„Viskas priklausys nuo situacijos euro zonoje ir ilgalaikių jos perspektyvų. Viena vertus, mes prognozuojame tam tikrą nuosmukį euro zonoje, t.y. augimas sieks nuo 0 iki 0,3 proc. šiemet, be to, mes matome, kad problemos periferinėse valstybėse turi tam tikros įtakos ir didžiųjų valstybių ekonomikai, konkrečiai kalbant, Vokietijos ekonomikai gresia lėtas augimas arba stagnacija, o prancūzų ekonomika, greičiausiai, šių metų antrąjį ketvirtį nežymiai susitrauks, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos eksportui tai labai didelės įtakos neturės, nes, kaip rodo Tarptautinio valiutos fondo paskaičiavimai, didžioji dalis svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių Europoje per šituos metus galės pasidžiaugti ekonomikos augimu.
Antra vertus, pramonės produktyvumas auga sparčiau negu darbo sąnaudos ir tai rodo, kad pramonės įmonės išlieka konkurencingos netgi nepaisant blogėjančio ekonominio klimato Europoje. Dabartinio ekonomikos lygio ir išaugusio Lietuvos pramonės konkurencingumo visiškai užtenka tam, kad įmonės galėtų didinti savo eksportą, didinti gamybą, samdyti naujų darbuotojų ir didinti atlyginimus“, - dėsto Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandas Izgorodinas.
„Mūsų pagrindinė prognozė rodo, kad antrąjį šių metų pusmetį matysime stabilizavimąsi euro zonoje. Ir mūsų, ir mūsų partnerių prognozės rodo, kad greičiausiai tas pablogėjimas, kurį mes matome šiandien, yra laikinas ir vienkartinis. Situacija antrąjį šių metų pusmetį turėtų nežymiai pagerėti, bet taip pat reikia suprasti, kad tas pagerėjimas nebus stebuklingas ir didelis, t.y. periferinės šalys vis dar turės mažinti savo skolų lygį ir didinti konkurencingumą, o tai reiškia, kad tos priemonės turės neigiamos įtakos jų ekonomikos būklei ir dar labiau skatins tolesnę recesiją, tuo tarpu, didžiosios valstybės patiria neigiamą efektą iš taupymo priemonių, kurių imasi periferinės valstybės, pavyzdžiui, Vokietijos padėtis rodo, kad paklausos lygio, kuris yra už euro zonos ribų, neužtenka, kad jis galėtų kompensuoti paklausos praradimą euro zonoje. Ta pati taisyklė galioja ir Prancūzijai. Tad stabilizacija antrąjį pusmetį galėtų būti vadinami požymiai, kad situacija nebeblogėja arba pradeda nežymiai gerėti. Tačiau apie spartų augimą Europos Sąjungoje tikrai neverta kalbėti - periferinės valstybės prarado konkurencingumą, beatodairiškai skolinosi ir beatodairiškai vartojo, prisikaupė skolų kupras ir dabar jas turi mažinti, o tam nepakaks metų ar dviejų“, - įsitikinęs A. Izgorodinas.
Lietuvos bankas antros krizės bangos nenumato
Tai, jog Lietuvos ekonomika šiemet augs, mano ir Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika – šiemet Lietuvos bankas prognozuoja, kad šalies ekonomika augs 3 proc., o 2013 m. - 3,5 proc.
„Ar Lietuvos banko prognozuojamas ekonomikos augimas yra krizė? Manau, kad ne, bent jau tikrai ne tokio masto kaip problemos Pietų Europoje. Minėtos prognozės bus peržiūrėtos, galbūt, sumažintos. Bet vis tik tai turėtų būti augimas, nors ir mažesnis nei potencialus augimas. Taip, pramonės gamyba, vartojimas gali smukti, nedarbas išlikti stabilus ar išaugti. Bet esant mažai ir atvirai ekonomikai tai neišvengiama: mes per daug priklausomi nuo užsienio paklausos bei energetinių išteklių importo, kapitalo iš užsienio srautų. 2008-2009 m. Lietuva išgyveno krizę. Pažvelkime 2006-2007 m. sudarytas prognozes 2008-2009 metams. Ar tokio masto ekonomikos nuosmukį kas nors prognozavo tuo metu? Man tokių prognozių neteko matyti. Krizės įvyksta tuomet, kai šalies makroekonominiai rodikliai pablogėja labai staiga: išauga nedarbas, krenta BVP, išauga palūkanų normos, sugriūna finansų sistema ir panašiai.
Jis mano, kad antroji krizės banga dabar yra populiari frazė, kokiomis prieš dešimtmetį buvo madinga kalbėti apie ekonomikos augimą, naujų technologijų skatinamą, finansines inovacijas, pajamų konvergenciją ir ekonominės politikos toliaregiškumą.
„Diskutuodami apie makroekonomines problemas dažnai krypstame nuo vieno kraštutinumo prie kito, - sako M. Leika. - Nesubalansuotumų Lietuvos ekonomikoje apstu, visų ir neišvardinsiu: demografiniai pokyčiai, didelis nedarbo lygis, priklausomybė nuo importuojamų energetinių išteklių, neefektyvus viešųjų paslaugų sektorius, galiausiai, stagnuojanti švietimo sistema. Opiausia einamoji problema – socialinės apsaugos sistema, t.y. „Sodros“ deficitas. Vyriausybė priversta deficitą dengti, skolintis, todėl valstybės skola auga. Jei tendencijos nesikeis, o žvelgiant į demografinę situaciją ir galimus politinius pokyčius po rinkimų, tai mažai tikėtina, skola augs. Lėtesnis ekonomikos augimas bei ilgalaikėje perspektyvoje išaugę rizikos priedai apsunkins skolos aptarnavimą. Tai turėtų kelti didesnį nerimą, nei nuolatinės krizės „ryt-poryt“ pranašystės.“
Finansų įmonė: antros bangos nesimato
Finansų maklerio įmonės "Orion Securities" analitikas Jaroslavas Valiukevičius sako, jog bendrovės skaičiuojamas indeksas „Orion LIE“, kuriuo vadovaujantis Lietuvos BVP kitimo trajektorija prognozuojamas dviems – trims ketvirčiams į priekį, artėjančios antros krizės bangos nerodo.
„Pastaruoju metu, maždaug nuo 2011 m. pradžios, tas indeksas beveik nekyla, 2011 m. rugpjūtį - gruodį jis buvo smukęs ir kilo recesijos grėsmė, truko bene vieno mėnesio smukimo ir indeksas jau galėjo signalizuoti recesiją, bet vėliau jis kilo ir pastaraisiais mėnesiais fiksuojamas nežymus kilimas. Kalbant apie visą laikotarpį nuo 2011 m., indekso reikšmės rodo stagnaciją, nes iš esmės jo padėtis per pastaruosius 1,5 metų nesikeitė“, - pasakoja J. Valiukevičius.
Pasak jo, šiuo metu indeksui skaičiuoti naudojami išankstiniai ekonomikos indikatoriai atspindi artėjantį mažesnį Lietuvos ekonomikos augimą.
„Pranešimai apie antrą krizės bangą nėra iš piršto laužti ir juos lėmė susiklosčiusi situacija dėl Europos skolų krizės – matėme smukusius akcijų indeksus, problemas su šalių skolomis ir suprastėjusius gyventojų lūkesčius. Galbūt antros krizės bangos dydis buvo perdėtas, kadangi smukimas Europoje tęsiasi, o Lietuvoje – ne ir mūsų indeksas rodo lėtėjantį augimą, stagnuojantį ūkį, tačiau kalbėti apie recesiją Lietuvoje dar negalime ir ji Lietuvai neturėtų grėsti. Tačiau kitą vertus, Lietuva visada yra pažeidžiama išorinių šokų, tad jei padėtis Europoje labai paaštrėtų, Lietuva nukentėtų priklausomai nuo to, koks tas paaštrėjimas būtų“, - dėsto analitikas.
Jis svarsto, jog jeigu žlugtų euro zona, Lietuvoje galėtų prasidėti recesija.
„Manau, su tuo ir buvo susietos kalbos apie antrąją krizės bangą – baimintasi, kad ši krizė paaštrės ir persiris į Lietuvą. Apskritai apie Europos skolų krizę galiu pasakyti tiek, kad ji nėra išsprendžiama labai greitai, tai yra struktūrinė problema, kuri bus sprendžiama dar ilgą laiką“, - sako J. Valiukevičius.
Pasigenda struktūrinių sprendimų
A. Izgorodinas laikosi nuomonės, kad kol kas Europos Sąjungos lyderiai deda daug pastangų, kad pažabotų Europos skolų krizę - buvo suteikti pagalbos paketai Graikijai, Portugalijai, Airijai, planuojami Kiprui ir Ispanijai, o Europos centrinis bankas (ECB) įliejo į finansų rinkas pinigų joms nuraminti bei siekiant atpiginti skolinimąsi problemų turinčioms valstybėms.
„Taip pat ECB tiesiogiai dalyvavo finansų rinkose ir supirkinėjo tų probleminių valstybių obligacijas, o euro zonos lyderiai patvirtino vadinamąjį fiskalinį paktą ir kitus įstatymus, kurie griežčiau reglamentuos biudžetų valdymą bei makroekonominius disbalansus apskritai, o šalys, kurios nevykdys Europos Komisijų rekomendacijų privalės mokėti tam tikras baudas, tačiau visi šitie sprendimai arba didžioji jų dalis iš esmės yra skirti esamų problemų užgesinimui ir per mažai laiko kol kas yra skiriama vadinamai fiskalinei sąjungai, nes šiuo mes matome 17 valstybių, kurios naudojasi bendra valiuta, tačiau tos valstybės turi visiškai skirtingą ekonomikos išsivystymo ir apskritai ekonomikos ciklą bei taiko 17 skirtingų viešųjų finansų politikų“, - dėsto jis.
Pasak jo, norint visiškai užkirsti kelią tolimesnėms problemoms euro zonoje, didesnį dėmesį reikėtų skirti veiksniams, galintiems suvienodinti euro zonos valstybių ekonomikų išsivystymo lygį ir viešųjų finansų politikas Europoje.
„Kol kas pastangų yra dedama daug, tačiau rezultatai galbūt yra nepakankami, nes yra išlikusi priešprieša tarp didžiųjų valstybių: prancūzai nori skatinti ekonomiką, vokiečiai nori toliau taupyti, be to, vokiečiai pasisako prieš bendras euro zonos obligacijas, o tai yra esminis veiksnys, kuris galėtų priartinti euro zoną ne tik prie monetarinės, bet ir fiskalinės sąjungos. Deja, pastangos yra dedamos, bet bent jau paskutinės tendencijos finansų rinkose nerodo, kad rinkos nėra įsitikinusios, kad tos pastangos atsipirks“, - sako A. Izgorodinas.
„Mes matėme, kad vasarį buvo nurašyta dalis Graikijos skolos, tačiau tos problemos niekur nedingo, jos persimetė į kitas šalis: dabar matome problemas Ispanijoje, šiek tiek primiršti Italijos rūpesčiai. Aišku, politikai bando imasi priemonių, bet iki šiol matydavome sprendimus, kurie atidėdavo problemas ateičiai, o tuo metu rinka baudžia problemines šalis: Ispanijos obligacijų pajamingumas šiuo metu yra euro zonos laikų aukštumose. Situacija euro zonoje priklauso nuo probleminių šalių skolinimosi kainos, o kainą nustato rinka – kai ji padidėja, problemos atsinaujina“, - sako J. Valiukevičius.
Jis mano, jog kol kas Europos skolų krizė nėra sprendžiama iš esmės, o kol kas svarbiausiu tikslu yra išvengti euro zonos griūties.
„Nedrįsčiau sakyti, kad Graikija nepaliks euro zonos - jai gali būti nutraukta parama. Vien Graikijos išėjimas galėtų ir teigiamai paveikti euro zoną, tačiau jeigu iš euro zonos pasitrauktų kelios valstybės, vyktų griūtis ir tai jau sukeltų didelių bėdų“, - svarsto J. Valiukevičius.
