktuali tema.
„Daugelyje įmonių tokios praktikos nėra, o ten, kur ji yra, neretai darbdavys siekdamas pritraukti geresnius darbuotojus pasiūlo net geresnes sąlygas nei reikalauja Darbo kodeksas. Apskritai daugelyje profesinių paslaugų sektorių, kuriuose dirba vis didesnė darbuotojų dalis, matoma laisvos darbo apskaitos tendencija – vis rečiau darbuotojas yra įkalintas nuo 8 ryto iki 5 vakaro ant savo kėdės. Didesnis darbo laiko ir darbo vietos lankstumas numatomas naujame kodekse“, - komentavo jis.
Ekonomisto nuomone, darbuotojams nepatraukliausi ir valstybei mažiausiai reikalingi pokyčiai yra susiję su atostogų apskaita ir apribotomis galimybėmis antraisiais motinystės „atostogų“ metais gauti pajamas neprarandant tėvystės pašalpos.
A. Černiauskas mano, kad kai kurie žmonės galėjo pasisakyti prieš kitokį atostogų skaičiavimą, nes kai kuriose įmonėse buvo sudarytos nelygios sąlygos jomis naudotis.
„Biudžetinėse įmonėse buvo piktnaudžiavimų, ypač, iš vadovų pusės, nes jie imdavo 14 dienų nepertraukiamų atostogų, kaip įpareigoja Darbo kodeksas, o po to atostogas nuo pirmadienio iki penktadienio ir turėjo daugiau atostogų nei darbuotojai. Jeigu įmonės taip leidžia atostogauti visiems, tai jų reikalas, mes tik džiaugiamės, kad darbuotojai gali daugiau pailsėti ir geriau dirbti. Bet kai yra diskriminacija tarp administracijos ir kitų darbuotojų, žmonės yra pasipiktinę“, - kalbėjo jis.
Vertindamas atsakymus dėl terminuotų sutarčių, A. Černiauskas mano, kad norint jų sudarymą liberalizuoti, darbuotojams reikia numatyti daugiau garantijų. Tačiau, pašnekovo teigimu, terminuotos sutartys Lietuvoje nėra labai populiarios, žmonės mieliau renkasi dirbti pagal neterminuotas sutartis.
